Kaip auginti šilauoges
Šilauogių auginimo filmas, kaip parinkti vietą šilauogėms, žemės mišinys šilauogėms, kaip sodinti šilauoges, šilauogių genėjimas ir priežiūra daugiau
Rapsų tręšimas
2025-02-19 19:17 Peržiūros : 215 SpausdintiŽieminiai rapsai - vienas svarbiausių lauko augalų Lietuvoje, vertinamas ne tik dėl savo plataus panaudojimo maisto ir pramonės sektoriuose, bet ir dėl teigiamo poveikio dirvožemiui. Šis augalas pasižymi dideliu maisto medžiagų poreikiu, todėl optimali jų pusiausvyra dirvožemyje yra būtina siekiant aukšto derlingumo. Vienai tonai žieminių rapsų derliaus suformuoti augalai sunaudoja apie 60 kg azoto, 24 kg fosforo, 50 kg kalio, 10-15 kg magnio ir 16-40 kg sieros.
Tačiau didelė dalis šių maisto medžiagų su augalinėmis liekanomis sugrįžta į dirvožemį, praturtindamos jį ir pagerindamos jo struktūrą. Rapsai padeda palaikyti dirvožemio derlingumą, nes jų pasėliai grąžina apie 90% kalio ir kalcio, 83% magnio, 66% sieros, 55% azoto ir 46% fosforo, taip užtikrindami geresnes augimo sąlygas ateities derliams.
Sėkmingam rapsų auginimui tinkamiausi vidutinio sunkumo priemolio ir priesmėlio dirvožemiai, kurių našumo balas ne mažesnis nei 40. Optimalus dirvožemio rūgštingumas svyruoja tarp pHKCl 5,6-7,0, todėl šiek tiek rūgštoki arba neutralūs dirvožemiai suteikia geriausias sąlygas augalų vystymuisi. Pakankamas maisto medžiagų kiekis dirvožemyje ir tinkamai parinktas priešsėlis padeda maksimaliai išnaudoti rapsų derlingumo potencialą ir prisideda prie tvarios augalininkystės.
Pastaraisiais metais žieminių rapsų auginimo plotai Lietuvoje keitėsi. 2022 metais jų buvo deklaruota 336,5 tūkst. hektarų, tačiau 2023 m. pasėlių plotas sumažėjo iki 300,4 tūkst. hektarų. Tokius pokyčius lėmė įvairūs veiksniai, tarp kurių – nepalankios oro sąlygos, pakenkusios sėklų sudygimui ir augalų augimui, bei kenkėjų padaryta žala, privertusi ūkininkus kai kuriuos laukus atsėti kitomis kultūromis. Nepaisant šių iššūkių, žieminiai rapsai išlieka viena svarbiausių kultūrų šalies žemės ūkyje.
Norint pasiekti aukštą derlingumą, būtina užtikrinti tinkamą žieminių rapsų mitybą. Šių augalų tręšimas – vienas pagrindinių veiksnių, darančių įtaką jų augimui ir produktyvumui. Subalansuotas maisto medžiagų tiekimas ne tik padidina sėklų derlių, bet ir padeda išlaikyti dirvožemio našumą bei sumažina neigiamą aplinkos poveikį. Šiame straipsnyje bus aptarti pagrindiniai tręšimo principai, padedantys užtikrinti optimalų augalų vystymąsi ir tvarų žemės ūkio valdymą.
Rapsų derlingumo skaičiavimas pagal drėgmės kiekį
Potencialaus derlingumo pagal drėgmę skaičiavimas yra būtinas kuriant rapsų tręšimo schemą. Tam reikia žinoti du pagrindinius rodiklius: drėgmės kiekį vieno metro dirvožemio sluoksnyje prieš sėją ir vidutinį kritulių kiekį vegetacijos periodu, remiantis paskutinių 5-10 metų duomenimis. Šie rodikliai sudedami ir gauta suma dalijama iš drėgmės kiekio, reikalingo vienai tonos rapsų derliui suformuoti. Lietuvoje šis rodiklis svyruoja nuo 70 mm iki 80 mm drėgmės vienai tonos sėklų. Atlikus šiuos skaičiavimus, nustatomas potencialus derlingumas pagal drėgmę, o pagal jį parenkamas reikiamas mineralinių trąšų kiekis, kuris bus įterpiamas į dirvą.
Rapsams auginti būtini makro- ir mikroelementai, kurių pusiausvyra turi būti tinkamai subalansuota. Tręšiant dirvą, reikia atsižvelgti į NPK santykį, kuris sudaro 1,5:1:1, tai reiškia, kad įterpiama 1,5 dalies azoto, 1 dalis fosforo ir 1 dalis kalio. Tačiau šis santykis gali keistis priklausomai nuo dirvožemio analizės rezultatų. Jei rapsai sėjami į pūdymą, azotas apskritai nėra įterpiamas arba jo dedama minimaliai, o fosforas ir kalis įterpiami sėjos metu. Svarbu, kad naudojamas kalis būtų be chloro. Jei auginamas žieminis rapsas, sėjos metu įterpiama nuo 1/4 iki 1/6 viso azoto kiekio, o likusi dalis paskirstoma pavasario ir vasaros vegetacijos laikotarpiu, įterpiant į atitirpusį dirvožemį. Jei auginamas vasarinis rapsas, 2/3 viso azoto kiekio įterpiama sėjos metu, o likusi 1/3 dalis arba išbarstoma per RUM sistemą, arba įterpiama naudojant KAS per purkštuvus. Siera į dirvą įterpiama santykiu 1:5 su azotu, tai reiškia, kad viena sieros dalis tenka penkioms azoto dalims.
Azoto trašos rapsams
Žieminių rapsų tręšimas azotu turi būti subalansuotas, kad užtikrintų gerą derlių ir išliktų ekonomiškai pagrįstas. Hibridiniams rapsams dažniausiai rekomenduojama azoto normą padidinti 20 kgN/ha, jei siekiama išnaudoti jų didesnį derlingumo potencialą.
Pavasarį tręšiant rapsus, azoto kiekis koreguojamas pagal jo atsargas dirvoje, kurios paprastai siekia 10-30 kgN/ha. Jei tikslas - 4-5 t/ha derlius, įprastai skiriama 180-220 kgN/ha. Bandymų duomenys rodo, kad 200-220 kgN/ha norma dažniausiai pakankama, o didesnės normos ne visada duoda didesnį derlių.
Optimaliausia azoto trąšas išberti per du kartus - pirmąją dalį pavasario pradžioje, antrąją prieš žydėjimą. Tyrimai parodė, kad trečias tręšimas papildomo derliaus nepridėjo, todėl nėra būtinas.
Papildomas tręšimas žydėjimo metu (apie 20 kgN/ha) padidino bendrą sėklų kiekį, bet sumažino aliejaus koncentraciją. Mažesnės azoto normos (160 kgN/ha) kai kuriais atvejais sumažino derlių vos 4%, todėl esant tinkamoms sąlygoms galima optimizuoti trąšų kiekį.
Kalcio amonio salietra (90 kgN/ha) padidino augalų atsparumą ligoms, tačiau dėl aukštesnės kainos nebuvo ekonomiškai efektyvi. Stabilizuotos azoto trąšos padėjo išvengti išsiplovimo iš dirvos, tačiau nedavė reikšmingo derliaus priedo, palyginti su įprastomis trąšomis.
Rekomenduojama strategija - 180-220 kgN/ha norma, padalyta į dvi dalis, pritaikant tręšimą pagal dirvožemio būklę ir rapsų augimo sąlygas.
Kalio trąšos rapsams
Kalis yra vienas svarbiausių maistinių elementų rapsų augimui, darantis reikšmingą įtaką jų derlingumui, sėklų aliejingumui ir augalų atsparumui kenkėjams bei stresui. Rapsai pradeda pasisavinti kalį nuo ankstyvųjų augimo stadijų, tačiau didžiausias poreikis atsiranda balandžio-gegužės mėnesiais. Vasario pradžioje rapsai sukaupia apie 25 kg K/ha, o iki balandžio šis kiekis padidėja iki 100 kg K/ha. Didžiausias kalio poreikis pasiekiamas gegužės mėnesį, kai augalai pasisavina iki 275-300 kg K/ha.
Pasisavintas kalis pasiskirsto tarp augalo dalių: daugiausia jo lieka augalo biomasėje, vėliau dalis persikelia į ankštaras ir grūdus. Kadangi didelė dalis kalio su augalinėmis liekanomis grįžta į dirvožemį, rapsai laikomi geru priešsėliu kitiems augalams, tačiau norint išlaikyti stabilų derlingumą, būtina tinkamai subalansuoti tręšimą.
Be to, kalis daro didelę įtaką azoto įsisavinimui. Tyrimai rodo, kad be azoto tręšimo (0 kg N/ha) vasarinių rapsų derlius svyruoja tarp 0,5-1,0 t/ha, nepriklausomai nuo kalio normos. Tačiau kai naudojama 35 kg N/ha, derlius žymiai padidėja. Be kalio tręšimo derlius siekia apie 1,0 t/ha, o naudojant 15 kg K/ha pakyla iki 1,3 t/ha. Esant 30-60 kg K/ha, derlius pasiekia 1,8-2,2 t/ha. Tai rodo, kad kalis pagerina azoto efektyvumą, todėl šių elementų balansas yra svarbus siekiant didesnio derliaus.
Kalis taip pat gerina sėklų aliejingumą. Be papildomo kalio (0 kg K/ha) aliejaus derlius siekia 1,0 t/ha, o 30 kg K/ha padidina šį kiekį iki 1,1 t/ha. Naudojant 60 kg K/ha, aliejaus derlius pakyla iki 1,3 t/ha, o esant 90-120 kg K/ha, aliejaus kiekis stabilizuojasi ties 1,4-1,5 t/ha. Tai reiškia, kad kalis ne tik didina bendrą derlių, bet ir gerina jo kokybę.
Dar viena svarbi kalio funkcija - augalų atsparumo didinimas. Moksliniai tyrimai rodo, kad be papildomo kalio (0 kg K/ha) žiedinukų skaičius augale siekia 12 vnt./augalas, o 50 kg K/ha sumažina jų skaičių iki 9 vnt./augalas. 66 kg K/ha dar labiau sumažina kenkėjų kiekį iki 7 vnt./augalas, o 83-100 kg K/ha užtikrina dar didesnę apsaugą, mažindamas žiedinukų skaičių iki 3-5 vnt./augalas. Tai patvirtina, kad tinkamas kalio kiekis stiprina augalo fiziologinę būklę ir mažina kenkėjų poveikį, taip sumažindamas poreikį naudoti insekticidus.
Atsižvelgiant į visus duomenis, galima daryti išvadą, kad kalis yra būtinas siekiant užtikrinti didžiausią rapsų produktyvumą, geriausią sėklų kokybę ir augalų sveikatą. Optimalios kalio normos (60-120 kg K/ha) užtikrina didesnį grūdų ir aliejaus derlių, padeda efektyviau įsisavinti azotą ir sumažina augalų pažeidžiamumą kenkėjams. Kadangi didžioji dalis kalio išlieka augalo biomasėje, būtina tinkamai įvertinti dirvožemio papildymo poreikį ir užtikrinti subalansuotą tręšimą.
Fosforo reikšmė rapsų derlingumui ir augimui
Fosforas yra vienas svarbiausių maistinių elementų, reikalingų rapsų augimui. Jis dalyvauja energijos perdavimo procesuose, skatina šaknų vystymąsi ir užtikrina optimalų augalo vystymąsi nuo pat sėjos iki derliaus nuėmimo. Trūkstant fosforo, augalai auga lėčiau, vėluoja žydėjimas ir grūdų brendimas, o derlius mažėja.
Fosforo įtaka derliui
Tyrimai rodo, kad didėjant fosforo normai, rapsų derlius auga. Eksperimentuose su žieminiais rapsais, kai nebuvo naudojamas fosforas (0 kg P/ha), vidutinis grūdų derlius siekė 1,5 t/ha. Pritaikius 30 kg P/ha, derlius padidėjo iki 2,1 t/ha, o esant 60 kg P/ha, jis pasiekė 2,3 t/ha.
Panaši tendencija pastebima ir aliejaus derliaus atveju. Vasariniuose rapsuose, kai nebuvo naudojamas fosforas, aliejaus derlius siekė vos 0,6 t/ha. Tačiau pridėjus 15 kg P/ha, aliejaus derlius pakilo iki 1,2 t/ha, o didinant normą iki 40 kg P/ha, jis stabilizavosi ties 1,5 t/ha.
Šie duomenys patvirtina, kad tinkamas fosforo kiekis ne tik didina bendrą derlių, bet ir gerina jo kokybę, didindamas aliejingumą.
Trašų pasisavinimas per šaknis
Trašų įsisavinimo efektyvumas priklauso nuo jo pasiekiamumo dirvožemyje. Skirtingai nei azotas, kuris gali būti pasisavinamas net iš 20 mm atstumo nuo šaknų, fosforas įsisavinamas tik iš 1–2 mm atstumo. Tai reiškia, kad jis turi būti tolygiai paskirstytas dirvožemyje ir lengvai prieinamas šaknų sistemai.
Palyginus su kitais elementais:
- Azotas (N) pasisavinamas iš 20 mm atstumo.
- Kalis (K) gali būti pasisavinamas iš 8 mm atstumo.
- Magnis (Mg) įsisavinamas iš 5 mm.
- Fosforas (P) pasiekiamas tik iš 1–2 mm, todėl jis turi būti lengvai prieinamas šaknims.
Dėl šios savybės fosforas ypač svarbus ankstyvajame augimo etape, kai šaknų sistema dar nėra išsivysčiusi ir negali pasiekti didelio dirvožemio ploto.
Mikroelementai rapsams
Prieš tręšiant dirvožemį mikroelementais, agronomai rekomenduoja atlikti išsamią dirvožemio analizę. Tai leidžia nustatyti, kokių medžiagų trūksta ir kokie papildai reikalingi augalams.
Rapsai yra ypač jautrūs boro, mangano ir molibdeno trūkumui. Netiesiogiai šių elementų kiekį galima įvertinti pagal dirvožemio pH lygį. Jei pH yra mažesnis nei 6, dirvožemyje tikėtina pakankamai boro ir mangano, tačiau gali trūkti molibdeno. Jei pH didesnis nei 6, situacija priešinga - molibdeno kiekis būna pakankamas, tačiau gali trūkti boro ir mangano. Tačiau vertinant mikroelementų prieinamumą remiantis vien pH reikšmėmis, gauti duomenys gali būti netikslūs.
Dėl šios priežasties prieš investuojant į mikroelementų trąšas svarbu atlikti laboratorinius dirvožemio tyrimus, kurie padeda išvengti nereikalingų išlaidų ir užtikrinti tikslingą maitinimą.
Rapsų maitinimo sistema prasideda nuo sėklų apdorojimo fungicidais, insekticidais, augimo stimuliatoriais ir makroelementais. Šis etapas yra labai svarbus, nes rapsai yra jautriausi pažeidimams nuo sudygimo iki dviejų lapelių fazės. Per šį laikotarpį augalai turi gauti visus būtinus elementus, kad sėkmingai vystytųsi ir išvengtų nuostolių.
Geresnis daigumas ir stipresnis augalų augimas leidžia optimaliai pasisavinti tiek makro-, tiek mikroelementus. Kuo geriau augalas apsaugomas fungicidais ir insekticidais, tuo mažesni būsimi derliaus nuostoliai.
Tarp mikroelementų trąšų rapsams ypač tinkamos huminatrinų grupės produktai, pavyzdžiui, specialiai aliejiniams augalams skirtas huminatrinas. Jame yra dešimt mikroelementų, įskaitant sierą, borą ir cinką, taip pat molibdeną, tris pagrindinius makroelementus, aminorūgštis, humines rūgštis ir bakterijų kompleksą.
Jei atlikus dirvožemio analizę nustatomas konkretaus mikroelemento trūkumas, jo tiesioginis įterpimas į dirvą gali būti neefektyvus dėl prasto pasisavinimo. Todėl agronomai dažniausiai rekomenduoja mikroelementais apdoroti sėklas. Vis dėlto, atsižvelgiant į tai, kad rapsų sėklų norma siekia tik 3-5 kg/ha, toks metodas nėra itin efektyvus. Dėl šios priežasties mikroelementų tiekimas rapsams dažniausiai atliekamas per lapus.
Rapsų tręšimo etapai
Tręšimas rapsų rozetės formavimosi pradžioje
Ši fazė prasideda, kai rapsas turi keturis lapus. Žieminių rapsų atveju ši tręšimo fazė dažnai derinama su augimo reguliatorių naudojimu. Tai itin svarbu, nes lapinis tręšimas pagerina fotosintezę, kuri lemia angliavandenių gamybą. Kuo daugiau augalas pagamina angliavandenių, tuo geriau pasiruošia žiemojimui. Pagerėjęs cukrų tiekimas į šaknų sistemą užtikrina geresnį įsišaknijimą iki žiemos pradžios, o tai didina augalo atsparumą šalčiui.
Šiuo laikotarpiu antrosios sėklaskiltės lapo pažastyse susiformuoja 4-9 šoninių stiebų pumpurai, kurie vėliau išauga į produktyvius ūglius. Šią fazę galima palyginti su javų krūmijimosi pradžia.
Lapinė trąša šioje fazėje susideda iš karbamido ir magnio sulfato mišinio, naudojant 1 kg magnio sulfato 5 kg karbamido. Papildomai pridedama 1-2 kg monokalio fosfato, 2 litrai huminatrino ir paviršiaus aktyviosios medžiagos, gerinančios trąšų pasisavinimą. Jei dirvožemyje trūksta boro, galima pridėti 100 g boro rūgšties vienam hektarui. Jei naudojamas huminatrinas aliejiniams augalams, nerekomenduojama viršyti 100 g boro rūgšties dozės, nes huminatrino sudėtyje jau yra 12 g boro.
Žieminių rapsų tręšimui per įšalusią-atitirpusią dirvą paprastai įterpiama 30-40% planuojamos azoto normos.
Tręšimas rapsų stiebo augimo pradžioje
Ši fazė prasideda, kai stiebas paauga 0,5-1 cm virš lapų skrotelės. Šiame etape nustatomas galutinis šoninių stiebų skaičius ir pradeda formuotis būsimų žiedų struktūra, todėl ši fazė yra kritiškai svarbi derlingumo potencialui.
Kadangi augalas šioje stadijoje ima intensyviai vartoti azotą, tiek vasariniai, tiek žieminiai rapsai gali būti papildomai tręšiami amonio salietra arba karbamido-amonio salietros tirpalu (KAS), ypač jei prognozuojami krituliai.
Lapinė trąša šioje fazėje yra sudaryta iš karbamido, magnio sulfato, monokalio fosfato, 2 litrų huminatrino, paviršiaus aktyviosios medžiagos ir, jei reikia, 100 g boro rūgšties vienam hektarui.
Tręšimas rapsų butonizacijos pradžioje
Ši fazė yra svarbi, nes būtent dabar nustatomas žiedų apvaisinimo efektyvumas ir būsimas ankštarų skaičius.
Šiame etape azoto tręšimas per dirvą nėra rekomenduojamas, nes per didelis azoto kiekis gali pailginti vegetacijos laikotarpį, sumažinti aliejaus kiekį sėklose ir sumažinti jų baltymų kiekį.
Nuo šios fazės rapsus rekomenduojama tręšti tik per lapus. Standartinė lapinė trąša šiam etapui yra karbamidas, magnio sulfatas, monokalio fosfatas, 2 litrai huminatrino, paviršiaus aktyviosios medžiagos ir, jei reikia, 100 g boro rūgšties vienam hektarui.
Tręšimas rapsams žydint
Rapsų žydėjimas trunka apie 3-4 savaites. Tręšimas šiame etape planuojamas pagal paskutinę butonizacijos tręšimo datą - praėjus 10 dienų nuo jos atliekama pirmoji papildoma tręšimo procedūra.
Žydėjimo metu rekomenduojama tręšti bent du kartus, jei leidžia augalų aukštis ir purkštuvo prošvaisa. Šiame etape galima daryti įtaką tiek ankštarų formavimuisi, tiek 1000 sėklų masei.
Lapinė trąša šiam etapui išlieka tokia pati kaip ankstesnėse fazėse: karbamidas, magnio sulfatas, monokalio fosfatas, 2 litrai huminatrino, paviršiaus aktyviosios medžiagos ir 100 g boro rūgšties vienam hektarui, jei būtina.
Remiantis agronomine praktika, rapsai gerai reaguoja į lapinius tręšimus. Esant tinkamam drėgmės ir makroelementų kiekiui, vien tik naudojant huminatriną aliejiniams augalams, galima pasiekti derliaus prieaugį nuo 4 iki 8 centnerių hektarui. Pridedant karbamido, monokalio fosfato, 100 g boro rūgšties ir paviršiaus aktyviųjų medžiagų, derliaus prieaugis gali siekti ir daugiau nei toną iš hektaro.
Rapsų priešsėliai
Tinkamai parinktas priešsėlis yra vienas svarbiausių veiksnių, lemiančių žieminių rapsų derlingumą ir pasėlio sveikatą. Priešsėlis turi užtikrinti optimalią dirvos struktūrą, maisto medžiagų balansą ir mažinti ligų bei kenkėjų plitimo riziką.
Geriausi priešsėliai žieminiams rapsams yra juodieji ir užimtieji pūdymai, nes jų dėka veiksmingai sunaikinamos piktžolės, o dirva iš anksto paruošiama sėjai. Taip pat labai gerai tinkami ankštiniai augalai - dobilai, liucernos, vikiai, vienamečių žolių mišiniai ir žirniai, nes jie ne tik gerina dirvožemio struktūrą, bet ir praturtina jį azotu bei kitomis maistinėmis medžiagomis.
Gana geri priešsėliai yra žieminiai ir vasariniai javai, nes jie beveik neturi bendrų ligų su rapsais ir nesukelia didelės kenkėjų plitimo rizikos. Tačiau sėjant rapsus po javų gali iškilti problema - per trumpas laikotarpis tarp javų derliaus nuėmimo ir rapsų sėjos, kuris gali apsunkinti tinkamą dirvos paruošimą.
Netinkami priešsėliai žieminiams rapsams yra vasariniai rapsai, nes jie stipriai didina kenksmingų organizmų plitimo riziką ir mažina dirvožemio derlingumą. Taip pat nerekomenduojama auginti rapsų po cukrinių runkelių, pupų, avižų, grikių ir kukurūzų, nes šie augalai eikvoja didelius dirvožemio resursus ir gali palikti per daug augalinių likučių, trukdančių rapsų sėjai bei vystymuisi.
Kategorijos: Augalininkystė, žemdirbystė, Grūdinės kultūros, Rapsų auginimas, Trąšos, augalų priežiūros ir auginimo priemonės, Trąšos ir augalų tręšimas
Komentuokite ir vertinkite!
Norėdami komentuoti ir vertinti - prisijunkite arba Registruokitės!
