Vejos įrengimas

Veja yra vienas iš pagrindinių kraštovaizdžio formavimo elementų, leidžiantis gerokai supaprastinti teritorijos priežiūrą.  Veja  sukuria neutralų foną įvairioms sodo ar parko kompozicijoms – krūmams, alpinariumams, vandens telkiniams, gėlynams ar mažajai architektūrai. Tvarkingoje ir pastoviai prižiūrimoje vejoje bus mažiau erkių ir uodų.

Kuo mažiau elementų vejoje tuo ją paprasčiau prižiūrėti. Elementai neturėtų iškilti virš žemės paviršiaus, kad netrukdytų vejapjovei.

Vejos įrengimas nėra labai sudėtingas, tačiau gali skirtis darbų kiekis priklausomai nuo situacijos sklype. Jei sklypas apleistas gali būti daug darbų su sklypo sutvarkymu. Įrengiant nedidelio ploto veją pakaks rankinių įrankių, tuo tarpų didelio ploto vejos įrengimas apsimoka naudojant specializuotą vejos įrengimo įrangą.

Kokią veją įrengti

Pagal paskirtį vejos skirstomos į tris pagrindines grupes: dekoratyvines, sportines ir specialiosios paskirties.

Dekoratyvinė veja įrengiama tam, kad aplinka atrodytų tvarkingai ir estetiškai. Ji dažniausiai sėjama parkuose, gyvenamųjų namų kiemuose, skveruose, prie takų ar gėlynų. Tokios vejos nenaudojamos aktyviam vaikščiojimui ar žaidimams – jos skirtos sukurti estetiškam vaizdui. Taip pat sumažinti erkių ir uodų būveinių.

Priklausomai nuo paskirties ir priežiūros reikalavimų, dekoratyvinės vejos būna skirtingo tipo. Kai kurios vejos skirtos paprastam, tvarkingam fonui – jos toleruoja vidutinį naudojimą ir reikalauja mažiau priežiūros. Kitos, vadinamos reprezentacinėmis, pasižymi tankiu, žemu žolynu ir itin lygiu paviršiumi, tačiau net ir nedidelė žala jose iškart matoma, todėl vaikščioti jomis nerekomenduojama.

Yra vejų, kurios imituoja natūralias pievas – jose sėjami specialūs žolių mišiniai, dažnai papildyti vienmečiais žydinčiais augalais. Tokie plotai žydi visą sezoną ir labiau primena gėlyną nei veją. Jų neskirta mindyti, o priežiūra sudėtingesnė: retesnis pjovimas, jautresnė struktūra, sezoniniai pokyčiai.

Gėles reikėtų rinktis tokias kurios nepritraukia bičių. Pačios tinkamiausios saulutės kurių yra įvairių spalvų ir dydžių.

Sportinės vejos skirtos intensyviam naudojimui – futbolo aikštelėms, sporto kompleksams, žaidimų zonoms. Tokios vejos formuojamos iš žolių, kurios atsparios mindymui, greitai atauga ir sukuria elastingą, tankų žolinį sluoksnį. Jas veikia stipresnė mechaninė apkrova, todėl joms reikia ypatingo sėklų mišinio, reguliarios priežiūros ir dažnai laistymo sistemos įrengimo.

Specialiosios paskirties vejos įrengiamos ten, kur svarbios ne estetinės, o funkcinės savybės. Jos stiprina šlaitus, pylimus, pakrantes ar krantines – stabdo eroziją ir neleidžia plisti piktžolėms. Taip pat veikia kaip oro filtrai, gerina ekologinę situaciją tankiai urbanizuotose vietovėse, ypač ten, kur veikia transportas ar pramonė. Tokios vejos gali būti neprižiūrimos ilgesnį laiką.

Vejos įrengimo būdai

Pagal įrengimo technologiją vejos skirstomos į sėjamąsias ir rulonines.

Sėjamasis metodas yra ekonomiškesnis ir leidžia pasirinkti augalų sudėtį pagal konkrečią vietą. Tačiau reikia daugiau laiko, kol veja įsišaknija, sustiprėja ir įgyja vientisą išvaizdą. Tai dažniausias pasirinkimas dideliems plotams ar tiems, kurie gali palaukti.

Ruloninė veja tai pramoniniu būdu išaugintas žolynas, kuris perkeliamas ant paruošto pagrindo. Ją galima naudoti iš karto po paklojimo – vizualiai ji atrodo įspūdingai dar tą pačią dieną. Šis būdas tinkamas, kai reikia greito rezultato, tačiau jis reikalauja tikslaus pagrindo paruošimo ir didesnių finansinių investicijų.

Apleisto sklypo tvarkymas vejai

Pirminis apleisto sklypo sutvarkymas prasideda nuo  krūmų, menkaverčių medžių  pašalinimo. Paviršinių želdinių šalinimui naudojamas traktoriaus mulčeris, kuris susmulkina stiebus ir sumedėjusias liekanas tiesiai ant vietos. Šis būdas leidžia greitai atverti sklypą ir suteikia galimybę įvažiuoti tolimesnei technikai, pavyzdžiui, giluminėms frezoms ar planiravimo kompaktiškiems krautuvams.

Kompleksiniu sklypo tvarkymu ir vejos rengimu užsiima Arbora, UAB. Spauskite saugią aktyvią nuorodą apleisto sklypo tvarkymas ir susisiekite dėl savo sklypo.

Vienas svarbiausių etapų - kelmų šalinimas. Būdas parenkamas atsižvelgiant į kelmų dydį, kiekį ir sklypo paskirtį. Jei sklype yra daug nedidelių kelmų (iki 20 cm skersmens), ypač dideliame plote, efektyviausias  giluminis frezavimas horizontaliomis frezomis. Tokia freza per vieną pravažiavimą išmala kelmus, paviršines šaknis ir organines liekanas iki 20-30 cm gylio, palikdama vientisą, piktžolėmis neužterštą pagrindą, tinkamą planiravimui ar vejos sėjai.

Arbora, UAB paruošia vejai didelius plotus per labai trumpą laiką. Ten kur prieš savaitę žėlė bruzgynai dirva paruošiama idealiai vejai. Spauskite saugią aktyvią nuorodą sklypo paruošimas vejai ir susisiekite dėl savo sklypo.

Stambiems pavieniams kelmams naudojamas vertikalus frezavimas, kai specialus diskinis įrenginys frezuoja kelmą žemyn - dažnai iki 30 cm ar giliau, priklausomai nuo šaknų struktūros. Tai leidžia pašalinti net ir labai senus kelmus be ekskavatoriaus - nepažeidžiant aplinkinio grunto, nesuardant dirvos sluoksnių.

Abu šie metodai taikomi skirtingose situacijose: giluminis frezavimas skirtas apdoroti visą plotą, o vertikalus - pavieniams kelmams šalinti. Tik pašalinus kelmus ir šaknis galima pereiti prie sklypo reljefo formavimo, akmenų surinkimo ir paviršiaus lyginimo.

Sklypo paruošimas prieš vejos įrengimą

Prieš sėjant veją būtina nutiesti visus požeminius inžinerinius tinklus - lietaus vandens surinkimo sistemą, buitinę kanalizaciją, vandentiekį, elektros instaliaciją ar apšvietimo kabelius. Šie darbai atliekami iš anksto, kad ateityje nereikėtų pjauti velėnos ir ardyti jau sutvarkyto sklypo. Kadangi inžinerinių tinklų išdėstymas dažnai lemia želdynų struktūrą, jų forma ir vieta turi būti suderinta su būsimos vejos konfigūracija.

Jei sklypas yra linkęs užmirkti ar drėgmė jame užsilaiko, būtina įrengti drenažą. Nuolatinis dirvos drėgnumas skatina rūgštėjimą, sudaro palankias sąlygas drėgmę mėgstantiems piktžolynams ir kenkia pačiai vejai - žolės šaknys gali pradėti pūti ar nykti. Drenažo tipas parenkamas pagal sklypo hidrogeologines savybes. Patikimiausias, nors ir brangiausias sprendimas - tai pilnas drenažinis pagrindas, kai nuimamas derlingas sluoksnis, o vietoj jo paklojamas vandeniui laidus sluoksnis.
Pirmiausia stambus žvyras ar skalda, paskui smėlis, ir tik tuomet grąžinamas derlingas dirvožemis. Tačiau drenuojantis sluoksnis turėtų turėti nutekėjimą. Priešingu atveju bus padarytas požeminis baseinas. 
Sunkiuose gruntuose reikėtų pakloti perforuotus vamzdžius ir juos išvesti į surinkimo šulinius, melioracijos griovį. Konkreti melioravimo įranga ir tipas daug priklausys nuo grunto tipo ir nuolydžių.

Vejoms ant vandeniui laidžių smėlėtų gruntų, saulėkaitoje ar dažnai naudojamoms vejoms verta įrengti laistymą. Vejose dažnai naudojami įsitraukiantys purkštukai. Sistema dažnai būna automatizuota. Prieš vejos įrengimą reikia pravesti vamzdžius ir įrengti paskirstymo šulinėlius.

Sklypo lyginimas vejai

Sklypo lyginimas gali vykti dar prieš pagrindinius sklypo tvarkymo darbus. Gali būti keičiamos reljefo formos. Tokiu atveju dažniausiai į sklypo pakraščius nustumiamas viršutinis grunto sluoksnis. Paviršius planiruojamas nustumdant kalniukus į daubas. Dažniausiai darbams naudojamas kompaktiškas  vikšrinis krautuvas. Vikšrai tolygiau paskirsto apkrovas ir stabilzuoja judėjimą dirbant. Sklypas lyginamas ir gana smarkiai  tankinamas, kas vėliau leidžia išvengti netolygaus sklypo dirvožemio suslūgimo. Daug problemų gali sukelti sidesnio suslūgimo vietose susidarančios balutės kurių užsilaikantis vanduo neigiamai veiks žolės šaknis.

Sklypą vejai dažniausiai išlygina su kompaktišku vikšriniu krautuvu. Spauskite saugią aktyvią nuorodą sklypo lyginimas ir susisiekite su Arbora, UAB specialistais

Dirvožemio vejai paruošimas

Ruošiant dirvožemį nerekomenduojama sumaišyti viršutinio ir žemesnių, nederlingų dirvožemio sluoksnių. Sumaišius dirvožėmį, ypač jei tai padaryta netolygiai veja atrodo nevientisai. Plotuose kur derlingesnis viršutinis sluoksnis veja vešli, nederlingose vietose blyški vejinė žolė. Dažniausiai išgauti vientisumą padeda atvežtinis  derlingo grunto sluoksnis.

Tačiau ir atvežtinis grunto sluoksnis ne visada išsprendžia problemas. Apatinis dirvožemio sluoksnis turėtų būti nperspaustas, kas dažnai būna statybos aikštelėse. Iš dirvožemio reikėtų pašalinti akmenis, taip pat verta pašalinti daugiametes piktžoles. Giluminio frezavimo  procese dirvožemis gana gerai paruošiamas vejai. Susmulkinamos kelmų ir piktžolių šaknys, išverčiami į paviršių akmenys ir akmenukai. Dažniausiai medžio dalys, akmenukai, šiukšlės surenkamos mechanizuotai naudojant specialią sijojimo techniką. Mažiems sklypams praeinama su grėbliu.

Jei sklype augo sunkiai išnaikinamos piktžolės kaip sosnovskio barščiai, arkliarūgtė, krienai, dilgėlė, vėdrynai verta jų naikinimui panaudoti bendro poveikio herbicidus. Gana efektyvu herbicidus panaudoti po pirminio žemės apdirbimo. Tada piktžolės išleidžia itin herbicidams jautrius ūglius. Po purškimo praėjus 10- 15 dienų piktžolės būna sunaikinamos. Dar efektyviau bus piktžoles purkšti herbicidais prieš ir po giluminio frezavimo, arimo, kultivavimo.

Dažniausiai sklype lieka "turtingas" piktžolių sėklų bankas. Žemės sujudinimas, žolės nupjovimas ir saulės patekimas suaktyvina sėklas. Daug piktžolių kaip pavyzdžiui sosnovskio barščiai atsparūs mėgėjams skirtiems kryptinio veikimo herbicidams. Todėl kai išaugs veja piktžoles bus sudėtinga išnaikinti. Geriausia sėklų banko sumažinimo technologija yra sideralinių augalų įsėjimas. Sparčiai augantys sideraliniai augalai nustelbia piktžoles. Taip pat užarus sideralinius augalus dirvožemis pasipildys vejos žolei svarbiomis azoto trąšomis.

Skurdūs dirvožemiai turėtų būti papildomai tręšiami mineralinėmis medžiagomis. Svarbios azotinės trąšos nuo kurių priklausys vejinės žolės vešlumas. Taip pat pirminiuose augimo etapuose svarbios forsforo trąšos nuo kurių priklauso šaknų sistemos stiprumas. Dideliems plotams verta atlikti dirvožemio tyrimus ir įterpti tikslų trąšų kiekį. Be tyrimų rekomenduojama naudoti panašiai 10-20-10 NPK trąšas. Azoto didelis kiekis nėra tikslingas, nes augalo viršutinė dalis gali vystytis greičiau nei šaknys. Fosforas itin svarbus šaknų sistemai vystytis. Trąšos įterpiamos ir sumaišomos su dirvožemiu 5 - 10 centimetrų sluoksnyje. Skaičiuojama, kad reikės 3-4 kilogramų trašų arui. Jei dirvožemio rūgštingumas žemiau 5,5 pH reikėtų dirvožemį kalkinti.
Vandeniui laidaus smėlio dirvožemuose sklypuose verta įterpti durpių. Durpės sulaiko vandenį ir trąšas.

Vejos sėklos

Dažnaiusiai vejos sėkla įsigyjama specialiuose mišiniuose skirtuose konkrečioms sąlygoms. Dažniausiai mišinį sudaro 4-5 vejinių žolių rūšys. Universalaus mišinio nėra ir geriausia, kad specialistas parinktų tinkamiausią mišinį. Jei yra laiko galima išbandyti kokios žolės tinkamiausios konkrečiame sklype. Parduotuvėse galima įsigyti konkrečių rūšių vejinių žolių sėklas. Pažengusiems tai leidžia sukurti savo sklypui tinkamiausius mišinius. Arba papildyti mišinį žole kuriai tinkamiausias sklypo dirvožemio rūgštingumas, sudėtis, trąšumas, saulėtumas, snieguotumas.

Vejinės žolės skirstomos į dvi pagrindines grupes: šakniastiebines ir kuokštines.  Šakniastiebinės žolės po žeme leidžia šoninius stiebus, vadinamus šakniastiebiais. Iš jų išauga nauji žolės kereliai, todėl veja gali pati užsigydyti nuplikusias vietas po mindymo ar sausros. Tokių žolių pagrindinis privalumas - gebėjimas plisti ir išlaikyti vientisą dangą be papildomo atsėjimo.

Kuokštinės žolės šakniastiebių neturi - jos auga tik iš pradinio sėklos taško. Jei veja pažeidžiama, tokios žolės pačios neišplinta ir tuščios vietos lieka plikos, kol jų neatsėja žmogus. Visgi šios žolės dažnai tankiai auga, atrodo dekoratyviai ir reikalauja mažiau pjovimo, todėl vertinamos mišiniuose, skirtuose ramiai, mažai mindomai aplinkai - pavyzdžiui, prie gėlynų ar tvorų, šlaituose, pavėsyje.

Toliau pateikiami pagrindiniai žolių tipai, dažniausiai naudojami skirtingiems vejų mišiniams: sportinėms, dekoratyvinėms, pavėsiui ar sausoms vietoms.

Daugiametė svidrė (Lolium perenne)
Labai greitai sudygstanti žolė, sudaranti tvirtą, tankų ir žalią žolyną. Neturi šakniastiebių, bet auga glaustai ir greitai, todėl puikiai dengia žemę. Atspari mindymui, greitai atauga po pažeidimo, todėl plačiai naudojama sportinės ir aktyviai naudojamos vejos mišiniuose. Geriausiai auga saulėtose vietose, sausros toleruoja vidutiniškai, pavėsyje retėja. Reikalauja dažnesnio pjovimo, bet vizualiai atrodo puikiai.

Raudonasis ilgašakniastiebinis eraičinas (Festuca rubra trichophylla)
Šakniastiebinė žolė, kuri formuoja vienodą, lygų ir ilgalaikį žolyną. Ji atspari šalčiui, gerai pakenčia sausras ir vidutinį mindymą. Gali augti ir saulėje, ir pusiau pavėsyje. Lėtai dygsta, bet įsitvirtinusi veja tampa tanki ir atspari. Naudojama mišiniuose, skirtuose tiek dekoratyvinėms, tiek gyvenamosioms vejoms, kur svarbus lygus paviršius ir ilgaamžiškumas.

Raudonasis trumpašakniastiebinis eraičinas (Festuca rubra commutata)
Kuokštinė žolė be šakniastiebių, sudaranti labai tankų, žemą, švelnios tekstūros žolyną. Gerai auga tiek saulėje, tiek pavėsyje. Lėtai dygsta, auga neskubėdama, bet reikalauja mažiau pjovimo. Atspari šalčiui, vidutiniškai pakenčia sausrą. Nors pati neatsistato po pažeidimų, puikiai tinka dekoratyvinių ir mažai mindomų plotų mišiniams - pavyzdžiui, prie gėlynų, takelių, fasadų.

Raudonasis kuokštinis eraičinas (Festuca rubra rubra)
Kuokštinė žolė, neturinti šakniastiebių, formuojanti stangresnius kerelius. Auga lėtai, bet tankiai, gerai pakelia pavėsį ir drėgnas vietas, jautresnė sausrai. Dėl savo struktūros tinka ten, kur žolė mažai mindoma - aplink krūmus, pakraščiuose, dekoratyviniuose mišiniuose kartu su šakniastiebinėmis žolėmis.

Šiurkštusis eraičinas (Festuca ovina)
Labai atspari, mažai priežiūros reikalaujanti kuokštinė žolė. Puikiai jaučiasi sausose, nederlingose dirvose, gerai pakelia vėją, šalčius, augimą be laistymo. Lapeliai šiurkštūs, todėl žolynas atrodo ne toks minkštas ar tolygus kaip kitų rūšių. Auga lėtai, bet nereikalauja dažno pjovimo. Naudojama mišiniuose, skirtuose šlaitams, skurdžioms vietoms, kur veja turi išlikti, bet prižiūrima retai.

Pievinė miglė (Poa pratensis)
Viena vertingiausių šakniastiebinių vejų žolių. Dygsta lėtai - apie 15-20 dienų - bet įsitvirtinusi suformuoja labai tankų, tolygų žolyną, gebantį atsinaujinti po pažeidimo. Atspari šalčiui, sausrai, puikiai tinka saulėtoms vietoms, dalinai pakenčia ir pavėsį. Ilgaamžė, bet reikalauja gerai paruoštos dirvos ir kruopštaus įrengimo. Naudojama tiek sportinėse, tiek dekoratyvinėse ir ilgaamžėse gyvenamųjų zonų vejose.

Paprastoji miglė (Poa annua)
Greitai auganti, bet trumpaamžė žolė, kuri dažniausiai savaime įsikuria vejos paviršiuje. Ji dygsta pirmoji ir padengia plotą žaluma, kol sudygsta ilgaamžiškesnės rūšys. Atspari šalčiui, greitai suželia pavasarį, bet vėliau išnyksta. Naudojama nedideliais kiekiais mišiniuose, kai norima greito rezultato - dažniausiai kaip pagalbinė žolė.

Vejos sėjimas

Sėti veją galima dviem būdais - rankiniu būdu ir pasitelkiant mechanizmus, tačiau bet kurį iš jų pasirinkus svarbiausia užtikrinti tolygų sėklų pasiskirstymą ir gerą kontaktą su dirvožemiu. Rankinė sėja paprastai taikoma mažesniems plotams, kur nereikia didelio našumo. Norint rankomis pasėti kuo tolygiau, rekomenduojama sėti kryžminiu būdu: pirmiausia eiti viena kryptimi (pavyzdžiui, išilgai sklypo), o paskui pakartoti sėją statmena kryptimi (skersai). Taip sumažinama rizika, kad vienos vietos bus pasėtos per tankiai, o kitos - per retai. Sėjant sėklos barstomos ranka, bet prieš tai patariama jas sumaišyti su smėliu santykiu 1:1 ar net 1:2 - tai palengvina tolygų paskirstymą, ypač jei sėklos labai smulkios. Vidutiniškai sėjama 25–35 g/m², tačiau nelygu sėklų dydis ir mišinio sudėtis, normą gali reikėti pakoreguoti. Norma dažniausiai rašoma ant įpakavimo.

Tikslesniam ir greitesniam sėjimui, ypač dideliuose plotuose, naudojamos specialios vejos sėjamosios. Jos leidžia nustatyti konkretų sėklų išbėrimo normą ir užtikrina itin vienodą padengimą. Yra modelių, kurie iš karto šiek tiek įterpia sėklas į dirvą, tačiau dažniausiai net ir po sėjamosios būtina atlikti papildomus veiksmus.

Po sėjos  būtina lengvai užgrėbti plotą, kad sėklos būtų šiek tiek įterptos į viršutinį dirvos sluoksnį. Tam naudojami grėbliai. Svarbu nesugrėbti visų sėklų į vieną vietą ir nepalikti didelių lopų be jų. Po grėbliavimo vejos volas suspaudžia viršutinį dirvožemio sluoksnį ir sėklas priglunda prie žemės, todėl jos greičiau ir tolygiau sudygsta. Voluojama sausą dieną, kad volas nesulipdytų drėgnos žemės į grumstus. Jeigu po sėjos nelyja, būtina reguliariai laistyti sėtą plotą smulkialaše laistymo sistema, kad neišplautų sėklų ir nesusiformuotų plutelė. Pasižiūrėkite prognozes prieš sėją. Jei prognozuojama liūtis, geriau sėti po jos. Liūtis gali išplauti sėklas, ypač jei sėjama šlaite.

Tinkamai pasėta veja sudygsta per 7-21 dieną, priklausomai nuo oro sąlygų ir sėklų mišinio sudėties. Pirmą pjovimą galima atlikti, kai žolė pasiekia 8-10 cm aukštį.

Pasėtos vejos priežiūra

Šviežiai pasėta veja turi būti laistoma švelnia, neintensyvia srove, kad nepaslinktų sėklos ir neatsirastų išplautų lopų. Laistyti reikia kasdien, ypač jei dirva greitai džiūsta arba oro temperatūra viršija 20 °C. Dažniausiai tai daroma anksti ryte arba vakare, kad vanduo spėtų įsigerti. Po sudygimo, kai žolė jau pasiekia apie 6-8 cm aukštį, laistymo dažnumas palaipsniui mažinamas, bet kiekvienas laistymas turi pasiekti gilesnius dirvožemio sluoksnius - taip skatinama šaknų sistema augti giliau.

Pirmasis pjovimas atliekamas tada, kai žolė pasiekia maždaug 8-10 cm aukštį. Pjauti reikia ne daugiau kaip trečdalį žolės aukščio, taigi, nupjovimo lygis turėtų būti apie 5-6 cm. Daugumoje vejapjovių tai atitinka pjovimo aukščio reguliavimo padalą „3" ar „4" - priklausomai nuo modelio. Rankinėse vejapjovėse šis lygis dažniausiai atitinka vidutinę padėtį, o traktoriukuose - 4 arba 5 padalą. Po pirmojo pjovimo galima pradėti švelnų tręšimą. Pirmą kartą veją rekomenduojama patręšti po 4-6 savaičių nuo sudygimo, naudojant subalansuotas trąšas, kurių sudėtyje yra azoto, fosforo ir kalio, pavyzdžiui, NPK 10-10-10 arba šiek tiek azotinių - 15-5-10. Normos neturi būti per didelės - pakanka apie 20-25 g/m². Trąšas reikia išberti sausą dieną ir po to būtinai palaistyti, kad maisto medžiagos įsigertų į šaknų zoną.

Herbicidus nuo piktžolių galima naudoti tik tada, kai veja jau būna įsišaknijusi ir bent du kartus nupjauta - dažniausiai ne anksčiau kaip po 6-8 savaičių nuo sudygimo. Renkamasi selektyvūs herbicidai, skirti plačialapių piktžolių kontrolei, ir purškiama tik sausais, nevėjuotais orais.

Rudenį, prieš pirmąją žiemą, pirmaisiais metais nerekomenduojama tręšti azotinėmis trąšomis. Jei tręšiama, naudojamos rudeninės vejų trąšos su mažu azoto kiekiu ir didesne kalio koncentracija (pvz., NPK 6-5-20), kurios padeda augalams geriau pasiruošti šalčiui. Tokios trąšos barstomos rugsėjo pabaigoje arba spalio pradžioje, sausu oru, po to vėl laistoma.

Vejos priežiūra

Vejos priežiūra reikalauja nuoseklių darbų viso sezono metu - nuo ankstyvo pavasario iki vėlyvo rudens. Pavasarį, kai žemė pradžiūva ir veja pradeda vegetuoti, pirmiausia pašalinami likę lapai, šakelės bei sausos žolės. Jei veja yra išplitusi samanomis, būtina atlikti aeravimą - vejos paviršiaus iššukavimą specialiu vertikuliatoriumi arba grėbliu su standžiais dantimis. Tai ne tik pašalina samanas ir susikaupusį veltinį, bet ir pagerina oro patekimą į šaknų zoną. Po šios procedūros veją galima patręšti azotinėmis trąšomis (pvz., NPK 20-5-10) maždaug 25-30 g/m² norma, kad suaktyvėtų augimas. Jeigu samanos išplitusios smarkiai, verta naudoti specialias  trąšas nuo samanų, kurios naikina jas selektyviai.

Pjauti veją pradedama tada, kai ji pasiekia apie 8 cm aukštį. Įprastas pjovimo aukštis sezono metu - apie 4-5 cm, o šešėlingose vietose rekomenduojama palikti šiek tiek aukštesnę - iki 6 cm. Pavasario pradžioje ir rudenį veja pjaunama aukščiau, o vasarą - šiek tiek trumpiau, bet visada laikantis taisyklės nenupjauti daugiau kaip trečdalio žolės aukščio. Ten, kur yra intensyvus judėjimas - šalia takų, terasų ar durų - žolę rekomenduojama pjauti su surinkimo funkcija, kad nupjauta žolė nebūtų prinešama į patalpas.  Tuo tarpu zonose, kur vaikštoma retai - prie gyvatvorių, sklypo pakraščiuose ar po medžiais - galima pjauti be surinkimo, paliekant nupjautą žolę kaip natūralią mulčiavimo priemonę. Tai padeda išlaikyti drėgmę ir papildo dirvą organinėmis medžiagomis.

Vasaros metu, ypač sausromis, veją reikia reguliariai laistyti - ne dažnai, bet gausiai. Geriausia tai daryti anksti ryte arba vakare, kad vanduo nepradingtų per garavimą. Tipiškas normatyvas - apie 10-15 litrų vandens vienam kvadratiniam metrui per laistymą, o dažnis priklauso nuo oro sąlygų: karštomis dienomis kas 2-3 dienas, vėsesniais laikotarpiais - kartą per savaitę. Jei veja pradeda geltonuoti ar lieka pėdsakai po žingsnių, tai ženklas, kad jai trūksta drėgmės.

Tręšimas turėtų būti atliekamas kelis kartus per metus. Pavasarį, vos prasidėjus vegetacijai, naudojamos azoto turinčios trąšos, skatinančios intensyvų augimą. Vasarą galima naudoti kompleksines trąšas su mažesniu azoto kiekiu, bet papildytu mikroelementais. Tręšti verta kas 6-8 savaites - visada sausu oru ir po to palaistyti. Rudenį, rugsėjo-spalio mėnesiais, naudojamos rudeninės trąšos su mažesniu azoto ir didesniu kalio kiekiu, kurios sustiprina augalų atsparumą šalčiui. Tinkamai prižiūrima sena veja lieka tanki, elastinga ir atspari piktžolėms bei sausroms net po daugelio metų.