Kalio chloridas

Kalio chloridas - tai viena iš dažnai naudojamų kalio trąšų, sudaryta iš kalio (K⁺) ir chloro (Cl⁻) jonų. Trąšose dažniausiai randamas 60% įsisavinamo kalio oksido (K₂O), kuris yra augalams prieinama forma. Tai reiškia, kad 100 kg kalio chlorido paprastai suteikia 60 kg veikliosios medžiagos. Tai viena iš pigiausių kalio trąšų, tačiau į kalio chloridą žiūrima gana atsargiai dėl neigiamo chloro poveikio augalams.

Kalio chlorido spalva

Kalio chloridas būna dviejų pagrindinių formų - baltos ir rausvos spalvos. Spalva priklauso nuo žaliavos kilmės bei papildomų priemaišų. Rausvas kalio chloridas dažnai gaunamas iš Kanados ar Rusijos kasyklų ir turi nedidelius geležies oksidų priemaišų pėdsakus. Abi formos yra vienodai efektyvios tręšiant, tačiau maisto pramonėje dažniausiai naudojamas baltasis KCl.

Trešimui dažniausiai naudojamos rausvos spalvos kalio chlorido trąšos

Kada ir kaip tręšti kalio chloridu

Kalio chloridas rekomenduojamas rudens tręšimui, ypač sunkesniuose dirvožemiuose. Rudens metu įterptas kalis spėja pasiskirstyti dirvožemyje, o chloras - išsiplauti, taip sumažinant jo neigiamą poveikį jautriems augalams. Trąšos gali būti įterpiamos prieš pagrindinį žemės dirbimą (ariamą ar gilų purenimą) 10-20 cm gylyje.

Chloro pašalinimo svarba

Kadangi kalio chloridas sudaro apie 47% chloro, tai gali būti rizikinga chloro jautriems augalams. Rudeninis tręšimas leidžia chlorui išsiplauti iki pavasario. Tai svarbu augalams, kurie netoleruoja chloro: bulvėms, tabakui, pupelėms, vynuogėms ir kai kuriems vaismedžiams.

Kalio chlorido tręšimo kiekiai

Tręšimo normos priklauso nuo augalo rūšies, numatomo derliaus ir dirvožemio analizės. Pateikiame orientacinius kiekius pagal augalų grupes (nurodomas K₂O kiekis, taigi reikia perskaičiuoti į gryną produktą):

Norėdami perskaičiuoti į kalio chloridą (60% K₂O), normą dalinkite iš 0,6. Pvz., jei reikia 90 kg K₂O - tai būtų 150 kg kalio chlorido.

Kalio chlorido suderinamumas su kitomis trąšomis

Kalio chloridas yra gana gerai suderinamas su daugeliu mineralinių trąšų:

• Suderinamas su: superfosfatu, amonio salietra, karbamidu, magnio sulfatu.

• Nesuderinamas vienu metu maišymui su: kalcio nitratu (dėl drėgmės sugėrimo ir gumulavimosi), skystomis trąšomis, turinčiomis amonio fosfato, jei laikomos ilgą laiką.

Maišant skirtingas trąšas, rekomenduojama jas naudoti iš karto arba per kelias dienas, kad būtų išvengta reakcijų ir medžiagų praradimo.

Kalio trūkumo augalams požymiai

Kalio trūkumas augalams dažnai pasireiškia subtiliai, tačiau ilgainiui gali smarkiai paveikti augimo procesus, atsparumą ligoms ir derliaus kokybę. Kalis yra itin svarbus elementas, reguliuojantis vandens balansą, fermentines reakcijas, ląstelių vidinį slėgį ir angliavandenių pernašą augaluose. Vienas iš pirmųjų kalio trūkumo požymių - senesnių (apatinių) lapų pakraščiuose atsirandantis gelsvumas arba bronzinis atspalvis, kuris ilgainiui pereina į sausą, trapų audinį - taip vadinamą „nudegimą". Lapų gyslos paprastai išlieka žalios, todėl išryškėja tipiškas lapų margėjimas. Dėl ląstelių sienelių susilpnėjimo, augalai tampa jautresni grybinėms ligoms ir sausrai. Be to, kalio trūkstant, dažnai stebimas silpnas augalų stiebas, sulėtėjęs augimas ir mažesnis žiedų ar vaisių kiekis. Šakniavaisiams (pvz., bulvėms, morkoms) būdingas netolygus vystymasis, sumažėjęs cukraus kiekis ir prastesnė sandėliavimo kokybė. Kalio trūkumas taip pat gali pasireikšti dėmėmis ant vaisių žievelės ar netgi skonio pablogėjimu. Kadangi kalio trūkumo požymiai dažnai būna panašūs į kitų streso veiksnių (pvz., sausros ar dirvožemio pH disbalanso), patikimiausias būdas nustatyti trūkumą - dirvožemio ar augalų lapų analizė. Laiku pastebėtas ir koreguotas kalio trūkumas leidžia augalams efektyviau panaudoti kitas maisto medžiagas ir duoda tvirtesnį, geresnės kokybės derlių.

Chloro pertekliaus augalams požymiai

Chloro perteklius augalams gali būti žalingas, ypač jei jie priklauso chloro jautrių augalų grupei (pvz., bulvės, tabakas, pupelės, vynuogės, kai kurie vaismedžiai). Chloro poveikis dažniausiai pasireiškia fiziologiniu stresu, kuris trukdo normaliam augalų augimui ir vystymuisi. Štai pagrindiniai chloro pertekliaus požymiai:

Lapų pageltimas ir džiūvimas nuo pakraščių - pirmieji simptomai dažniausiai matomi ant senesnių (apatinių) lapų. Lapų pakraščiai paruduoja, tampa trapūs, vystosi panašiai kaip kalio trūkumo atveju, bet dažnai greičiau progresuoja.

Lapų chlorozė - bendras lapų išblyškimas dėl sutrikusios chlorofilo sintezės. Tai lemia sumažėjusį fotosintezės efektyvumą.

Sutrikęs vandens balansas - chloro perteklius trikdo ląstelių osmosinį balansą, todėl gali pasireikšti augalo vytimas, net jei drėgmės netrūksta.

Sumažėjęs augimo tempas - augalai lėtai auga, stiebai būna silpnesni, gali sumažėti šaknų masė.

Derliaus kiekio ir kokybės sumažėjimas - ypač pastebima bulvėms ir šakniavaisiams: gumbai būna smulkesni, netolygūs, trumpesnis sandėliavimo laikas.

Padidėjęs jautrumas fiziologiniams sutrikimams - perteklius chloro gali sumažinti augalo atsparumą kitoms stresinėms sąlygoms: sausrai, šalčiui ar ligoms.