Vilkdalgiai

Vilkdalgiai landšafto dizaine

Vilkdalgiai - tai augalai, kurie kraštovaizdžio dizaine užima ypatingą vietą dėl savo grakščios lapijos, įspūdingų žiedų formų ir nepaprastai plačios spalvų paletės. Jie dera tiek klasikiniuose gėlynuose, tiek natūralistiniuose soduose, moderniuose kiemuose ar net japoniško stiliaus aplinkose. Dėl įvairaus aukščio, augimo sąlygų ir žydėjimo laikų įvairovės vilkdalgiai yra vieni universaliausių daugiamečių augalų dekoratyviniam želdinimui.

Tinkamiausia vieta vilkdalgiams sode - saulėta, pakankamai sausa ir gerai drenuojama. Ypač barzdotieji vilkdalgiai netoleruoja užsistovėjusios drėgmės, todėl jie geriausiai auga pakeltose lysvėse, ant nedidelių kalvelių ar šlaitų. Tokiose vietose vanduo po lietaus greitai nuteka, o šaknys išlieka sveikos. Jeigu sode yra gili, sunkiai džiūstanti žemė - verta įrengti papildomą drenažą arba rinktis kitas vilkdalgių rūšis, pavyzdžiui, geltonuosius vilkdalgius (Iris pseudacorus) ar pelkinius, kuriems patinka drėgna aplinka. Jie puikiai tinka tvenkinių, upelių ar drėgnų daubų dekoravimui.

Landšafto kompozicijose vilkdalgiai ypač gerai atrodo grupėmis. Sodinami po kelis tos pačios ar artimos spalvos augalus, jie sudaro vadinamąsias „vaivorykštės bangas". Dizaineriai dažnai renkasi derinti keletą vilkdalgių veislių, kurios žydi skirtingu metu - taip gėlynas išlieka dekoratyvus ilgą laiką, nuo pavasario iki vasaros vidurio. Taip pat galima žaisti spalvų deriniais: kurti vienspalvius gėlynus arba ryškius kontrastus, sodinant violetinius vilkdalgius šalia geltonų, baltus - šalia tamsiai mėlynų ar juodų.

Aukštaūgiai vilkdalgiai puikiai tinka gėlyno fonui, ypač jei jie pasodinti prie tamsesnių dekoratyvinių krūmų, tokių kaip tuja, kadagys, raugerškis ar putinas. Toks derinys paryškina vilkdalgių žiedų spalvą, o žalios masyvios krūmų formos pabrėžia žiedų grakštumą. Tuo tarpu žemaūgiai vilkdalgiai (iki 50 cm) tinka gėlynų priekiniam planui, apvadams, alpinariumams ar net šalia sodo takelių. Jų grakšti lapija gerai dera su žemais spygliuočiais, akmenimis ar smulkiomis žydinčiomis daugiametėmis gėlėmis.

Vienas iš pažangiausių būdų panaudoti vilkdalgius - kurti vadinamuosius „iridariumus" - specialius vilkdalgių sodus. Juose šie augalai sodinami taisyklingomis grupėmis pagal spalvas, aukštį ar žydėjimo laiką. Tarp grupių paliekami tarpai, leidžiantys kiekvienam kerui vystytis laisvai ir taisyklingai. Tarpai dažnai mulčiuojami medžio žieve, skaldyta plyta ar dekoratyvine skalda - tai ne tik sumažina piktžolių augimą, bet ir sustiprina dekoratyvų efektą. Takeliai tarp grupių leidžia iš arčiau apžiūrėti kiekvieną augalą - juk vilkdalgiai - tai gėlės, sukurtos ne tik aplinkai puošti, bet ir grožėjimuisi.

Moderniose kompozicijose vilkdalgiai dažnai sodinami moduliais - geometrinėmis figūromis, pavyzdžiui, kvadratais, apskritimais ar stačiakampiais. Tokie moduliai gali būti apjuosti mediniais ar mūriniais borteliais, o jų struktūra papildyta natūraliu akmeniu ar dekoratyvine žole. Tokiu būdu vilkdalgiai išryškinami kaip kompozicijos akcentas.

Jei planuojate vilkdalgius integruoti į mišrias lysves (mikso borderius), verta juos derinti su augalais, turinčiais panašius auginimo reikalavimus. Geriausiai tinka saulę mėgstantys daugiamečiai - lelijos, aguonos, flioksai, bergenijos, šalavijai ar kiliminės gėlės. Svarbu, kad kiti augalai nebūtų per agresyvūs - vilkdalgiai nepakelia konkurencijos dėl šviesos ir maisto medžiagų. Žolynai ar tankūs dirvos dengiantieji augalai gali lengvai užgožti vilkdalgius, todėl jų reikėtų vengti artimoje kaimynystėje.

Svarbu prisiminti, kad vilkdalgiai - sezoniniai akcentai. Žydėjimo laikotarpis yra trumpas, todėl didžiąją metų dalį kompozicijoje vyrauja jų smaili lapija. Dėl šios priežasties verta apgalvoti, kas kompensuos vaizdą po žydėjimo - krūmai, struktūriniai augalai, dekoratyviniai akmenys ar net vandens elementai (fontanai, dubenys, baseinai).

Tinkamai parinkta vieta, sumanus kompozicijos planavimas ir kūrybiškas derinimas su kitais augalais leidžia vilkdalgiams atsiskleisti visu savo grožiu. Tai augalas, kuris vienodai gerai atrodo tiek tradiciniame sode, tiek šiuolaikinėje minimalistinėje erdvėje, suteikdamas peizažui elegancijos, spalvų gylio ir grakštumo.

Vilkdalgiai (irisai) geriausiai auga gerai nusausintame, derlingame ir struktūriškai lengvame dirvožemyje. Sodinimo sėkmei labai svarbu tinkamai paruošti gruntą – tiek dėl šaknų sveikatos, tiek dėl žiemojimo galimybių.

Dauguma vilkdalgių rūšių mėgsta neutralų arba silpnai rūgštų dirvožemį – idealus pH yra tarp 6,5–7,0. Labai rūgščias dirvas rekomenduojama kalkinti, o labai šarmines – rūgštinti durpėmis arba kompostu.

Dirvožemis turi būti gerai laidus vandeniui, nes stovintis vanduo kenkia tiek barzdotiesiems, tiek sibiriniams vilkdalgiams – šaknys pradeda pūti. Jeigu dirvoje yra daug molio ar drėgmė linkusi kauptis, būtina įrengti drenažą įdedant melioruojantį vamzdį. Yra siūlančių pabarstyti apačioje smėlio ar žvyro, tik neatsakoma į klausimą o kur ten susikaupęs vanduo nusidrenuoja.

Sodinimui skirtą žemės mišinį sudaro:

• 1 dalis daržo žemės (arba viršutinio humuso sluoksnio),

• 1 dalis komposto (geriausiai – perpuvusio),

• 1 dalis stambaus smėlio.

Papildomai į kiekvieną sodinimo duobutę galima įmaišyti fosforo ir kalio trąšų – pvz., superfosfato ir kalio sulfato po 1 arbatinį šaukštelį, taip pat medžio pelenų, kurie veikia kaip švelnus dirvos šarminimo ir maitinimo šaltinis.

Vilkdalgių sodinimas

Vilkdalgiai (irisai) gali būti sodinami tiek pavasarį, tiek rudenį, o pasirinkimas priklauso nuo konkrečių oro sąlygų ir regiono. Pietinėje Lietuvos dalyje pavasarinė sodinimo sezonas gali prasidėti jau kovo pabaigoje, tuo tarpu vėsesniuose regionuose vilkdalgius sodinti derėtų iki gegužės mėnesio. Nors šie augalai pasižymi ištvermingais šakniastiebiais ir gali prigyti beveik bet kada, svarbu jiems suteikti pakankamai laiko, kad iki žydėjimo suspėtų įsitvirtinti. Iš karto po pasodinimo gausaus žydėjimo tikėtis neverta – pirmieji metai skiriami įsišaknijimui, o pilnas žydėjimo grožis dažniausiai atsiskleidžia tik trečiajame sezone.

Rudenį sodinant vilkdalgius, augalas taip pat spėja įsišaknyti iki žiemos. Toks sodinimo būdas turi kelis svarbius privalumus: sumažėja kenkėjų tikimybė, augalas geriau pasiruošia žiemai, o pavasarį anksčiau pradeda augti. Be to, rudenį jau būna matomi pumpurai, kurie per vasarą sustiprėja ir sumedėja. Tačiau norint sėkmingai įgyvendinti rudeninę sodinimo procedūrą, būtina tai atlikti ne vėliau kaip pusantro mėnesio iki tikrų šalčių pradžios. Jei šakniastiebiai bus pasodinti per vėlai, augalas gali nespėti tinkamai įsitvirtinti ir neišgyventi žiemos.

Prieš sodinant būtina atidžiai apžiūrėti šakniastiebius – pašalinti visas pažeistas, supuvusias ar kitaip įtartinas dalis. Ilgi šaknų ar šakniastiebių ataugos turėtų būti patrumpintos, o pačius šakniastiebius rekomenduojama pamirkyti silpnai rausvame kalio permanganato tirpale – tai padeda išvengti grybelinių infekcijų. Taip pat naudinga šakniastiebius trumpam pamirkyti augimo stimuliatoriuje. Lapus prieš sodinimą rekomenduojama patrumpinti per pusę ar net dviem trečdaliais. Tai sumažina drėgmės išgarinimą ir padeda augalui greičiau prigyti.

Sodinimo diena turėtų būti šilta, rami, be vėjo, o pati sodinimo procedūra rekomenduojama pirmoje dienos pusėje. Pasirinkus tinkamą laiką ir paruošus sveiką sodinamąją medžiagą, vilkdalgiai lengvai prigyja ir tampa ilgalaikiu, dekoratyviu akcentu sode.

Atstumai tarp augalų – apie 15 cm mažesniems ir 25–30 cm aukštaūgiams vilkdalgiams.

Po pasodinimo žemė švelniai sutankinama, laistoma šiltu vandeniu. Jeigu po laistymo svogūnėliai ar šakniastiebiai šiek tiek išlindo į paviršių, juos reikia užberti nedideliu žemės sluoksniu.

Vilkdalgio (iriso) priežiūra

Nors vilkdalgiai laikomi palyginti nereikliais augalais, sėkmingam jų augimui ir gausiam žydėjimui reikalinga nuosekli, atidi priežiūra nuo pat sodinimo iki rudens.

Po pasodinimo svarbiausia užtikrinti, kad dirva aplink augalą būtų lengvai drėgna, bet neužmirktų. Pirmomis dienomis dirva palaistoma kelis kartus, kad susigulėtų ir nesusidarytų tuščių ertmių aplink šaknis. Vėliau, kol augalas prigyja, būtina sekti, kad jam netrūktų drėgmės, ypač esant sausam orui ar stipriems vėjams. Vasarą vilkdalgiai drėgmės reikalauja mažai - šie augalai atsparūs trumpalaikei sausrai, todėl vandens perteklius jiems kenkia labiau nei jo trūkumas. Tačiau prieš pat žydėjimą, kai pradeda formuotis pumpurai, augalus patartina papildomai palaistyti, ypač sausromis. Laistyti rekomenduojama vakarais, stengiantis nešlapinti lapų ir žiedų.

Pavasarį, vos tik nutirpsta sniegas, reikia pašalinti žiemines dangas (jei jos buvo naudotos), išgrėbti praėjusių metų nudžiūvusius lapus ir kruopščiai, rankomis, purenti žemę aplink šakniastiebius. Kadangi vilkdalgių šaknys būna labai arti paviršiaus, naudoti metalinius įrankius reikėtų itin atsargiai. Kartu su pavasariniu dirvos purenimu galima atlikti ir pirmąją tręšimo procedūrą - tuomet naudojamos azoto turinčios trąšos, kurios padeda augalui sparčiai suformuoti žaliąją masę. Rekomenduojama naudoti kompleksines trąšas su mikroelementais, ypač magnio papildais, skatinančiais chlorofilo gamybą.

Antroji tręšimo banga atliekama pumpurų formavimosi laikotarpiu - tuomet vilkdalgiai labiausiai reaguoja į fosforą ir kalį. Šie elementai ne tik skatina gausesnį žydėjimą, bet ir stiprina augalų audinius. Galima naudoti granuliuotas kompleksines trąšas (pvz., agrofoską) arba paruošti tirpalą fosforo-kalio pagrindu ir palaistyti augalus. Trąšos visada derinamos su laistymu - tai užtikrina geresnį jų įsisavinimą.

Trečioji ir paskutinė trąšų dozė skiriama vasaros pabaigoje - maždaug po 2 savaičių nuo žydėjimo pabaigos. Tai vadinamoji „rudeninė" tręšimo fazė, kuri padeda vilkdalgiams sustiprėti prieš žiemą, suformuoti naujus žiedinius pumpurus ir padidinti atsparumą šalčiui. Tokiu metu naudojamos tik kalio ir fosforo turinčios trąšos, jokiu būdu ne azotinės, kurios skatina lapų augimą ir silpnina žiemojimo savybes. Reikėtų nepamiršti, kad vilkdalgiai nemėgsta perteklinio tręšimo, ypač šviežiu mėšlu - jis sukelia per didelį lapijos augimą ir silpnina žiedų formavimąsi, taip pat didina grybinių ligų riziką.

Rudenį, artėjant šalnoms, svarbu neperlaistyti augalų - perteklinė drėgmė gali tapti viena iš žiemojimo nesėkmių priežasčių. Ypač drėgnu oru patartina apsaugoti vilkdalgius nuo perteklinio lietaus uždengiant juos laikinais gaubtais arba sodinant į šiek tiek pakeltas lysves. Lapų ankstyva genėjimo nereikėtų skubinti - fotosintezė vyksta tol, kol lapai yra žali, o sukauptos medžiagos padeda pasiruošti žiemai. Kai lapai ima džiūti, jie trumpinami iki maždaug 10 cm nuo žemės, paliekant dvišlaičio stogelio formos viršūnę - tokia forma apsaugo nuo drėgmės kaupimosi lapų pjūvio vietose.

Pasibaigus žydėjimui būtina laiku pašalinti nuvytusius žiedkočius ir peržydėjusius žiedus. Jie ne tik gadina estetinį vaizdą, bet ir tampa ligų bei kenkėjų židiniu. Genėjimui reikia naudoti švarius, aštrius sodo žirklius. Jeigu rudenį šakniastiebiai iš dalies išlindo į paviršių, juos galima pridengti žemės, smėlio ir komposto mišiniu. Šiauriniuose Lietuvos regionuose arba auginant jautresnes vilkdalgių rūšis (pvz., japoninius), gėlynai prieš žiemą dengiami eglišakėmis, neaustine medžiaga ar netgi uždengiami mediniais rėmais - tai ypač svarbu jauniems, dar neįsitvirtinusiems augalams.

Vilkdalgio  persodinimas

Vilkdalgiai vienoje vietoje gali augti apie 3-5 metus. Vėliau augalai pradeda silpti: žydėjimas tampa menkesnis, žiedkočių mažėja, o kereliai išretėja. Dėl to būtina laiku atlikti persodinimą, kuris ne tik atnaujina augalą, bet ir leidžia jį padauginti.

Pavasarinis persodinimas prasideda iškart nutirpus sniegui, kai dirva pradeda šilti. Tai geriausias metas atnaujinti senus kerus - šiuo laikotarpiu augalai lengvai prigyja, o atšilus orams gali spėti suformuoti naujas šaknis. Išdirbtoje ir drėgnoje dirvoje persodinti vilkdalgiai greitai įsitvirtina, ypač jei laikomasi pagrindinių sodinimo rekomendacijų.

Persodinant būtina atsargiai iškasti augalą su žemės gumulu - tai sumažina šaknų pažeidimo riziką. Iškeltus šakniastiebius reikėtų atidžiai apžiūrėti: visos pažeistos, supuvusios ar išsausėjusios dalys pašalinamos. Nupjauti paviršiai apibarstomi sutrinta medžio anglimi - tai veikia kaip natūralus dezinfektantas. Jei šakniastiebiai yra dideli ir seni, juos galima padalyti į mažesnes dalis - šis metodas leidžia atjauninti augalą ir iš vieno kerelio gauti kelis naujus. Dažniausiai vienoje šakniastiebio atkarpoje būna 5-8 ramybės būklės pumpurai, bet jei reikia daugiau sodinamosios medžiagos, galima išskirstyti ir pagal vieną pumpurą. Svarbu, kad kiekviena dalelė turėtų ir šakniastiebio fragmentą, ir bent vieną gyvybingą atžėlimo pumpurą.

Prieš sodinant padalintas šakniastiebių dalis galima pamirkyti silpnai rausvame kalio permanganato tirpale, kad būtų sunaikintos galimos infekcijos. Po mirkymo naudinga palikti daleles 2-3 dienoms saulėje - jos šiek tiek apdžiūsta, o pjūvio vietos apsitraukia apsaugine plėvele.

Vilkdalgių dauginimas

Vilkdalgiai dauginami vien tik vegetatyviniu būdu, nes nei lapų, nei stiebų auginiai šaknų nesuformuoja. Vienintelis patikimas metodas - šakniastiebių dalijimas, kuris dažniausiai atliekamas kartu su persodinimu. Kartais sodininkai naudoja labai mažus šakniastiebių fragmentus su keliomis prie pagrindo esančiomis lapų plokštelėmis - jeigu šalia yra ir šaknies fragmentas, toks daigelis gali sėkmingai įsišaknyti ir virsti pilnaverčiu augalu.

Teisingai persodinti ir padauginti vilkdalgiai ne tik greitai atsinaujina, bet ir pradeda žydėti gausiau jau kitą sezoną. Rekomenduojama persodinti juos ne rečiau kaip kas 4 metus, kad būtų išlaikyta sveika šaknų sistema, vešlus augimas ir dekoratyvus žydėjimas.