Kaip auginti šilauoges
Šilauogių auginimo filmas, kaip parinkti vietą šilauogėms, žemės mišinys šilauogėms, kaip sodinti šilauoges, šilauogių genėjimas ir priežiūra daugiau
Triušių auginimas
2024-02-14 15:53 Peržiūros : 68424 SpausdintiLietuvoje triušius labiau auginti imta maždaug prieš 100 metų. To priežastis buvo sunkmetis, o šių gyvūnėlių auginimas nereikalauja didelių investicijų. Tačiau ir šiuo metu triušienos paklausa didėja, todėl daugėja triušių augintojų. Triušiai greitai bręsta ir yra labai vislūs - tinkamai prižiūrint ir laikant viena patelė per metus gali atsivesti apie trisdešimt triušiukų (penkios šešios vados), kuriuos realizavus galima gauti iki 50-70 kg dietinės mėsos ir apie trisdešimt kailiukų. Triušių skerdienos išeiga - 65-85 proc. Auginant pūkinės veislės triušius nuo suaugusio triušio per metus galima vidutiniškai pripešti 350-400 g pūkų.
Šiuo metu triušiai auginami ne tik dėl to, kad juos auginti yra gana paprasta, tačiau daugiausia dėl to, kad žmonės nori sveikai maitintis. Triušių mėsa naudinga visiems, ypač vaikams, pagyvenusiems žmonėms. Triušienoje mažai riebalų, gausu baltymų, mažai cholesterolio, todėl triušiena rekomenduojama kaip dietinis maisto produktas sergantiems kepenų, skrandžio, širdies ir kraujagyslių ligomis.
Triušių kailiukai labai vertinga žaliava lengvajai pramonei. Jie tankūs, gražiai blizgančiais plaukais, įvairių atspalvių. Nuo išbrokuotų kailiukų nuimti plaukai naudojami aukščiausios rūšies fetro (geros kokybės plonas veltinio sluoksnis) gamybai, odelės - lengvai avalynei, rankinėms, piniginėms, pirštinėms. Iš triušių ausų, uodegų, letenėlių ir subproduktų gaminami suvenyrai, klijai.
Triušių veislės
Pasaulyje auginama apie 60 naminių triušių veislių. Pagal produkcijos pobūdį ES šalyse triušiai skirstomi į stambių, vidutinio stambumo ir smulkių triušių veisles. Iš stambių triušių veislių labiausiai paplitę Belgijos milžinai, Belgijos baltieji milžinai, Vokietijos dėmėtieji milžinai ir Prancūzijos avinai. Vidutinio stambumo triušių veislės labiausiai paplitę šios: didieji šviesiai sidabriniai, didžioji šinšila, Burgundijos, Vienos mėlynieji, Vienos mėlynai pilkieji (peleniniai), Naujosios Zelandijos baltieji, Naujosios Zelandijos raudonieji, Kalifornijos, Japonijos, tiuringai, Aliaska, kiškiniai, Havana, reksai. Iš smulkių triušių veislių yra auginami ugniniai.
Užsiimant triušininkyste tikslingiausia auginti vienos arba dviejų veislių patinus ir pateles. Geros kokybės produkcija gaunama tik iš grynaveislių triušių, kai tuo tarpu negrynaveisliai yra mažiau vislūs, jų kailiukai prastesni, mažesnė mėsos išeiga.
Triušių veisimas
Paprastai triušiai lytiškai subręsta 3,5-4,5 mėnesių amžiaus, bet kergiami šiek tiek vėliau. Vėlai bręstančių veislių (pvz., baltųjų ir pilkųjų milžinų) pateles reikia kergti ne jaunesnes kaip 5 mėnesių, kai jų masė būna ne mažesnė kaip 3,5 kg. Anksčiau bręstančių veislių triušiai (didieji šviesiai sidabriniai, Kalifornijos) kergiami 4 mėnesių, kai jų masė 2,8-3 kg. Patinus pirmą kartą kergti geriausiai sulaukusius 6-7 mėnesių.
20 dienų iki numatomo kergimo triušius reikia gerai šerti. Neįmitę arba riebūs triušiai blogai poruojasi, patelės dažnai neapsivaisina, atveda negyvus arba silpnus triušiukus. Suaugusias pateles ir patinus patartina laikyti iki 3 metų, veislės požiūriu vertingesnius - iki 5 metų. Didesniuose triušininkystės ūkiuose triušių pateles nėra naturaliai kergiamos su patinais, bet dirbtinai sėklinamos. Taip sėklinant yra gaunamas geresnis apvaisinimas, o vieno patino sperma galima apvaisinti iki penkiasdešimties patelių per dieną. Be to, tai atlikti galima daug paprasčiau, o taip sėklinamos patelės gali padidinti savo vadų skaičių net iki 10 kartų. Tačiau sėklos paėmimui iš patino reikalinga speciali įranga.
Kai triušių nedaug, patinui reikia skirti ne daugiau, kaip 5 pateles, ir triušius suporuoti per trumpą laiką. Poravimui patelė turi būti leidžiama į patino narvą. Patinas per parą gali kergti 4 kartus. Rytą pirmiausia pas jį reikia reikia leisti rujojančias pateles (jos būna neramios, jų išoriniai lytiniai organai paraudę ir pabrinkę). Jeigu apvaisinimas įvyksta (patinas krinta ant šono savotiškai cypdamas), patelę reikia atskirti, o po pietų vėl pas jį įleisti pakartotinam kergimui. Ilga pertrauka tarp kergimų blogina patino gebėjimą kergti. Po kergimo triušio patelė perkeliama į savo narvelį, o po 5-7 dienų vėl įleidžiama pas patiną kontroliniam patikrinimui.
Kergimo datą ir patino vardą ar numerį reikia užrašyti lentelėje, pritvirtintoje prie narvelio. Praėjus 13-16 dienų po kergimo jau galima nustatyti patelės triušingumą (nėštumą) užčiuopiant vaisius - triušingos patelės gimda būna padidėjusi, apčiuopiami ovalios formos, 2-2,5 cm dydžio, išsidėstę dviem lygiagrečiomis grandinėlėmis vaisiai. Patelės nėštumas vidutiniškai trunka 28-30 dienų. Tada ją reikia šerti itin maistingais pašarais. Savaitę prieš trušiavimąsi į narvelį reikia įdėti išdezinfekuotą lizdo dėžutę su kraiku. Nuolatiniai lizdai išdezinfekuojami ir į juos paklojama švarių minkštų šiaudų arba medžio drožlių. Likus 3-4 dienoms iki triušiavimosi patelė ima ruošti lizdą: pešiojasi nuo pilvo ir krūtinės pūkus ir jais kloja lizdą. Jeigu likus 2-3 dienoms iki trušiavimosi triušė to nedaro, reikia atsargiai pripešioti nuo jos pūkų (ypač nuo spenelių) ir jais iškloti lizdą.
Prieš triušiavimąsi ir po jo girdyklose nuolat turi būti šviežio vandens, nes tuo metu patelę labai troškina, ir, jei nėra vandens, ji gali suėsti triušiukus. Triušiavimasis dažniausiai vyksta naktį ir trunka nuo 10 minučių iki 1 valandos. Vadoje paprastai būna 5-9 triušiukai, bet gali būti ir nuo 1 iki 14. Patelei baigus triušiuotis lizdą būtinai reikia apžiūrėti ir iš jo išimti negyvus bei silpnus triušiukus. Pieningoms patelėms patartina palikti maitinti ne daugiau kaip 8 triušiukus, mažapienėms ir pirmą kartą atsivedusioms - 5-6. Iš didelių vadų triušiukus galima paimti ir perkelti juos prie mažų vadų, tik to lizdo patelę reikia 10-15 min. iškelti iš lizdo, o nuo įkeliamų triušiukų nuvalyti kraiką ir pūkus ir padėti triušiukus į vados vidurį. Lizdas būna geras, kai triušiukai guli susiglaudę, o jų pilvukai išsipūtę nuo pieno. Jeigu triušė mėto triušiukus, mindo juos ir būna nerami, ją reikia kuo greičiau suleisti su patinu.
Triušiukai gimsta 40-80 g svorio, pliki ir akli, tik su pieniniais dantukais. Triušiukai praregi vienuoliktą dieną, o dar po savaitės ima keisti dantis. Kai triušiukai būna mėnesio amžiaus, dantų keitimas baigiasi, ir jaunikliams motinos pieno nebereikia. Nėštumo ir laktacijos laikotarpiu patelėms reikia duoti geriausių pašarų, svarbu, kad joms nepakliūtų suplėkusių arba prarūgusių produktų. 45-50 dienų jauniklius jau reikia rūšiuoti pagal lytį ir atskirti nuo motinos į grupinius arba suaugusių triušių narvus, kurių grindų plotas ne mažesnis kaip 0,1-0,15 m2 vienam triušiukui. Atskirtus jauniklius būtina laikyti nuo žemės pakeltuose narvuose su tinklinėmis grindimis.
Triušių narvai
Norint auginti produktyvius, mėsingus, puikios kailiukų kokybės triušius reikalinga sudaryti atitinkamas augimo ir gyvenimo sąlygas. Triušiai paprastai laikomi narvuose sausoje, nuo vėjo, sniego ir nuo tiesioginių saulės spindulių apsaugotoje vietoje. Žiemą narvus galima laikyti ir patalpose, pvz., daržinėse ar tvartuose, tačiau triušiai, laikomi narvuose lauke, būna atsparesni ligoms, pagerėja jų kailiukų kokybė. Suaugusius triušius patartina laikyti individualiuose narvuose, dažniausiai su nuolatiniais lizdų skyriais, o jauniklius - grupiniuose. Patogiausi narveliai yra su pastoviu triušiavimosi ir šėrimo skyriais. Triušiavimosi skyriuje grindys - medinės, šėrimo - vielos tinklo. Durelės medinės ir tinklinės. Narveliai įrengiami 70-80 cm aukštyje, kad būtų patogu šerti, prižiūrėti triušius ir valyti narvelius.
Besiruošiantiems auginti triušius ar pradėti triušininkystės verslą, taip pat šio verslo senbuviams, pagal kliento individualius užsakymus, gali būti pagaminti narvai triušiams. Rinkoje šiuo metu yra siūloma įsigyti ir lauko mini fermas. Tai specialūs, dviaukščiai, pilnai įrengti mediniai triušių nameliai. Šiuose nameliuose triušiai gyvena gryname ore ir nekvėpuoja savo mėšlo kvapu. Galima narvus triušiams galima pasigaminti ir pačiam. Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba nėra nustačiusi triušių gerovės reikalavimų. Tokių reikalavimų nėra patvirtinusi ir ES, tačiau reikia atminti tik, kad vienam suaugusiam triušiui reikia apie 0,5 - 0,65 m2 grindų ploto, o jaunikliui ne mažesnis kaip 0,1-0,15 m2 vienam triušiukui.
Latvijoje ūkininkas iš triušų auginimo padarė atrakciją. Triušių narvai padaryti kaip miestelis.
Pavyzdžiui, šiuo metu bet kurioje statybinėmis medžiagomis prekiaujančioje parduotuvėje išorės sienoms galima įsigyti drėgmei atsparių medžio drožlių plokščių - jos ne taip pūva ir triušiai mažiau prakrapšto. Narvų grindis galima pagaminti iš jau minėtos plokštės 25-30 cm lystelių arba iš vielos tinklo. Vielos tinklas parenkamas, kad viela būtu ne plonesnė kaip 1,8-2 mm, o akučių dydis 16 x 48, 16 x 24, 20 x 20 mm. Gaminatis narvus triušiams reika prisilaikyti Lietuvos kailinių žvėrelių ir triušių augintojų draugijos rekomenduojamų triušių narvų dydžių (pagal WorD Rabbit Science Association).
Rekomenduojami narvų dydžiai pagal triušių veislių svorio kategorija, (kg)
|
Narvo matmenys(cm) |
Stambių veislių(virš 5,5 kg) |
Vidutinio stambumo (3,5-5,5 kg) |
Smulkių veislių(2,0-3,5 kg) |
|
Ilgis |
100 |
80 |
60 |
|
Plotis |
80 |
60 |
60 |
|
Aukštis |
70 |
60 |
50 |
Daugelis triušių augintojų jauniklius laiko 2-3 aukštų narvuose, kurių sienos ir stogas mediniai, o grindys ir priekinė sienelė su durelėmis - vielos tinklo. Tokiuose narvuose galima laikyti po 15 iki 3 mėnesių amžiaus jauniklių arba 10 vyresnio amžiaus triušių. Gaminantis triušių narvus juos galima įrengti su pasivaikščiojimo aikštelėmis, tačiau reikia nepamiršti, kad triušiai jautrūs skersvėjams, todėl šaltu oru narvus iš viršaus ir iš šonų patartina uždengti, o narvo viduje gausiai ir sausai pakreikti. Šeriant koncentruotais pašarais galima panaudoti atskirtus indus, kurie gali būti tiek moliniai, tiek plastikiniai. Tokie pat indai tinka ir vandeniui (vienas - pašarui, kitas - vandeniui). Kad triušiai pastoviai turėtų šieno, prie šėrimo skyriaus durelių reikia pritaisyti medines pakabinamas ėdžias, arba ėdžias įrengti kitaip, pvz., per vidurį tarp dviejų gaminamų narvų. Negalima šieno kreikti ant narvo grindų, nes pašaras yra greitai sutrypiamas ir nebetinka mitybai.
Triušių šėrimas
Triušių pašaruose turi būti visų organizmo gyvybinei veiklai palaikyti reikalingų medžiagų. Svarbiausieji pašarai: žolė, smulkus šienas, šakniavaisiai ir daržovės. Triušiai mėgsta ankštinių ir varpinių augalų mišinius, kiaulpienes, varnalėšas, kraujažoles, gysločius, liucerną, mėlynžiedžius vikius, varputį, taip pat morkų ir runkelių lapus. Šeriant triušius reikia stebėti, ar jie laukia pašaro, ar godžiai ėda. Iš to galima spręsti apie jų sveikatos sutrikimus. Sveiki triušiai, atėjus šėrimo laikui, sukrunta, brazdina groteles. Jei šėrimo metu gyvūnėlis, neėda, galima suprasti, kad jis serga. Jeigu triušiams sutrinka virškinimas, žolės reikia duoti kuo mažiau. Tuomet reikia šerti šienu.
Šeriant triušius reikia laikytis atitinkamo šėrimo režimo, todėl jie turi būti šeriami daugmaž vienu metu. Suaugusius triušius ir vyresnius kaip trijų mėnesių triušiukus patartina šerti du kartus per parą, triušingas ir žindančias pateles iki trijų mėnesių reikia šerti tris kartus per parą. Suaugę triušiai per parą suėda 0,4-1,0 kg žolės, jaunikliai - 0,1-0,4 g. Triušius papildomai galima šerti virtomis bulvėmis, moliūgais, bet geriausia - susmulkintomis morkomis ir cukriniais runkeliais, nes morkose yra daug lengvai virškinamų maisto medžiagų ir vitaminų, o cukriniuose runkeliuose daug cukraus ir mažai ląstelienos. Suaugusiems triušiams per parą reikia duoti 300 g, jaunikliams - 50-150 g paskanintų sėlenomis ar kombinuotaisiais pašarais sultingųjų pašarų. Nevirtų bulvių ir burokėlių duoti negalima, nes triušiai pradės viduriuoti. Žiemai suaugusiai patelei be jauniklių reikia paruošti apie 40-50 kg šieno, vienam jaunikliui iki 4 mėnesių amžiaus - 10-15 kg. Neturint pakankamo kiekio šieno, triušius sėkmingai galima šerti avižų šiaudais.
Triušių ligos
Viena iš daugiausiai nuostolių pridarančių ligų yra virusinė triušių liga - miksomatozė. Nugaišta iki 99 proc. šia liga susirgusių triušių, o persirgę ja tampa ligos nešiotojais. Dažniausiai ši liga plinta šiltuoju metų laiku. Ligos pradžioje pasireiškia akių vokų uždegimas ir sloga, ant snukio, ausų atsiranda patinimai, prasideda gleivinių uždegimai, kūno temperatūra pakyla iki 39,5° C. Tačiau yra ir kita ligos forma, kur mirštamumas siekia 50 proc. Šiuo atveju ant galvos, ausų, akių vokų atsiranda mazgeliai, kurie vėliau nekrotizuoja. Gijimas užtrunka iki 40-50 dienų. Efektyviausias būdas apsisaugoti nuo šios ligos yra triušių vakcinacija.
Triušių psoroptozė (niežai). Šia liga sergančių triušių ausys būna nešvarios, dvokia, jų viduje susidaro rudos masės kamščiai. Ausų pagrindas dėl uždegimo patinsta. Kartais sergantys gyvulėliai galvą laiko pakreipę. Negydoma liga išplinta visame kūno paviršiuje. Sergančius gyvulėlius reikia izoliuoti, o atsivežtus naujus reikia karantinuoti ir patikrinti, ar neužsikrėtę niežais. Įtariami triušiai turi būti profilaktiškai apdorojami akaricidiniais preparatais. Pastebėjus ligą ausis reikia tepti terpentino ir vazelino aliejaus mišiniu (1:1) ir kreiptis į specialistą.
Triušių eimerioze serga jauni iki 4 mėnesių amžiaus triušiukai. Būdingas ligos požymis - viduriavimas. Sergantys triušiai neėda, būna apatiški ir dažniausiai guli ant pilvo. Pilvas išpūstas, skausmingas. Ligai progresuojant, viduriavimas stiprėja, išmatose atsiranda kraujo. Gali būti nervinių traukulių, galūnių parezė, todėl nemažai triušių nugaišta. Norint išvengti triušių eimeriozės, triušius reikia laikyti sausose ir gerai vėdinamose patalpose ant vielinio tinklo grindų, kad nesusikauptų išmatų ir šlapimo. Geriausia juos auginti nuo skersvėjų ir lietaus apsaugotose pašiūrėse. Susirgę gyvulėliai gydomi antibiotikais ir antiseptikais. Gydomiems triušiams reikia duoti vitaminų ir mineralinių medžiagų.
Algis Mačiukas
Komentuokite ir vertinkite!
Norėdami komentuoti ir vertinti - prisijunkite arba Registruokitės!
