Šuns voljeras

Pagrindinis reikalavimas - kad voljero dydis atitiktų šuns masę  (žr. lentelę žemiau). Kitas svarbus momentas - voljeras turi turėti dvi aklinas sienas, kad šuo turėtų užuovėją ir šešėlį. Taip pat turi turėti stogą. Pageidautina, kad sienos nebūtų iš regzto tinklo, nes jūsų augintinis gali susižaloti letenas, kai atsirems į jį. Be to, laikui bėgant regztas tinklas išsitampo ir atrodo nekaip, o didesni šunys regztą vielos tinklą nesunkiai pragraužia. Mes gaminame voljerus iš 5 mm skersmens metalinių strypų.

Voljero tinklas būtinai turi būti iš cinkuotos vielos, kad nerūdytų. Dažyti nerekomenduojama, nes dažus šuo greitai nudrasko.

Voljero sienas rekomenduojama pakelti virš grindų, kad būtų nedidelis tarpas, tada lengviau išvalyti voljerą. Bet jei voljere laikysite kalę, kuri atsives šuniukų, tuomet teks montuoti sienas iki pat grindų.

Voljero pagrindą -grindis rekomenduojama pakelti nuo grunto, kad nedrėgtų, nepelytų ir nepūtų mediena ir būtų kur nubėgti šlapimui. Tam naudojamos cinkuotos metalinės kaladėlės. Tačiau tarp grindų lentų nereikia daryti tarpų, nes įjuos prikrenta maisto ir šiukšlių. Užtenka suleisti lentas. Betonuoti grindų nerekomenduojama. Ant betono kai kurių veislių šunys greitai suserga sąnarių ligomis.

Praktiški voljerai ir su kanalizacijos latakais - jie montuojami už aklinų sienų išorinėje voljero pusėje. Kadangi sienos pakeltos nuo grindų, tai voljero priežiūra tampa labai paprasta - visi skysčiai, šiukšlės, ekskrementai bei maisto likučiai, tiesiog sušluojami ar nuplaunami aukštu slėgiu per tarpą į kanalizacinius latakus. Galima šiek tiek pakelti vieną voljero pagrindo kampą, kad skysčiai nesilaikytų ant grindų, o išbėgtų į latakus. Latakai turi išleidimo angą, per kurią galima  nuvesti viską į kanalizacijos šulinį, ar kitą nešvarumų surinkimo talpą. Kai voljere įrengti kanalizacijos latakai, išvengiama nemalonių kvapų šalia voljero, kvapai nesusigeria į žemę šalia, o nuleidžiami į kanalizaciją.

Voljerą geriausia statyti taip, kad iš jo gerai matytųsi pagrindinės durys ir įėjimas į kiemą, kad šuo matytų savo šeimininką įeinantį ir išeinantį. Pasak kinologų, tai susiję su jų bandos instinktais.

Jei šuo visą laiką gyvena voljere, jame turi būti būda. Ji statoma pagal šuns dydį. Stogas - geriau plokščias, nes šunys mėgsta ant jo užšokti, gulėti. Būdas rekomenduojama apšiltinti. Būdas su prieangiais kinologai kritikuoja, nes šuo per angą turi stebėti aplinką - toks instinktas.

Į būdą geriausia yra kloti šiaudus, juose taip nesiveisia parazitai, kaip šiene ar medžiaginiuose paklotuose, nesilaiko drėgmė.

Šuns būdos dydis:

Būda šuniui turėtų būti pakankamai didelė, kad jis galėtų atsistoti visu ūgiu, sugebėtų lengvai apsisukti ir atsigulti visu ilgiu, tačiau tuo pačiu ji neturėtų būti pernelyg didelė, kad padėtų šuniui išlaikyti savo kūno šilumą šaltu oru.

Taip pat labai svarbu, kad šuo galėtų lengvai patekti į būdos vidų bei iš jos išeiti, taigi anga įėjimui turi būti tinkamo dydžio.

• Būdos angos aukštis turėtų siekti ¾ (tris ketvirtadalius) šuns ūgio, iki pečių.
• Būdos angos plotis turėtų būti 10 - 15 cm didesnis, nei šuns plotis plačiausioje vietoje.
• Būdos aukštis turėtų būti toks, koks šuns ūgis, arba iki 15 proc. didesnis negu visas šuns ūgis.
• Būdos ilgis turėtų būti iki 25 proc. didesnis nei visas šuns kūno ilgis.

Būdos plotis turėtų būti lygus šuns ilgiui, kad jis galėtų apsisukti.

Mes turime nemenką patirtį voljerų gamyboje, bendraujame su kinologais, atsižvelgiame į jų rekomendacijas. Pavyzdžiui, įrengiame šėryklas taip, kad šuo nenešiotų maisto po visą savo būstą.

Lietuvos kinologų draugijos rekomenduojami mažiausi voljero ir būdos plotai  pagal šuns svorį

n - šunų (šuniukų) skaičius;