Kaip auginti šilauoges
Šilauogių auginimo filmas, kaip parinkti vietą šilauogėms, žemės mišinys šilauogėms, kaip sodinti šilauoges, šilauogių genėjimas ir priežiūra daugiau
Kriaušių auginimas
2023-03-08 09:59 Peržiūros : 6685 Spausdinti
Kriaušė - vienas iš populiariausių vaismedžių. Iš kitų išsiskiria tuo, kad jas be baimės gali vartoti alergiški žmonės. Kriaušės pasižymi grūdėtu minkštimu ir maloniu aromatu. Kriaušių nauda: jų sudėtyje esančios medžiagos gydo inkstų ligas ir šalina tulžį iš organizmo.
Kada sodinti kriaušes
Ankstyvas ruduo (rugsėjo vidurys-antroji pusė), likus mėnesiui iki pirmųjų spalio šalnų - dažniausias kriaušių sodinimo laikas. Prasidėjus šalnoms sodinti nerekomenduojama, nes jaunos kriaušės neatsparios šalnoms. Geriausia sodinti 2-3 skirtingų veislių kriaušes.
Kriaušes galima sodinti ir pavasarį (balandį), kai dirva bus sąlyginai sausa po ištirpusio sniego balų. Pavasarinio sodinimo kriaušės reikalauja daugiau laistymo.
Dirva ir vieta kriaušėms
- Tinkamas dirvos rūgštingumas kriaušėms: 5-6,5 pH.
- Palankus dirvos tipas kriaušėms: lengvas priesmėlis, lengvas priemolis, vidutinio sunkumo priemolis, neutralus, lengvai šarminis, derlingas, drenuotas, bet neperdžiūvantis, gerai sulaikantis drėgmę.
- Nepalanki dirva kriaušėms: labai rūgšti, labai šarminė, labai drėgna, gruntinių vandenų lygis arčiau negu 2 m iki žemės paviršiaus.
- Gera vieta kriaušių auginimui - gerai apšviesta, saulėta, apipučiama, bet su užuovėja nuo skersvėjų, pietų ar pietvakarių pusė.
- Netinkamos: žemos vietos su polaidžio vandeniu, pelkėtos vietos, šiaurinė pusė, vėsios šešėlinės vietos.
- Nesuderinama biologinė kaimynystė kriaušėms - slyvos, obelys, vyšnios, trešnės, graikiniai riešutai, ausuotieji serbentai, šermukšniai, abrikosai, kadagiai, putinai - kriaušė juos visus išstums iš savo teritorijos.
- Užtai juodieji serbentai, pušys, maumedžiai, obelys, pomidorai ir tuopos - geri kriaušių kaimynai.
Kriaušių sodinukų paruošimas
Rudeniniam sodinimui geriausia tinka 1-2 metų amžiaus lankstus kriaušių sodinukai.
Optimalus kriaušių sodinuko aukštis - 75-85 cm.
Kriaušių sodinuko šaknų sistema turi būti sąlyginai drėgna, lanksti ir šviežia, neperdžiūvusi.
Prieš sodinimą pagrindinę šaknį ir ilgas šonines šaknis patrumpina iki 10-12 cm ilgio.
Pašalinti reikia negyvas, sudžiūvusias ir pažeistas šaknis.
Reikia nupjauti šonines šakeles nuo kriaušės sodinuko kamieno. Skiepo vieta turi būti be pažeidimų.
Kriaušių sodinukus su pernelyg sausomis šaknimis, likus 1 dienai iki sodinimo reikia įmerkti į vandenį arba į molio skiedinį 24 valandoms.
Dirvožemis sodinti kriaušėms
Duobių kasimas prasideda, likus pusei mėnesio iki sodinimo, tam, kad žemė duobėje pakankamai suslūgtų.
Kriaušių sodinukams geriausiai tinkami duobės dydžiai:
- skersmuo - 70 cm,
- gylis - 60 cm.
Planuojant sodinti skirtingas kriaušių veisles eilėmis iškasa keletą duobių tokiais atstumais:
4-5 m eilėje (vidutinio ūgio veislėms),
3,5-4 m (apvalių lajų veislėms),
1,5-2 m (žemaūgėms nykštukinėms veislėms).
Atstumai tarp kriaušių eilių:
6-7 m (vidutinio ūgio veislėms),
7 m (apvalių lajų veislėms),
5 m (plokščių lajų veislėms),
4-5 m (žemaūgėms nykštukinėms veislėms).
Lengvoje dirvoje į duobės dugną galima supilti lešį iš molio, gerai sulaikančią drėgmę. Molio sluoksnio storis - 10 cm.
Duobę reikia trečdaliu užpildyti derlingu žemės ir organinių trąšų mišiniu. Organinio mišinio sudėtis: 10 kg daržo dirvožemio, 10 kg komposto arba 10 kg neutralių durpių. Mėšlo kriaušėms dažniausiai nenaudoja (nei perpuvusio, nei šviežio).
Sodinimo dieną ruošia kitą mišinį su mineralinėmis trąšomis. Mišinio sudėtis: 10 kg dirvožemio, 10 kg komposto arba neutralių durpių, 50-60 g nitrofoskos ir 150-200 g medžio pelenų.
- Kitas mišinio variantas: 30-40 kg perpuvusio komposto arba puvenų, 100-150 g superfosfato, 150-200 g kalio sulfato, 1 kg pelenų.
Dirvožemio mišiniu užpildo visą duobę iki viršaus.
Į duobę iš šiaurinės pusės dar reikia įsmeigti atraminį kuolelį sodinukui. Ši atrama padės šaknims atlaikyti stipresnius vėjo gūsius.
Mišinį duobėje iškart palaisto, išpilant kibirą vandens, kad būtų drėgnas.
Kriaušių sodinimas
1. Sudrėkintame dirvos mišinyje duobėje suformuoja 2-3 cm aukščio kalvelę kriaušės sodinuko šaknims.
2. Kriaušės sodinuką laikykite vertikaliai (tamsesne kamieno puse į pietų pusę, šviesesne - į šiaurę), o jo sušlapintas šaknis tolygiai išdėstykite kalvelėje. Šaknys neturi persipinti tarpusavyje, jų galai turi būti nukreipti tik žemyn.
3. Kriaušės šaknis užberkite drėgnu dirvožemio mišinio sluoksniu, atsargiai pakratant, kad neliktų tuščių neužpildytų vietų tarp jų.
Sodinuko šaknų kaklelis turi likti bent 3 cm virš dirvožemio paviršiaus, o skiepo kaklelis turi būti apie 5-10 cm virš paviršiaus.
4. Pasodintus kriaušių medelius iškart palaistykite 10 l vandens, užmulčiuokite 2 cm durpių ar puvenų sluoksniu ir pririškite prie kuolelio. Rudeniniam sodinukui mulčio sluoksnis labai praverčia ištverti pirmąją žiemą. Tik svarbu, kad mulčias neliestų sodinuko kamieno, antraip prasidės puvimas.
Kriaušių priežiūra
Kriaušės yra gana lepus augalas, dauguma veislių nušilpsta nuo šalčio ir atšilimo ciklų, sumažėja natūralus imunitetas. Teisingas tręšimas, purškimas nuo kenkėjų ir ligų, genėjimas leis kriaušę išlaikyti sveiką ir gausiai derančią.
Kriaušių laistymas
Nepaisant to, kad suaugę kriaušių medžiai geriau už kitus vaismedžius perneša dirvos sausmetį, laistyti juos irgi reikia. Geriau palaikyti nuolatinį ir tolygų drėkinimą, nes staigus svyravimai nuo visiškai sausos dirvos iki gausiai palaistytos sukelia kai kurių kriaušių veislių vaisių skilinėjimą.
Pirmais metais jauną kriaušę laisto 1 kartą per savaitę, duodant 1-2 kibirus medeliui. Suaugusias laisto rečiau (1-2 kartus per mėnesį), bet didesniu vandens kiekiu.
Suaugusių kriaušių laistymo norma priklauso nuo kiekvienos kriaušės amžiaus. Dar tikslesnis skaičiavimas - 2-3 kibirus padauginti iš kriaušės metų. Jeigu kriaušei 5 metai, reiškia jai reikia 5 x (2-3) = apie 10-15 kibirų.
Laistant kriaušes dirva turi būti sudrėkinta 80-60 cm gyliu.
Laistant suaugusią kriaušę, patariame dirvoje aplink medžio pradurti kiaurymes, pro kurias vanduo greičiau pasiektų šaknis. Kiaurymės duriamos ne prie pat kamieno, o išėjus už lajos ribų apie 10 cm. Nes būtent šiuo atstumu atitolusios sugeriančios šaknelės. Laistyti kriaušes prie kamieno - didelė klaida.
Tam, kad dirva neperdžiūtų, liktų puri ir be piktžolių, būtinai mulčiuokite ją. Arba pridenkite dirvą agroplėvele su skylutėmis drėgmei ir pribarstykite ją smulkiu žvyru.
Ankstyvosios kriaušių veislės reikalauja mažiau laistymo, nei vėlyvosios veislės.
Nedovanotina, jeigu, laistant, vanduo nuplovė žemę nuo šaknų ir apnuogino šaknis. Jas kuo greičiau užkaskite nauju žemės sluoksniu.
Likus 15-20 dienų iki kriaušių derliaus nuėmimo, palaistykite jas paskutinį kartą šią vasarą.
Kriaušių tręšimas
Pirmais metais kriaušių sodinukus patariama kuo mažiau tręšti. Ypač neigiamai kriaušes veikia azoto pertekliai.
Pirmus 2-4 metus azotu tręšia tik nedidelėmis dozėmis (10-20 g medeliui) lapų augimo metu arba kai matosi azotinio bado požymiai (pernelyg šviesūs lapai, atsilikęs medelio augimas).
Priklausomai nuo dirvos derlingumo organines trąšas įterpia kartą per 3-5 metus.
Fosforu ir kaliu tręšia kartu su organinėmis trąšomis. Geriausias būdas - ne paviršinis tręšimas, o giluminis įterpimas į dirvą per iškastus griovelius. 40 g/m² fosforo ir 20 g/m² kalio sumaišo su dirvožemiu (kad neapdeginti šaknis) įterpia į griovelius, užberia 5 kg komposto arba puvenų, o iš viršaus deda velėnos sluoksnį.
Vaisių formavimosi stadijos pradžioje į supurentą dirvą pagal lajos projekcijos kraštus įterpia 200-400 g pelenų.
Rudenį azoto ir mėšlo tręšimui nenaudoja, tik kalį ir fosforą. Azotas gali pakenkti sodinukams rudenį, nes gali pažadinti vegetacijos stadiją juose, nespėjus pasiruošti žiemojimui.
Kriaušių genėjimas
Daugumos sodininkų nuomone geriausias laikas kriaušių genėjimui - ruduo. Nes rudenį, sulėtėjus sulčių judėjimui kamiene, sula nevarvės per pjūvių vietas, o vegetacijos stadijai pasibaigus nesiformuos vilkūgliai.
Galima kriaušes genėti ir pavasarį - tuomet sparčiau augs ūgliai. Užtai vasarą genėti kriaušes visai nepatartina, kadangi tokių metų lapuose kaupiasi naudinga gliukozė, o genėjimas sukeltų jos praradimą.
Sodinimo dieną kriaušių sodinukams, neturintiems šoninių šakelių, 60 cm aukštyje nupjauna viršūnes - tai stimuliuos naujų ūglių augimą iš pumpurų.
Jeigu naujai pasodintas kriaušės sodinukas turi šonines šakeles, jas irgi galima nugenėti - ataugs nauji sveikesni ūgliai.
Pavasarį 2-3 metų kriaušės pagrindinę centrinę šaką patrumpina ketvirtadaliu. Palieka iki 4 šoninių šakų ataugančių 45º-90º kampu nuo kamieno, kitas nupjauna sulig kamienu.
Per rudeninį vienmečių kriaušių sodinukų genėjimą pašalina sudžiūvusias ir sergančias šakas ir patrumpina naujus ūglius, paliekant po porą pumpurų ant jų.
Per visus pavasarinius genėjimus šaliną plonus lanksčius šaknų ūglius, ataugančius iš po žemės - jie atima drėgmę medžio. Storesnius sumedėjusius šaknų ūglius geni rudenį.
Ir rudenį, ir pavasarį, formuojant kriaušės lają, nupjauna "neteisingas" šakas:
- ataugančias pernelyg smailiu kampu (mažesniu negu 40º) nuo kamieno ir pagrindinių šakų,
- augančias žemyn,
- augančias į lajos vidų arba link kamieno,
- augančias pernelyg tankiai (mažesniu negu 60 cm atstumu viena nuo kitos),
- besikryžiuojančias šakas.
Pirmame kriaušės lajos aukšte palieka 3-4 pagrindines šakas, antrame aukšte - 2-3 šakas. Antro aukšto šakos neturi augti lygiagrečiai su pirmo aukšto šakomis, o laisvuose plotuose tarp jų. Pirmenybė teikiama horizontaliam pagrindinių šakų augimui - 90º kampu nuo kamieno. Tam jas dažnai pririša prie atraminių karčių, kad augtų griežtai horizontalia padėtimi.
5-6 metų kriaušės centrinės kamieno šakos viršūnę nupjauna, siekiant sustabdyti augimą viršun ir susitelkti ties derančių šoninių šakų augimo. 5-6 metų kriaušės aukštis - iki 3,5 m.
Genėti drėgnu oru nerekomenduojama, kadangi drėgnoje medienoje per pjūvius greitai plinta ligos. Dėl tos pačios priežasties visus genėjimo įrankius būtina dezinfekuoti po kiekvienos kriaušės.
Kriaušių derliaus nuėmimas
Kriaušės turi savo ypatumų ir kaprizų, apie kuriuos reikia žinoti, norint neprarasti gerą dalį derliaus.
Besiruošiantis kriaušių derliaus nuėmimui, praverstų žinoti, kad sunokusių vaisių būklė skirstoma į skynimo brandą ir vartojimo brandą.
- Skynimo branda - kai kriaušių vaisiai išauga iki savo normalaus dydžio, nusidažo būdinga spalva, o, paragavus, turi atitinkamą skonį. Tokias kriaušes jau galima skinti, bet reikia dar panokinti patalpoje, kad pasiektų tikros vartojimo brandos.
- Vartojimo branda - tokia nuskintų ir sunokintų kriaušių būklė, kai jos tampa labai sultingos, saldžios ir skanios, tinkamos suvartojimui.
Vasarinių kriaušių veislių skynimo ir vartojimo brandos laikotarpiai beveik sutampa, todėl jas galima skinti 4-5 dienom anksčiau numatyto laiko, kad jos galėtų sunokti patalpoje.
Rudeninių veislių abiejų brandų laikotarpiai gerokai skiriasi, todėl jas skina, pasiekus skynimo brandos požymius. O vartojimo branda joms prasideda, praėjus 2-3 savaitėms po skynimo, nokinant "ant palangės" arba vėsioje patalpoje (priklausomai nuo veislės).
Kada skinti kriaušes? Viskas priklauso nuo konkrečios veislės. Nuo žydėjimo pabaigos laikotarpio. Nuo skynimo ir vartojimo brandos. Nuo oro sąlygų lauke.
- Per anksti nuskintos kriaušės, nokinant, suvysta, skoniu ir kvapu pasigirti negali.
- Pernokusios ir pavėluotai nuskintos kriaušės blogai laikosi ir greitai sugenda.
Daugumos kriaušių veislių vaisius rekomenduojama palikti medyje tol, kol jie pasieks normalų būdingą dydį, bet nuskinti reikėtų iki tol, kol jie dar nenusidažė brandai būdinga spalva.
Skynimo brandą galima nustatyti vizualiai, "iš akies" pagal nenuginčijamų požymių komplektą:
- vaisių spalvą ir minkštimą,
- sėklų spalvą,
- vaisių skonį ir aromatą,
- ar lengvai nuskinamas vaisius nuo šakelės.
- Kriaušės vaisių žievelė iš šalto tamsiai žalio atspalvio nusidažė žaliai geltona arba šviesiai geltona spalva, būdinga derliaus nuėmimo laikui - reiškia šias kriaušes jau galima skinti.
- Kriaušių sėklos tapo rudos ir tamsiai rudos - laikas skinti.
- Kriaušės vaisiai iš kietų tapo minkštesni, o pats minkštimas iš balto tapo gelsvesnis - galima skinti.
- Kriaušė lengvai atplėšiama nuo vaisinės šakelės, skinasi be ypatingų pastangų - reiškia ji pasiekė skynimo brandą.
- Vaisiaus žievelė šalia vaiskočio pageltonavo - skinkite šią veislę.
Kiti sodininkai moka nustatyti skynimo brandą, skaičiuodami tam tikrą dienų kiekį nuo kriaušių žydėjimo pabaigos. Kai peržydėjo jau 90 % žiedų, prideda nuo 80 iki 100 dienų, kurioms praėjus, pradeda skinti kriaušes. Tikslus dienų kiekis priklauso nuo kriaušės veislės.
Daugumos vasarinių ir rudeninių veislių skynimo brandos trukmė tęsiasi 4-7 d. Sausu ir karštu oru šis leistinas laikotarpis sutrumpėja, vėsiu ir drėgnu oru - prailgsta.
Vidutiniškai kriaušių derliaus nuėmimo laikas ateina rugpjūčio viduryje-rugsėjo pradžioje.
Kaip teisingai skinti kriaušes
Kriaušių nuėmimą pradeda nuo apatinių šakų ir baigia viršutinėmis. Kitaip nuo viršaus kai kurios pernokusios kriaušės, atsiskynus, kris iš po rankos ir pažeis apatinių šakų vaisius.
Kriaušės vaisių reikia paimti visu rankos delnu, padėti smiltį ant vaiskočio apatinio galo ir, keliant vaisių viršun ir lengvai pasukant į šoną, atskirti nuo vaisinės šakelės.
Negalima išrauti vaiskotį iš kriaušės vaisiaus arba nulaužti jį. Kriaušę skinkite kartu su vaiskočiu.
Per stipriai suspaudus kriaušę pirštais, ant jos lieka dėmės, kurios greitai patamsėja. Dėl to kriaušės genda ir praranda prekines savybes.
Pradėti reikia nuo pietų ir pietryčių pusės viršutinių šakų - pirmas skinant pačias stambiausias ir ryškiausios spalvos kriaušes.
Skinant, geriausia laipioti kopėčiomis, o ne šakomis. Nuskintą derlių deda į pintus krepšius, viduje apklotus popieriumi.
Smarkiai tampyti ir išsukinėti vaisius, norint nuskinti, nereikia. Taip galima pažeisti vaisinę šakelę. Taipogi negalima kratyti šakas.
Kaip laikyti kriaušių derlių
Tradiciškai kriaušes laiko rūsyje, sudėjus į medines dėžes. Bet ilgiausia jos išsilaikys, jeigu kiekvieną kriaušę suvynioti į ploną popierių. Nepamirškite, kad kriaušės privilioja vapsvas daugiau negu obuoliai.
Dar rekomenduojama pabarstyti laikomas kriaušes švariu sausu smėliu arba sausomis drožlėmis.
Laikymui atrenkamos tik sveikos kriaušės, neturinčios nė menkiausių žievelės ir minkštimo pažeidimų.
Kriaušes geriausia laikyti 0-2° C temperatūroje. Nors, tai irgi negarantuos jų išsilaikymo. Kriaušės - kaprizingi vaisiai. Laikant, temperatūra neturi svyruoti, nes tai sukelia kriaušių gedimą.
Netgi apdaužytus kriaušių krituolius galima laikyti visą mėnesį, apklojus paparčių lapais medinėse dėžėse. Papartis - geras vaisių konservantas.
Kriaušių ligos
|
Kriaušių rauplės |
|
|
Požymiai |
Apvalios tamsios juodai žalios, rudos reljefinės dėmės ant lapų. Lapų pageltonavimas ir kritimas. Kietos rudos arba juodai žalios dėmės ant vaisių. Žievelė dėmėse įtrūksta. Užkrėstos kriaušės būna smulkios ir neproporcingos. Sudžiūvę ūgliai, įtrūkusi šakelių žievė. |
|
Priežastys |
Drėgni orai pavasarį. Lietingi ir vėjuoti orai vasarą. Vabzdžiai. Mineralinių trąšų perteklius. Organinių trąšų, komposto stoka. |
|
Profilaktika |
Kamieno žievės valymas, balinimas. Nukritusių lapų pašalinimas ir naikinimas (juose žiemoja sukėlėjas). Ankstyvą pavasarį (iki pumpurų brinkimo), iki žydėjimo ir po jo purkšti fungicidais ir Bordo tirpalu. Daugiau organinių trąšų - komposto, puvenų. |
Kriaušių rauplės
|
Kriaušių rudasis puvinys |
|
|
Požymiai |
Minkštos rudos pūvančios, greitai didėjančios dėmės ant vaisių. Vėliau rudose puvimo dėmėse - pilkos ir balsvos grybienos pavidalo apnašos. |
|
Priežastys |
Žaizdelės vaisiuose - puvinio grybeliai patenka į vaisius per jas. Užkrėstų kriaušių vaisių kontaktas su sveikais - jie gali užsikrėsti ir be žaizdelių. Laiku nepašalinti supuvę ir mumifikuoti vaisiai. Laiku neperkasta ar neapipurkšta dirva aplink kriaušės (joje žiemoja sukėlėjas). |
|
Profilaktika |
Šalinti ir naikinti užkrėstus kriaušių vaisius ir glaudžiai kontaktavusius su jais. Purkšti šakas ir žemę aplink kamieno fungicidais, Bordo tirpalu, vario chlorido tirpalu ankstyvą pavasarį (pumpurams dar nepabudus), vegetacijos metu, vaisių formavimosi stadijoje. |
|
Kriaušių rūdys |
|
|
Požymiai |
Rausvos rudos dėmės ant lapų vasaros antroje pusėje. Oranžinės apnašos ant lapų ir ūglių. Lapų kritimas, šakelių džiūvimas, smulkūs vaisiai. |
|
Priežastys |
Drėgni lietingi orai. Vėjuoti orai pavasarį. Pernelyg tankus kriaušių vaismedžių augimas. Kadagiai kaimynystėje. |
|
Profilaktika |
Kamieno ir šakų žievės valymas, balinimas. Pavasarį ir vasarą (iki žydėjimo ir po jo) purkšti kriaušes Bordo tirpalu. Tankaus sodo retinimas, kriaušių izoliavimas nuo kadagių. |
|
Kriaušių degligė |
|
|
Požymiai |
Žiedų ir lapų džiūvimas ir žūtis. Šakų džiūvimas ir žūtis. |
|
Priežastys |
Laiku neapdorotos žaizdos kamieno žievėje - jose žiemoja sukėlėjas. Lietingi ir vėjuoti orai pavasarį (į žiedus pernešami sukėlėjai). Įvairūs vabzdžiai-apdulkintojai. Genėjimas nesteriliais įrankiais. Azoto trąšų perteklius. |
|
Profilaktika |
Kamieno ir šakų žievės valymas, genėjimo įrankių dezinfekcija. Saikingai vartoti azoto trąšas. Rinktis degligei atsparias kriaušių veisles. |
Kriaušių kenkėjai
|
Kenkėjas |
Priežastys |
Žala |
|
Rudieji kriaušiniai amarai |
Karšti sausi orai vegetacijos metu. Labai jaunas sodas. Laiku nenuvalyta kamieno žievė, kurioje žiemoja amarai. Laiku nepanaudoti insekticidai ir sodo muilas. |
Lapų ir ūglių išsekimas, deformacija, žūtis. |
|
Kriaušinis gumbauodis |
Laiku nepanaudoti insekticidai žiedų purškimui (užuomazgose ir žieduose veisiasi gumbauodžiai). |
Kriaušių vaisių deformacija, puvimas, kritimas. |
|
Kriaušinė blakutė |
Laiku nenuvalyta šakų ir kamieno žievė, kurioje žiemoja blakutės. Laiku nepanaudoti insekticidai (iki žydėjimo ir po). |
Lapų išsekimas ir sudžiūvimas. Užuomazgų žūtis. Vaisių žievelės ir skonio suprastėjimas. |
|
Vapsvos |
Laiku nesunaikinti vapsvų lizdai. Apleisti inkilai ir palėpės netoliese. Laiku nepanaudoti insekticidai (iki žydėjimo ir po). |
Išgraužtų vaisių puvimas. |
Vasarinės kriaušių veislės
|
Veislė |
Savybės |
|
Vasarinė sviestinė |
Derlinga. Derlius - rugpjūčio pabaigoje. Vaisiai žalsvai rausvi, stambūs. Sultinga, saldi. Atspari šalčiui ir rauplėms, bet ne rudajam puviniui. |
|
Alka |
Derlinga. Derlius - rugpjūčio pabaigoje-rugsėjo pradžioje. Vaisiai žalsvai gelsvi, stambūs ir vidutiniai. Sultinga, saldi. Atspari šalčiui, rauplėms, bet ne rudajam puviniui. |
|
Alnora |
Derlius - rugsėjo pradžioje. Vaisiai rausvai gelsvi, stambūs ir vidutiniai. Pusiau sultinga, saldi. Atspari šalčiui. |
Rudeninės kriaušių veislės
|
Veislė |
Savybės |
|
Mramornaja |
Derlinga. Derlius - rugsėjo antroje pusėje. Vaisiai žalsvai gelsvi su raudoniu, stambūs ir vidutiniai. Sultinga, saldi. Atspari rauplėms ir rudajam puviniui. |
|
Alsa |
Derlius - rugsėjo pabaigoje. Vaisiai gelsvi, geltoni su rausvumu, labai stambūs. Sultinga, saldi. Atspari rauplėms ir rudajam puviniui. |
|
Konferencinė |
Derlius - rugsėjo pabaigoje-spalio pradžioje. Vaisiai žalsvai gelsvi, geltoni su rausvumu, pailgi, stambūs ir vidutiniai. Sultinga, saldi. Atspari rauplėms ir rudajam puviniui, pusiau atspari šalčiui. |
|
Lukna |
Derlius - rugsėjo pabaigoje. Vaisiai gelsvi, geltoni raudonais dryželiais, stambūs. Sultinga, saldi. Atspari rauplėms ir rudajam puviniui. |
Žieminės kriaušių veislės
|
Veislė |
Savybės |
|
Alna |
Derlinga. Derlius - spalio pradžioje (iki sausio). Vaisiai gelsvai žali, stambūs. Sultinga, saldi. Atspari šalčiui, rauplėms, rudajam puviniui. |
|
Belorusskaja Pozdniaja |
Derlius - spalio pradžioje (iki vasario). Vaisiai žalsvi, taškeliais, su raudoniu, stambūs. Sultinga, saldi. Ypatingai atspari šalčiui. Atspari rauplėms ir rudajam puviniui. |
Piotr Šičiov
Kategorijos: Augalininkystė, žemdirbystė, Sodininkystė, Žemės ūkio bendrovės, ūkininkai, bendruomenės, Vaisių ir uogų ūkiai
Komentuokite ir vertinkite!
Norėdami komentuoti ir vertinti - prisijunkite arba Registruokitės!
