Serbentų tręšimas

Juodieji ir raudonieji serbentai yra vieni vertingiausių uoginių augalų: juodieji serbentai išsiskiria itin dideliu vitamino C kiekiu (iki 200 mg/100 g uogų), gausiu antioksidantų, flavonoidų ir kalio kiekiu, o raudonieji serbentai turi daugiau rūgščių, skaidulų ir pasižymi stipriu valomuoju poveikiu. Nors abu tipai serbentų naudingi sveikatai, praktikoje pastebima, kad raudonieji serbentai dažniau serga lapų ligomis ir jautriau reaguoja į aplinkos svyravimus, todėl jų mitybos balansas ypač svarbus.

Nors serbentų krūmai iš pirmo žvilgsnio atrodo nereiklūs, derlingam ir kokybiškam derliui užauginti būtina tiksliai subalansuota mityba. Vien dirvinis tręšimas ūkiuose nėra plačiai taikomas – dažnai apsiribojama pavasariniu patręšimu, o tręšimas per lapus taikomas tik esant stresinėms sąlygoms. Tačiau planuojant tręšimo strategiją būtina žinoti, kiek maisto medžiagų serbentai realiai sunaudoja, kaip jos veikia derlių ir kokie simptomai išduoda trūkumą. Toliau straipsnyje aptariami pagrindiniai serbentų tręšimo principai profesionaliuose uogynuose.

Trąšų trūkumo požymiai serbentuose

Azoto trūkumas serbentams:

• Blyškiai žali lapai

• Lėtas ūglių augimas

• Mažos lapų plokštelės

Fosforo trūkumas serbentams:

• Apatinė lapų pusė su rausvu atspalviu, būna ir viršutinė pusė

• Silpnas žydėjimas

• Odelės vystymosi sutrikimai

Kalio trūkumas serbentams:

• Lapų pakraščiai ruduoja ir džiūsta

• Uogos mažos, rūgščios

• Prastas ūglių subrendimas rudenį

Mikroelementų trūkumas serbentams:

• Boro – sumažėjęs žiedų kiekis, mezginių iškritimas

• Magnio – šviesėjimas tarp lapų gyslų, chlorozė

• Geležies – lapų geltimas, ypač viršūnėse

Serbentų tręšimo grafikas

Norint išlaikyti stabilų, kokybišką ir gausų serbentų derlių, būtina užtikrinti nuoseklų augalų maitinimą viso vegetacijos laikotarpio metu. Optimalus tręšimo režimas apima penkias pagrindines fazes. Tiek juodieji, tiek raudonieji serbentai teigiamai reaguoja į mineralines, organines ir lapines trąšas, tačiau kiekviename etape svarbu pasirinkti tinkamos sudėties maistines medžiagas.

1. Pavasarinis tręšimas (kovo pabaiga - balandis)

Kai dirva įšyla iki 8-10 °C ir pradeda intensyviai augti ūgliai, rekomenduojama tręšti kompleksinėmis trąšomis, turinčiomis padidintą azoto kiekį. Naudojamos granuliuotos NPK trąšos, pavyzdžiui:

• NPK 16-16-16 arba NPK 20-10-10 - po 10-15 g juodųjų serbentų krūmui, 8-10 g - raudoniesiems ar baltiesiems.

• Alternatyva - karbamidas (CO(NH₂)₂) arba amonio salietra (NH₄NO₃), ištirpinti 1 valg. šaukštą trąšų (apie 10-12 g) 10 litrų vandens ir laistyti po krūmu.

Trąšos išberiamos į drėgną dirvą 20-30 cm atstumu nuo krūmo centro ir įterpiamos purenant.

2. Tręšimas žydėjimo metu (gegužės vidurys)

Pumpurų brinkimo ir žydėjimo laikotarpiu sumažinamas azoto kiekis, pirmenybė teikiama fosforui ir kaliui. Rekomenduojamas tirpalas:

• 10-12 g superfosfato (Ca(H₂PO₄)₂) ir

• 8-10 g kalio sulfato (K₂SO₄),
  ištirpinti 10 litrų vandens ir supilti po krūmu.

Lapiniam tręšimui (purškimui per lapus) koncentracija sumažinama 3 kartus - apie 3-4 g/l kiekvienos medžiagos. Purškiama vakarais arba apsiniaukusiomis dienomis.

3. Tręšimas uogų mezgimo metu (birželio pradžia)

Formuojantis užuomazgoms, augalams reikalingas kalis, mikroelementai ir šiek tiek magnio. Azoto šiuo metu vengiama. Tinkamiausia:

• 100-150 g medžio pelenų po kiekvienu juodųjų serbentų krūmu,

• 100 g - po raudonųjų serbentų krūmu.

Pelenai įterpiami į dirvą po laistymo, supurenant viršutinį sluoksnį. Tai užtikrina gerą uogų vystymąsi ir padeda subrandinti ūglius.

4. Tręšimas po derliaus nuėmimo (liepos pabaiga - rugpjūtis)

Po uogų skynimo serbentai išeikvoja didelę dalį maistinių medžiagų, todėl būtina juos atstatyti:

• 5-10 g kalio sulfato (K₂SO₄) arba

• 5-10 g dvigubo superfosfato (P₂O₅ ~45 %),
  ištirpinti 10 litrų vandens ir palaistyti po kiekvienu krūmu.

Azoto šiuo metu nenaudojama, nes jis skatintų perteklinį vegetatyvinį augimą rudenį.

5. Rudeninis tręšimas (rugsėjo pabaiga - spalis)

Maždaug likus mėnesiui iki šalnų serbentai papildomai tręšiami kaliu ir mikroelementais, kad būtų užtikrintas atsparumas žiemai ir ūglių sumedėjimas. Naudojamos kalio trąšos, gali būti kalio magnezija 15g krūmui. Gali būti naudojamas skiestas pelenų antpilas:

• Į kibirą priberti pusę tūrio medžio pelenų, užpilti vandeniu,

• Po 2 dienų praskiesti santykiu 1:10,

• Po 3-5 l tirpalo supilti po krūmu.

Lapinis tręšimas vasarą - greičiausias būdas sureguliuoti mitybą

Esant sausrai, prastam maisto medžiagų pasisavinimui ar silpnam augalų vystymuisi, naudinga taikyti tręšimą per lapus - tai efektyvus būdas greitai aprūpinti augalus reikiamais elementais.

Rekomenduojamas purškimo tirpalas (vasaros viduriui):

• 3-5 g monokalio fosfato (KH₂PO₄)

• 3-4 g kalio sulfato (K₂SO₄)

• 0,5-1 g boro rūgšties (H₃BO₃)

• 5 g magnio sulfato (MgSO₄)

• • mikroelementų mišinys (pagal gamintojo instrukciją, dažnai 1-2 g/l)

Tirpalu purškiama vakarais arba debesuotą dieną, naudojant smulkiadropelį purkštuvą. Būtina apipurkšti ir apatinę lapų pusę - būtent ten yra dauguma aktyvių įsiurbimo porų.

Pavasarinis tręšimas

Balandžio pabaigoje ir gegužę serbentai sparčiai vysto ūglius, lapus, formuoja žiedus ir mezginius – šiuo metu jiems ypač reikalingas azotas, fosforas, kalis ir mikroelementai. Jei šiuo metu augalas negauna tinkamos mitybos, mezginiai vystosi nepakankamai, sumažėja žiedų kiekis, uogos būna mažos ir rūgščios. Ši tręšimo fazė taip pat tiesiogiai įtakoja kitų metų žiedinių pumpurų formavimąsi ir augalo atsparumą ligoms.

• Azotas skatina žaliąją masę, bet perteklius mažina žydėjimą

• Fosforas būtinas žiedų ir mezginių formavimuisi

• Kalis gerina uogų skonį, sausros ir šalčio atsparumą

• Borą, magnį, geležį reikėtų papildyti, jei stebimi požymiai ar augalas vystosi lėtai

Serbentų tręšimo normos pavasarį

• Azotas: 80–100 kg/ha (padalintas į dvi dalis – 60 % anksti pavasarį, 40 % žydėjimo pabaigoje)

• Fosforas: 30–40 kg/ha (rudenį arba balandį)

• Kalis: 80–120 kg/ha (rudenį arba pavasarį)

• Magnis (MgO): 20–40 kg/ha, jei dirva skurdi

• Mikroelementai: tręšiama pagal lapų analizę arba pastebėjus simptomus

Tręšiama išbarstant trąšas eilėse po lajų kraštu, 1,5 m juostose. Esant sausrai, tręšti rekomenduojama su drėkinimu.

Jaunuose uogynuose pirmąjį sezoną pakanka 30–40 kg/ha azoto, o antraisiais metais – 50–75 kg/ha, priklausomai nuo ūglių augimo intensyvumo. Nuo trečiųjų metų azoto norma padidinama iki 80–100 kg/ha, ypač jei siekiama maksimalaus derliaus. Kalio ir fosforo poreikis priklauso nuo dirvožemio analizės – jei prieš įveisimą dirva buvo patręšta, papildomai tręšti pirmus 2–3 metus dažnai nereikia.

Serbentų tręšimas ekologiniuose ūkiuose

Ekologiniuose ar jei auginama nedidelis kiekis serbentų, pavasarį galima naudoti ne mineralinį tręšimą. Ištraukos ir rauginiai su žolėmis, mėšlu yra ne tik azotinė trąša, tačiau ir būdas pagerinti situaciją su mikroorganizmais. Herbizidų, fungicidų naudojimas gerokai sumažina ne tik kenksmingų grybelių ir mikroorganizmų kiekį, tačiau ir naudingų. Rauginiuose sudaromos sąlygos augti pieno rūgšties bakterijoms, mielėms ir kitiems mikroorganizmams. Patekęs į dirvožėmį mikroorganizmų koncentratas pradeda asavo veiklą skaidydamas augalams neprieinamus  ar sunkiai prieinamus junginius į prieinamus. Serbentams ekologiškai tręšti galima naudoti:

• Mėšlo ištrauką: 1:10 su vandeniu, 5 l po krūmu

• Kraujo miltų ar žuvies emulsijos tirpalą: azoto šaltinis

• Žolinius fermentuotus antpilus: iš dilgėlių, garšvų, kiaulpienių

• Medžio pelenų antpilą: 1 stiklinė pelenų 10 l vandens – kaip kalio šaltinis

• Borinės rūgšties purškimas: 1 g/10 l vandens – mezginių stiprinimui

Visas organines trąšas naudoti šiltu oru, ant jau sudrėkintos dirvos, ne per karščius. Naudingas ir mikrobiologinių preparatų įterpimas į dirvą, jei siekiama atgaivinti silpnus ar seniems artimus krūmus.