Anturio auginimas

2025-04-02 15:22 Peržiūros : 41 Spausdinti

Anturis (lot. Anthurium) - tai išskirtinės išvaizdos kambarinis augalas, kuris pastaraisiais metais tapo itin populiarus ne tik namų, bet ir biurų, restoranų ar kitų šiuolaikiškų interjerų puošyboje. Ryškūs, vaškiniai žiedynai, dažniausiai raudoni ar rožiniai, bet gali būti ir baltos, violetinės ar net žalios spalvos, suteikia erdvei prabangos pojūtį. Anturis dažnai vadinamas „flamingo gėle", o jo populiarumas auga ne tik dėl grožio, bet ir dėl įspūdingo žydėjimo laikotarpio - tinkamai prižiūrimas jis gali žydėti ištisus mėnesius.

Anturis

Nors atrodo dekoratyviai ir egzotiškai, anturis nėra paprastas augalas. Tai jautri, gana reikli kambarinė gėlė, kuriai būtina kruopšti priežiūra. Anturiai netoleruoja nei staigių temperatūros svyravimų, nei ilgalaikio aplaidumo - praleidus laistymą ar leidus ant lapų kauptis dulkėms, augalas gali nustoti žydėti, pradėti sirgti ar net sunykti.

Geriausia vieta anturiui

Norint, kad anturis ilgai žydėtų ir atrodytų sveikas, svarbu jam parinkti tinkamą vietą. Pirmiausia - apšvietimas: anturiai mėgsta šviesą, bet tiesioginiai saulės spinduliai jiems kenkia. Geriausia vieta - šviesi, bet neperšviečiamai saulėta - šiauriniai, rytiniai ar vakariniai palangiai, arba vieta netoli lango, kur šviesa išskaidyta. Jei augalas laikomas kambario gilumoje ar be natūralaus apšvietimo, būtinas papildomas dirbtinis apšvietimas.

Anturiai jautriai reaguoja į oro temperatūros pokyčius. Jie mėgsta šilumą - idealiausia temperatūra siekia nuo 18 iki 25 °C. Net trumpalaikis atvėsimas iki 15-18 °C jau gali pakenkti augalui. Be to, jie nemėgsta skersvėjų, staigių vietos pakeitimų, šalia veikiančių radiatorių ar oro kondicionierių. Net vasarą geriau jų neišnešti į balkoną ar terasą.

Stabili temperatūra, švelnūs oro srautai ir pastovi aplinka - tai sąlygos, kuriose anturis jausis geriausiai. Šis augalas taip pat mėgsta drėgną orą, todėl jam naudinga dažnai purkšti lapus arba laikyti šalia drėkintuvą.

Anturio priežiūra

Anturis reikalauja stabilios ir nuoseklios priežiūros. Vienas svarbiausių veiksnių - tinkama substrato drėgmė. Šaknys neturi mirkti vandenyje, bet ir visiškai išdžiūvusi žemė gali greitai pakenkti augalui. Optimalu laistyti tada, kai viršutinis 2-3 cm sluoksnis jau pradžiūvęs. Žiemą laistymas turi būti retesnis ir švelnesnis, kad šaknys neperšaltų.

Laistymui būtina naudoti minkštą, filtruotą arba nusistovėjusį vandenį, šiek tiek šiltesnį už kambario temperatūrą. Kietas arba šaltas vanduo dažnai sukelia šaknų stresą ir lapų geltonavimą.

Oro drėgmė taip pat yra esminė - anturiai mėgsta drėgną aplinką. Idealus lygis - nuo 60 % ir daugiau. Jei drėgmė patalpoje nukrenta žemiau 50 %, rekomenduojama purkšti lapus (bet ne žiedus), statyti drėgnus akmenukus ar naudoti oro drėkintuvą. Šiltuoju metų laiku, kai temperatūra pakyla, didesnė oro drėgmė tampa dar svarbesnė.

Tręšti anturį reikėtų tik aktyvaus augimo ir žydėjimo laikotarpiu - pavasarį ir vasarą. Tam tinka trąšos žydintiems augalams arba specialios trąšos aroidiniams. Naudojamos pusės rekomenduojamos normos kas 2-3 savaites. Rudenį ir žiemą, jei augalas nustoja augti, trąšų nereikia, nebent jis toliau leidžia naujus lapus - tada tręšiama kartą per 5-6 savaites.

Anturio žiemojimas

Skirtingai nuo daugelio kambarinių augalų, anturiai neturi ryškaus ramybės periodo. Esant tinkamoms sąlygoms, jie gali toliau augti ir net žydėti žiemą. Tačiau tam būtina šiek tiek pakoreguoti jų priežiūrą.

Žiemą idealiausia palaikyti temperatūrą apie 18 °C - vėsiau nei vasarą, bet ne per šalta. Svarbiausia - saugoti šaknis nuo peršalimo, ypač jei vazonas stovi ant šaltos palangės ar šalia nesandarių langų.

Šviesa šiuo metu tampa labai svarbi. Jei dienos trukmė sumažėja, verta anturį perkelti arčiau lango arba naudoti papildomą apšvietimą. Kad augalas nesustotų augti, reikalingas bent 12 valandų šviesos per parą.

anturio auginimas

Laistymą žiemą reikia mažinti - ne tik dažnį, bet ir vandens kiekį. Tręšti nerekomenduojama, nebent augalas aktyviai leidžia naujus lapus ir turi papildomą apšvietimą.

Tinkamas dirvožemis anturiui

Anturis nėra augalas, kuris galėtų augti bet kokiame universaliame substrato mišinyje. Jam būtina specifinė terpė - struktūriškai puri, oro pralaidi ir silpnai rūgšti (pH 5,5-6,5). Geriausia rinktis specialiai anturiams, aroidiniams, bromelijiniams ar net orchidėjoms skirtus substratus. Tokie mišiniai dažnai sudaryti iš pušies žievės, stambiagrūdžio sfagno, perlito, kokoso drožlių ir nedidelės dalies durpių.

Svarbu, kad substratas būtų stabilus ir nesuslūgtų - anturio šaknys labai jautrios deguonies trūkumui ir greitai pradeda pūti esant pernelyg tankiai dirvai. Be to, substratas turi greitai išgarinti perteklinį vandenį, todėl būtina aukštos kokybės drenažo sistema - indo dugne turi būti bent keli centimetrai keramzito ar kito drenuojančio sluoksnio.

Anturio persodinimas

Anturių šaknų sistema yra plati, bet paviršinė, todėl šiam augalui tinkamiausi platūs, bet negilūs vazonai. Geriausia, jei vazono skersmuo viršija jo aukštį, o apačioje yra efektyviai veikiantys drenažo kanalai.

Persodinimas atliekamas tik esant būtinybei - dažniausiai kartą kas 2-3 metus, kai šaknys visiškai užpildo substratą ir pradeda lįsti per drenažo angas. Vietoje pilno substrato keitimo dažnai užtenka pašalinti viršutinį 4-5 cm žemės sluoksnį ir pakeisti jį šviežiu mišiniu.

Labai svarbu: anturio šaknų nereikėtų traukti iš seno substrato, jei tam nėra ligų sukelto būtino poreikio. Optimali technika - tai vadinamoji perdavimo (perdavimo be šaknų pažeidimo) metodika, kai augalas perkeltas kartu su žemės gumulu ir šiek tiek pagilintas. Tokiu būdu galima paskatinti šoninių ūglių formavimąsi ir atjauninti augalą be streso.

Išimtiniais atvejais, pavyzdžiui, esant šaknų puviniui, būtina visiškai pašalinti seną substratą, išplauti šaknis, pašalinti pažeistas vietas ir persodinti į sterilų, lengvą, šviežią substratą. Tokia intervencija reikalauja tikslaus laistymo režimo ir aukštos oro drėgmės pirmąsias savaites.

Anturio ligos ir kenkėjai

Nors anturiai yra sąlyginai atsparūs, netinkamos priežiūros sąlygos - ypač perlaistymas, sausas oras ar bloga ventiliacija - sudaro palankią terpę įvairioms ligoms. Dažniausios problemos:

Grybinės ligos:

Antarknozė (Colletotrichum) - viena pavojingiausių. Jai būdingi rudi, sausėjantys lapų pakraščiai ir dėmės, kurios plinta į visą lapą. Gydymas: sisteminiai fungicidai (pvz., propikonazolas, tebukonazolas) ir aplinkos sąlygų korekcija.
Pilkasis puvinys (Botrytis cinerea) - pasireiškia drėgnuose, vėsaus oro sąlygomis. Lapai ir žiedai pasidengia pilkšvu pūkeliu. Reikalinga greita sanitarinė intervencija ir mikroklimato korekcija.

Šaknų ligos:

Fuzariozė, fitofteriozė - dažniausiai kyla dėl nuolatinio perlaistymo ir sunkaus dirvožemio. Šaknys pūva, augalas vysta. Gydymui būtinas skubus persodinimas ir šaknų valymas.

Kenkėjai:

Tamsios dėmės ir lapų deformacijos dažnai rodo amarų, tripsų ar pažeidimų nuo voratinklinių erkių veiklą. Dėl mažos oro drėgmės jie plinta sparčiau. Naudojami sisteminiai insekticidai (pvz., imidaklopridas, acetamipridas) bei reguliari augalo apžiūra ir purškimas.

Visais atvejais pirmas žingsnis - izoliacija nuo kitų augalų ir diagnozės patikslinimas. Tinkamai atlikta prevencija (reguliarus lapų valymas, gero oro drėgnumo palaikymas, substrato dezinfekcija prieš persodinant) leidžia išvengti daugumos ligų.

Kategorijos: Gėlių auginimas, Augalininkystė, žemdirbystė, Vaistažolių, prieskonių, gėlių augintojai, Kambarinės gėlės