Kaip auginti šilauoges
Šilauogių auginimo filmas, kaip parinkti vietą šilauogėms, žemės mišinys šilauogėms, kaip sodinti šilauoges, šilauogių genėjimas ir priežiūra daugiau
Pupelių auginimas
2022-09-14 18:49 Peržiūros : 558 SpausdintiPupelių tėvynė - Pietų Amerika, turbūt dėl to ten jų daugiausia auginama ir šiuo metu. Europoje pupelės maistui pradėtos auginti apie XVI a. vidurį ir tapo ypač populiariomis Italijoje, Prancūzijoje ir Ispanijoje. Lietuvoje pupelių pasėlių plotai taip pat didėja.
Pupelių auginimas nėra sudėtingas, pupelės nėra reiklios trąšoms, priežiūrai ir klimatinėms sąlygoms. Tarp kitų daržovių pupelės užima ypatingą vietą dėl savo maistinės vertės. Jų sėklose yra iki 30 proc. baltymų, daug angliavandenių, mineralinių druskų, o ankštyse - vitaminų C, B grupės, provitamino A. Pupelės - viena maistingiausių daržovių, o jų baltymus žmogaus organizmas labai gerai įsisavina. Šviežios ir subrendusios pupelės vartojamos įvairiems patiekalams gaminti, jas tinka šaldyti, konservuoti. Be to, šie pupinių šeimos augalai praturtinana dirvą azotu, kurį iš oro fiksuoja ant šaknų gyvenančios gumbelinės bakterijos, todėl labai vertinami kaip priešsėliai.
Pagal ankščių tipą pupelės skirstomos į gliaudomąsias ir šparagines. Gliaudomųjų pupelių valgomos sėklos, tuo tarpu šparaginių - jaunos mėsingos ankštys, kol dar mažos sėklos. Šparaginių pupelių ankščių sienelėse nėra pergamentinio sluoksnio, o siūlėse plaušai vystosi lėtai arba jų gali visai nebūti.
Pagal stiebo aukštį pupelės skirstomos į krūmines, pusiau vijoklines ir vijoklines. Vijoklinių pupelių stiebai išauga iki 2-5 metrų ilgio, todėl joms auginti reikalingos aukštos atramos.
Pupelių sėklos gali būti įvairių spalvų - nuo baltos iki juodos, taip pat ir įvairiai margos, tačiau mūsų šalyje dažniausiai auginamos baltasėklės pupelės. Vis tik jos labiau nukenčia nuo nepalankių orų, todėl prieš sėjant pupeles, vertėtų labiau pasidomėti jų veislių įvairove ir pasirinkti tas, kurios pasižymi didesniu atsparumu.
Šparaginės pupelės skiriasi savo ankščių spalva, kuri gali būti žalia, geltona ir net violetinė, tačiau labiau mėgstamos veislės geltonomis ankštimis. Be to, šparaginės pupelės vertinamos kaip ankstyvos daržovės, nes kai kurių veislių ankštys maistui tinka jau birželio pabaigoje.
Dirvožemis pupelėms ir pupelių tręšimas
Pupelės gerai auga trąšioje, turinčioje nors šiek tiek humuso, puveningoje neutralaus PH (6,0-6,8), purioje ir greitai įšylančioje dirvoje. Auginti pupeles galima po įvairių priešsėlių, išskyrus ankštinius augalus. Geriausia jas auginti po kopūstų, bulvių, agurkų, pomidorų, kiek prasčiau po morkų, burokėlių, svogūnų. Geriausiai jos dera po mėšlu tręštų daržovių, bulvių, šakniavaisių, žieminių javų. Į tą pačią vietą rekomenduojama sodinti tik praėjus 4-5 metams.
Pupelių šaknų sistema stipri, todėl augalai sugeba paimti maisto medžiagas iš gilesnių sluoksnių. Pupelės tręšiamos mineralinėmis trąšomis, tačiau iš rudens į dirvą galima įterpti perpuvusio mėšlo (20-30 t/ha) ar komposto. Rudenį arba anksti pavasarį, prieš pagrindinį dirvos dirbimą, išberiamos superfosfato (norma 300-400 kg/ha), kalio druskos ar kalio chlorido (norma 200-300 kg/ha) trąšos, nes fosforo ir kalio trąšos didina pupelių sėklų derlių, gerina ankščių kokybę bei augalų atsparumą ligoms ir kenkėjams. Azoto trąšos (amonio salietra - norma 100-150 kg/ha) išberiamos prieš sėją arba augalams tik pradėjus dygti, kol neprasidėjusi gumbelinių bakterijų veikla. Be pagrindinių maisto elementų pupelėms ypač reikia magnio, taip pat mikroelementų boro ir molibdeno.
Pupelių sėjimas
Dauguma pupelių ligų sukėlėjų ir kenkėjų plinta per sėklas, todėl prieš sėją jas reikėtų termiškai arba chemiškai dezinfekuoti. Atliekant terminę dezinfekciją, pupelių sėklos 25 min. laikomos 60 °C arba 6 val. - 50 °C temperatūroje, po to beicuojamos kontaktinio veikimo beicais
Pupelės sėjamos saulėtoje ir nuo vėjų apsaugotoje vietoje, kadangi tai - šviesą ir šilumą mėgstantys augalai. Jos sėjamos po šalnų, kai dirva įšyla iki 10-12 °C - gegužės mėnesio antroje pusėje, pradėjus žydėti alyvoms. Norint anksčiau vartoti šviežias šparaginių pupelių ankštis, jas galima sėti anksčiau ir pridengti plėvele, arba sodinti 20-25 dienų augumo daigus. Daigams sėklos į puodelius sėjamos gegužės mėnesio pradžioje. Sėklas lauke galima sėti kas 2-3 savaitės iki liepos mėnesio pradžios, taip pratęsiant šviežių pupelių vartojimą.
Pupeles rekomenduojama sėti eilėmis, 40-45 cm tarpueiliais arba 2 eilių juostomis. Tarp eilių paliekama 20 cm, tarp juostų - 50 cm atstumai, tačiau reikėtų laikytis sėklų pardavėjų nurodytų kiekvienai veislei optimalių sodinimo atstumų. Sėklos įterpiamos 3-5 cm gylyje, 7-10 cm atstumu tarp augalų. Sėklos norma 100-120 kg/ha. Nereikėtų sutankinti šparaginių pupelių pasėlio. Rečiau pasėtos pupelės užmezga daugiau ankščių, jas patogiau skinti. Auginant vijoklines pupeles prieš sėją 0,5 m atstumu vienas nuo kito sukalami kuolai. Tarp eilių paliekamas 1 m atstumas. Prie kiekvienos atramos lizdiniu būdu pasėjamos 4-6 sėklos. Kad pasėtos pupelės lygiau ir greičiau sudygtų, rekomenduojama jas privoluoti.
Pupelių priežiūra
Auginant pupeles reikia nuolat purenti tarpueilius, naikinti piktžoles ir tręšti. Sudygus pupelėms po 5-8 dienų galima pirmą kartą purenti tarpueilius, jeigu virš pasėtų pupelių susidaro dirvos plutelė, o pasirodžius daigamas to daryti nebegalima, nes yra pavojus nulaužti trapius ūglius. Tarpueilius pirmą kartą purenti galima tada, kai augalas pasiekia 6 cm, antrą - kai pasirodo pirma pora tikrųjų lapų. Dirvai išdžiūvus pupelės apkaupiamos. Apkaupimas padeda pupelėms išsilaikyti per stiprų vėją ir lietų. Iki žydėjimo pupelės beveik nelaistomos, tačiau jeigu ilgai nelyja, palaistyti reikėtų. Pupelėms žydint ir brandinant ankštis laistoma 2 kartus per savaitę - 10-15 l/m². Žydintys augalai auga labai intensyviai, jų stiebas pailgėja 2-3 kartus.
Norint gero derliaus, pupeles teks tręšti mineralinėmis trąšomis, todėl auginant pupeles veiksminga tręšti trąšomis su mikroelementais per lapus. Butonizacijos pradžioje pupelės per lapus yra tręšiamos amino rūgščių ir augalinių preparatų trąšomis. Šioje fazėje skystose trąšose esantys biostimuliantai sustiprina augalų gyvybingumą, fosforas stimuliuoja generatyvinių organų vystymąsi, kalis skatina maisto elementų kaupimąsi stiebuose, o molibdenas stimuliuoja gumbelinių bakterijų gyvybingumą bei jų produktyvumą. Šioje fazėje mikroelementai skatina gausesnį žydėjimą ir sutrumpina tarpubamblius, todėl pupelės auga žemesnės bei atsparesnės išgulimui. Neturint galimybės tręšti per lapus, pupelės tręšiamos du kartus. Pirmą kartą tręšiama pasirodžius pirmajam tikrajam lapui tręšiama superfosfato (15-20 g), amonio salietros 0,5 g, kalio druskos (10-15 g) mišiniu vienam kvadratiniam metrui. Antrą kartą tręšiama praėjus 3 savaitėms, kai pradeda formuotis žiedai.
Priklausomai nuo veislės, orų, dirvos kokybės pupelių vegetacija trunka 2-3 mėnesius. Norint išauginti daugiau pupelių, reikia laiku nuskinti prinokusias ankštis. Perlaužus ankštį galima įsitikinti, ar pupelės jau prinokusios. Šparaginių pupelių ankštys skinamos plokščios, traškios (lenkiant lengvai perlūžta), dar neturinčios storų plaušinių siūlų ir pergamentinio sluoksnio. Tinkamiausias skynimo laikas - kai sėklos yra kviečio grūdo dydžio. Peraugusios šparaginės pupelės bus neskanios. Ankštys skinamos nuo birželio pabaigos iki rugpjūčio. Paprastomis sąlygomis ankštis galima laikyti ne ilgiau kaip parą, nes jos greitai perbręsta, kietėja ir džiūsta, tačiau žemesnėje temperatūroje (apie 0°C) ir didelio santykinio drėgnumo (apie 90%) patalpoje - net 5-7 paras. Skinti ankštis reikia kas keletą dienų, jei bus skinamos rečiau - jos jau bus peraugusios ir nebus tokios minkštos. Gliaudomosios pupelės nuimamos tuomet, kai ankštys pagelsta, o pupelės atrodo subrendusios.
Pupelių ligos ir kenkėjai
Pupelių derlių gali žymiai sumažinti ligos ir kenkėjai. Labai išplitusi pupelių virusinė liga yra pupelių paprastoji mozaika, nuo kurios stipriau nukenčia ilgesnės vegetacijos pupelės. Pirmuosius ligos židinius sudaro pupelės, išaugusios iš apkrėstų sėklų. Jau daigai būna išmarginti gelsvomis mozaikiškomis dėmėmis. Ant jaunų lapų atsiranda šviesiai žalsvų ir gelsvų dėmelių. Pupelės, apsikrėtusios vegetacijos metu, nuo paprastosios mozaikos mažiau nukenčia, negu tos, kurios išaugo iš apkrėstos sėklos.
Apsauga. Sėklai imti sveiko pasėlio sėklas ir sėti kuo ankščiau. Iš sėklinio pasėlio prieš žydėjimą pašalinti sergančius augalus,jeigu jų ne daugiau kaip 15 %. Priešingu atveju jų visai nepalikti sėklai. Naikinti amarus, kadangi jie platina šios ligos virusą.
Deguliai - labai išplitusi žalinga pupelių liga. Grybas pažeidžia augalo antžemines dalis per visą vegetaciją. Liga žalingiausia daigams. Įdumbančios pailgos rudos dėmės atsiranda jau ant skilčialapių. Pažeisti daigai žūsta, susidaro antrinės infekcijos židiniai. Vėliau apsikrėtusių augalų lapai, lapkočiai, stiebai būna išmarginti rudomis įdumbančiomis tamsesniais kraštais dėmėmis.
Apsauga. Tame pačiame lauke pupeles auginti ne anksčiau kaip po 3-4 metų, parinkti saulėtus, vėjo perpučiamus plotus, nesutankinti pasėlio, sėti sveikas, beicuotas sėklas. Esant reikalui, pasėlį apdoroti fungicidais.
Pupelių juodligė puola nusilpusius augalus, ypač pupinių amarų apniktas pupeles, nes lipnios amarų išskyros yra labai gera terpė juodgrybiui vystytis. Sergančių pupelių ankštys ir stiebai pasidengia tamsiai žaliomis, beveik juodomis apnašomis. Juodligė gali labiau išplisti ten, kur pupelės auga per tankiai ir dėl per didelės drėgmės. Juodligės sukėlėjas žiemoja augalų liekanose ir apkrėstose sėklose.
Apsauga. Per gausiai netręšti augalų, nuėmus derlių, giliai suarti dirvą, vegetacijos metu naikinti amarus.
Pupelių sklerotinis puvinys - tai labai plačios specializacijos grybas, galintis parazituoti įvairiausius augalus, tiek augančius lauke, tiek šiltnamiuose. Pupelės suserga jau užaugusios. Dažniausiai pažeidžiamos ankštys, nors gali pūti ir kitos antžeminės augalo dalys. Pūvančios
augalo dalies paviršiuje susidaro balta, panaši į vatą grybiena. Pupelės gali sirgti ir slapta sklerotinio puvinio forma. Tuomet jų paviršiuje grybiena nesusidaro. Tokie augalai paprastai gelsta, vysta ir supūva.
Pupelių kekerinis puvinys - tai labai plačios specializacijos grybas, parazituojantis ant įvairių augalų vegetacijos metu ir net ant saugyklose laikomų daržovių. Nuo kekerinio puvinio pupelės smarkiau nukenčia vėsiomis lietingomis vasaromis, ypač tankūs pasėliai, taip pat vėjo blogai perpučiamose vietose, antroje vasaros pusėje ir blogai vėdinamose saugyklose laikomos per drėgnos sėklos.
Apsauga. Nesėti pupelių per tankiai ir neauginti jų blogai vėjo perpučiamose, užpavėsintose vietose. Sėti gerai išvalytą, beicuotą sėklą. Gausiai netręšti o nuėmus derlių, pašalinti augalų liekanas ir giliai suarti dirvą.
Daiginė muselė kenkia pupelių, žirnių, agurkų ir kitų augalų daigams. Tai nedidelis, 3-5 mm dydžio, pilkas, dvisparnis vabzdys. Priešnugarėlėje turi tris išilgines tamsiai rudas juosteles. Muselės pradeda skraidyti pavasarį žydint vyšnioms. Patelės deda baltus, pailgus, apie 1 mm ilgio kiaušinius šalia dygstančių augalų. Išsiritusios lervos minta irstančiomis organinėmis medžiagomis (todėl daug jų randama šviežiai mėšlu patręštose dirvose), dygstančiomis sėklomis bei daigais. Pasėtos sėklos nesudygsta, jose randamos įsigraužusios baltai murzinos spalvos, begalvės ir bekojės lervos. Jos išauga iki 7 mm, priekinis jų kūno galas smailus, užpakalinis - bukas. Daigų stiebeliuose ir lapeliuose lervos išgraužia landas. Pažeisti daigai džiūsta ir nunyksta. Dažnai nudžiūsta augimo kūgelis.
Apsauga. Beicuoti sėklas, daržovėms skirti greitai įšylančias ir iš anksto patręštas dirvas, sėklų dygimo ir daigų augimo metu pasėlį uždengti agroplėvele.
Sitonai kenkia įvairiems ankštiniams augalams, labiausiai žirniams, pupelėms, vikiams ir lubinams. Sitonai - tai 3-5 mm ilgio pilkšvi vabalai. Jų antsparniai su vagutėmis. Priekinėje galvos dalyje turi straubliuką. Kenkti pradeda anksti pavasarį. Vabalai išgraužia lapų minkštime gana taisyklingas apvalias iškandas (vienas vabalas per dieną sugraužia apie 6 mm²). Gali apgraužti ir daigų augimo kūgelį, todėl sitonai žalingi jaunam pasėliui. Vabalai maitinasi apie 1,5 mėn.
Apsauga. Svarbiausia beicuoti sėklas.
Pupeliniai grūdinukai. Suaugę vabalai būna 2-3,5 mm ilgio, platūs, kresni, rudai pilkšvi, kūnai apaugę tankiais gelsvai žalsvais plaukeliais.
Apsauga. Saugoti, kad grūdinukų nepatektų į sandėlius, sandėlius dezinfekuoti, pupeles laikyti vėsiose patalpose.
Pupiniai amarai. Dažnai pupelių pasėliuose aptinkami pupiniai amarai. Suaugėliai gali būti ir sparnuoti, ir besparniai, apie 2,4 mm ilgio, juosvi, tamsiai rudo ar žalsvo atspalvio. Lervos žalios. Nimfų šonai išmarginti baltomis vaškinėmis dėmelėmis. Tai plačiai paplitęs kenkėjas, gali kenkti ir laukuose, ir šiltnamiuose. Dažniausiai pažeidžia runkelius, burokėlius, špinatus, pupas, pupeles ir daugelį kitų augalų. Per vasarą gali užaugti daugiau kaip 10 amarų generacijų. Pavasarį ir vasarą šie kenkėjai veisiasi partenogenetiškai, tik rudeninė generacija yra dvilytė. Jeigu pavasaris ankstyvas, šiltas ir iš peržiemojusių kiaušinių gausiai išsirito amarų, tikėtinas didesnis pupinių amarų išplitimas ir žala.
Apsauga. Naikinti arti pasėlių augančius krūmus ir piktžoles, o pastebėjus pirmuosius amarų židinius, pasėlius purkšti insekticidais ir aficidais.
Pupelių veislės
Pupelių rūšių ir veislių įvairovė pasaulyje labai didelė. Tropinėse ir subtropinėse Amerikos, Azijos ir Afrikos šalyse auga iki 200 skirtingų rūšių, iš kurių plačiau auginama apie 20, o didesnę praktinę reikšmę turi 9 rūšys. Lietuvoje labiau paplitusios krūminės gliaudomosios ir šparaginės pupelės.
Šparaginės pupelės
|
Veislė Firma (šalis) |
Aprašymas |
|
|
Berggold |
|
Vidutiniškai ankstyva veislė. Derėti pradeda po 60-65 dienų nuo sėjos. Augalai apie 45 cm aukščio. Ankštys geltonos, apie 13 cm ilgio ir 0,9 cm pločio, skanios. Sėklos baltos, pailgos. |
|
Blondor |
|
Ankstyva veislė iš Prancūzijos. Augalai 40-45 cm aukščio. Ankštys tiesios, lygios, 12-13 cm ilgio, aukso geltonumo, apvalaus skerspjūvio, labai skanios. Sėklos baltos, pailgos, smulkios. |
|
Brittle |
|
Vėlyva veislė. Augalai 30-45 cm aukščio. Ankštys geltonos, iki 15 cm ilgio, apvalaus skerspjūvio, mėsingos, be plaušelių. Tinka šaldyti ir marinuoti. |
|
Ferrari |
|
Ankstyva veislė. Augalai 35-45 cm aukščio. Ankštys tamsiai žalios, 13 cm ilgio, skanios. Subręsta per 60 dienų nuo sėjos. Sėklos baltos, smulkios. |
|
Purple |
|
Ankstyva veislė. Augalai neaukšti. Ankštys apie 15 cm ilgio, violetinės, verdant pažaliuoja, labai skanios. Vartojimui subręsta per 53-55 dienas nuo sudygimo. Tinka konservuoti ir šaldyti. |
|
Tara |
|
Ypač derlinga vidutinio vėlyvumo veislė, atspari antraknozei ir bakteriozei. Laikas nuo sėjos iki derliaus nuėmimo - 76 dienos. Ankštys aukso geltonumo, apvalaus skerspjūvio, 12-14 cm ilgio ir 9 mm pločio, išsidėsčiusios viršutinėje augalo dalyje, subręsta vienu metu, todėl derlių galima nuimti mechanizuotai. Tinka vartoti šviežias ir perdirbti. Veislė apdovanota aukso medaliu Tarptautinėje parodoje Polagra 95. |
Gliaudomosios pupelės
|
Veislė, Firma (šalis) |
Aprašymas |
|
|
Igolomska |
|
Labai ankstyva derlinga veislė. Augalai apie 50 cm aukščio. Sėklos cilindro formos, baltos, su neryškiomis gyslelėmis, vidutinio dydžio. |
|
Borlotto lingua di fuoso nano |
|
Vidutiniškai ankstyva gliaudomų pupelių veislė. Augalai žemi, derėti pradeda po 66-70 dienų nuo sėjos. Ankštys ilgos, jose subręsta po 7 kremines sėklas su raudonais dryželiais. |
|
Wawelska Polan |
Derlinga ankstyva veislė. Augalai neaukšti. Ankštys auga krūmo išorėje. Sėklos didelės, raudonai rudos spalvos, lygia blizgia odele, lengvai gliaudenamos iš ankščių. Tinka vartoti šviežias ir konservuoti. | |
Kininės pupuolės (vignos)
|
Veislė, Firma (šalis) |
Aprašymas |
|
|
Un Metro |
|
Vijoklinė vėlyva veislė iš Italijos. Augalai aukšti, todėl reikia atramų. Derėti pradeda po 75-80 dienų nuo sėjos. Ankštys žalios, iki 60 cm ilgio ir 7 mm pločio. Tinka šaldyti ir marinuoti. |
Tekstą parengė Algis Mačiukas
Kategorijos: Augalininkystė, žemdirbystė, Daržovių auginimas
Komentuokite ir vertinkite!
Norėdami komentuoti ir vertinti - prisijunkite arba Registruokitės!
