
Betoninės aikštelės sunkiai technikai
Kaip betonuojamos aikštelės žemės ūkio technikai, betono armavimas, sandėlių grindų betonavimas daugiau
Katžolė (Nepeta) - daugiametis, aromatingas, vaistinis ir dekoratyvus augalas iš notrelinių (Lamiaceae) šeimos. Natūraliai paplitusi Europoje ir Azijoje, ji apima apie 250 rūšių, o Lietuvoje dažniausiai auginama katžolė paprastoji (Nepeta cataria), taip pat pasitaiko dekoratyviųjų veislių, pavyzdžiui, katžolė Faasseno (Nepeta × faassenii) ar kiti hibridai. Šis augalas užauga iki 40-100 cm aukščio, turi stačius, šakotus stiebus, dantytus kvapnius lapus, o jo žiedai - balkšvai alyviniai, melsvi ar violetiniai - susitelkę į varpiškus žiedynus. Katžolė žydi nuo birželio iki rugsėjo ir yra puikus medingas augalas. Po žydėjimo subrandina smulkius riešutėlius. Dėl gausaus ir ilgo žydėjimo bei malonaus kvapo ji tinka vaistinei, dekoratyvinei ir prieskoninei paskirčiai.
Viena iš katžolės sudedamųjų medžiagų - nepetalaktonas - veikia kačių uoslės receptorius, todėl katės, pajutusios šį kvapą, trumpam pradeda elgtis neįprastai: voliojasi, trina snukiu ar kitaip aktyviai reaguoja. Tokia reakcija trunka vos keliolika minučių ir neturi jokių ilgalaikių pasekmių ar priklausomybės požymių. Vis dėlto žmonėms katžolė veikia visiškai kitaip - ne kaip stimuliatorius, o kaip švelnus, kompleksinis augalas, kuris gali būti vartojamas dėl raminamojo, virškinimą gerinančio ar atpalaiduojančio poveikio.
Viena svarbiausių katžolių medžiagų - nepetalaktonas - pasižymi švelniu raminamuoju poveikiu, kuris prilyginamas valerijonui, tačiau yra švelnesnis ir geriau toleruojamas jautresnių žmonių. Augale esantys eteriniai aliejai sudaro apie 2,5-3 proc. žaliavos masės. Juose aptinkamas citronelolis, linalolis, nerolis, karvakrolis ir kiti kvapą bei terapinį poveikį lemiantys junginiai. Katžolėje taip pat gausu flavonoidų, pasižyminčių antioksidacinėmis ir priešuždegiminėmis savybėmis, taninų, veikiančių sutraukiamai ir antimikrobiškai, bei kartumynų
Katžolė palankiai veikia nervų sistemą - padeda sumažinti emocinę įtampą, lengvina užmigimą ir tinka tiems, kurie blogai toleruoja stipresnius raminamuosius augalus. Tai augalas, kuris ramina, bet neslopina. Katžolė taip pat naudinga virškinimo sistemai - skatina apetitą, padeda esant dujų kaupimuisi ir palengvina lengvus spazminius skausmus. Naudojama kvėpavimo takų negalavimams - kaip arbata arba įtrynimams, ji švelnina bronchų sudirginimą ir skatina atsikosėjimą. Kosmetikoje katžolė vertinama dėl savo antibakterinių, odą raminančių savybių - jos hidrolatai ir eteriniai aliejai naudojami tonikuose, losjonuose, drėkikliuose. Aromaterapijoje šis augalas pasižymi subtiliu, citrusinį primenančiu kvapu, kuris ne tik malonus, bet ir skatina psichologinį atsipalaidavimą, gerina nuotaiką bei mažina įtampą.
Kai kuriais atvejais jos vartojimas reikalauja atsargumo. Nėštumo metu jos rekomenduojama vengti, nes tam tikros veikliosios medžiagos gali turėti gimdos tonusą veikiančių savybių. Perdozavus galima tikėtis šalutinio poveikio - pykinimo, viduriavimo ar galvos svaigimo. Jautresniems žmonėms gali pasireikšti alerginės reakcijos į eterinius aliejus ar žiedadulkes. Vartojant katžolę prieš vairavimą ar atliekant darbą, reikalaujantį susikaupimo, reikėtų įsivertinti individualią reakciją - kai kurie žmonės gali jausti mieguistumą ar sumažėjusį budrumą, ypač jei yra jautrūs augaliniams raminamiesiems.
Katžolė atsparus, bet aplinkai jautrus augalas, kurio augimo kokybė ir eterinių aliejų kiekis tiesiogiai priklauso nuo pasirinktos vietos ir dirvožemio savybių.
Geriausiai katžolė jaučiasi atviroje, šviesioje vietoje, kur bent 6-8 valandas per dieną ją pasiekia tiesioginiai saulės spinduliai. Kuo daugiau šviesos, tuo augalas kvapnesnis ir atsparesnis. Pasirinkus pavėsingą vietą, ypač tarp aukštų pastatų ar tankių medžių, žydėjimas bus silpnesnis, o kvapas mažiau išreikštas. Svarbu, kad vieta būtų apsaugota nuo šiaurinių vėjų - ypač pavasarį ir rudenį, kai augalas jautresnis stresui.
Dirvožemis - vienas svarbiausių veiksnių. Katžolė mėgsta vidutinio sunkumo, purų, gerai drenuotą priemolį arba priesmėlį, kuriame neužsistovi vanduo. Sunki, molinga dirva stabdo šaknų vystymąsi, o užmirkimas pavasarį ar po liūčių gali sukelti šaknų puvimą ar ligų protrūkį. Tuo pačiu metu per lengvas smėlis, jei jis nualintas ir nederlingas, taip pat bus netinkamas - tokiose vietose augalai skurs, nors ir bus labai kvapnūs. Geriausias rezultatas pasiekiamas, kai smėlinga dirva papildyta kompostu arba velėnine žeme - ji išlaiko drėgmę, bet išlieka laidi orui.
Dirvos pH turi būti tarp 6,0 ir 7,5, o optimalus - 6,5-7,2, tai yra arti neutralios ar silpnai šarminės reakcijos. Rūgščioje žemėje (kai pH < 6,0) augalai blogiau vystosi, blogiau įsisavina maisto medžiagas, jų lapai gali geltonuoti, o kvapiosios savybės sumažėti. Tokiu atveju rekomenduojama dirvą kalkinti - įterpti dolomito miltų, pelenų ar kalkių, priklausomai nuo dirvos rūgštingumo. Pavyzdžiui, jei dirvožemio pH yra apie 5,5, kalkinimui reikėtų apie 3-4 kg dolomitmilčių 1 kv. metrui. Prieš sėją ar sodinimą kalkės įterpiamos rudenį arba bent 2-3 savaites prieš katžolės auginimą.
Dirvos paruošimas turėtų būti atliktas iš anksto - ją reikia perkasti iki kastuvo gylio, išrinkti daugiametes piktžoles su šaknimis, suformuoti tolygų, purų sluoksnį. Jei žemė per lengva, galima papildyti kompostu, jei per sunki - įmaišyti durpių, smėlio ar net perlito.
Dirvožemio kokybė turi ilgalaikį poveikį, nes katžolė dažnai auginama ne vienerius metus toje pačioje vietoje. Dėl to net mėgėjiškuose želdiniuose verta iš anksto ištirti žemę - bent jau vizualiai įvertinti jos struktūrą ir, jei įmanoma, pasitikrinti pH paprastu testu. Kuo geriau paruoštas pagrindas, tuo mažesnė bus priežiūros našta ateityje.
Katžolių auginimas
Katžolę galima auginti dviem pagrindiniais būdais - sėjant sėklas tiesiai į atvirą gruntą arba užsiauginant daigus ir juos vėliau persodinant. Abu metodai yra tinkami, tačiau kiekvienas turi savų privalumų. Sėjant tiesiai į dirvą, sumažėja darbo sąnaudos, tačiau dėl kintančių pavasario orų daigumas gali būti netolygus. Tuo tarpu daigų auginimas leidžia geriau kontroliuoti augimo sąlygas, ankstina žydėjimą ir užtikrina stipresnius, geriau išsivysčiusius augalus.
Katžolių sėklas tiesiogiai į lauką rekomenduojama sėti tik tada, kai dirva pakankamai įšyla - dažniausiai tai būna gegužės pradžioje ar viduryje. Kad sėklos sudygtų vienodai ir greičiau, jos gali būti iš anksto stratifikavusios - tai reiškia, kad apie keturias savaites laikomos drėgnose durpėse ar smėlyje šaldytuve. Tokia procedūra pažadina sėklų gyvybingumą ir padeda išvengti vangios ar nevienodos dygimo bangos. Prieš sėją, sėklos gali būti sumaišytos su sausu smėliu - tai padeda paskleisti jas tolygiau. Dirva išlyginama, lengvai sudrėkinama, sėklos paskleidžiamos paviršiuje ir užberiamos plonu (iki 1 cm) purios žemės sluoksniu. Kad sudygusios sėklos nebūtų išplautos, laistyti reikėtų švelniai - geriausia purkštuvu ar labai švelnia vandens srove. Priklausomai nuo oro sąlygų, daigai pasirodo per 7-15 dienų. Jei pasėlis per tankus, daigus būtina praretinti: pradiniame etape tarp jų paliekama 3-4 cm, o jiems ūgtelėjus - apie 25-30 cm atstumai. Taip katžolės krūmeliai turi vietos vystytis ir netrukdo vieni kitiems.
Norint pasiekti geresnį rezultatą, ypač jei siekiama katžoles auginti eterinių aliejų gamybai, dažnai pasirenkamas daigų auginimo būdas. Daigai sėjami nuo kovo vidurio iki balandžio pradžios į dėžutes ar daigyklas su lengvu, puriu, šiek tiek drėgnu substratu. Sėklos išbarstomos paviršiuje arba sėjamos į seklias vageles, apibarstomos plonu vermikulito ar žemės sluoksniu. Indai uždengiami skaidria plėvele ar dangteliu, kad išliktų šiluma ir drėgmė, tačiau kiekvieną dieną reikėtų bent pusvalandžiui pravėdinti - tai padeda išvengti pelijimo ir skatina sveiką dygimą. Kai tik pasirodo pirmieji daigai, danga palaipsniui nuimama, kad augalai priprastų prie kambario sąlygų.
Kai daigai išaugina pirmuosius du tikruosius lapelius, juos galima pikuoti į atskirus indelius. Šiame etape svarbu būti atsargiam su šaknimis - persodinant nepažeisti jų ir išlaikyti žemės gumulą. Daigai auga gana greitai, ir jau gegužės mėnesio pabaigoje, kai nakties temperatūra stabilizuojasi virš +8 °C, juos galima sodinti į atvirą gruntą. Persodinimui parenkama saulėta diena arba debesuotas rytas, kad augalai patirtų kuo mažiau streso. Sodinama į tą patį paruoštą, purų dirvožemį, kuriame augalai augs visą sezoną. Į duobutę sodinamas visas daigo žemės gumulas, gylis išlaikomas toks, koks buvo daigykloje. Dirva švelniai prispaudžiama aplink stiebą, o augalas palaistomas šiek tiek pašildytu arba atšilusiu vandeniu. Po pasodinimo naudinga mulčiuoti - šienu, smulkinta žieve ar pjuvenomis - kad būtų išlaikytas drėgmės balansas ir sumažėtų piktžolių konkurencija.
Tiek sėjant tiesiai, tiek sodinant daigus, būtina įvertinti augalo erdvės poreikius. Katžolės krūmeliai išsikeroja, tad tarp jų rekomenduojama palikti ne mažiau kaip 30 cm atstumą, o norint gauti tankų, dekoratyvų augalų kilimą, sodinama tankiau - iki 6-8 augalų kvadratiniame metre. Tinkamai paruošus daigus ir pasirinkus tinkamą sodinimo momentą, augalai greitai įsitvirtina ir jau pirmą sezoną gausiai žydi bei skleidžia intensyvų, malonų aromatą.
Katžolė - ilgaamžis augalas, kurį nesunku dauginti ir prižiūrėti net nedidelės patirties turinčiam sodininkui. Veislių išlaikymui ar spartesniam dauginimui tinka dauginimas kero dalijimu, atžalomis, ūglių įšaknijimu. Kero dalijimas atliekamas pavasarį ar rudenį. Karpymui skirtus ūglius galima įšaknydinti drėgname substrate nuo gegužės pabaigos iki birželio pradžios. Šaknys susiformuoja per 2-3 savaites, ypač jei daigai laikomi šiltoje, apsaugotoje nuo tiesioginių saulės spindulių vietoje. Pavienius augalus galima dauginti ir atžalomis - tai būdas, kai lankstomas ir užberiamas žeme žalias stiebas, kuris po kurio laiko įsišaknija.
Pasodinus daigus ar sudygus sėkloms, bent mėnesį būtina palaikyti pastovią dirvos drėgmę - neperlaistant, bet ir neleisdami dirvai visiškai išdžiūti. Vėliau, kai augalas įsitvirtina, jis tampa atsparus sausroms. Katžolės su sidabriškai pilkšvais lapais yra dar atsparesnės sausrai nei žalialapės, joms dažnai pakanka natūralių kritulių. Karštomis, ilgesnėmis sausros savaitėmis rekomenduojama augalus palaistyti bent du kartus per savaitę - gausiai, bet retai, kad susidarytų gilesnis šaknų drėkinimas. Rudens pabaigoje laistymo nebereikia, nebent orai neįprastai sausi.
Nors katžolė ir nėra reikli tręšimui, papildomos maisto medžiagos padeda augalui greičiau atsigauti po karpymo ir skatinti pakartotinį žydėjimą. Pavasarį arba rudenį po krūmais galima paskleisti komposto arba gerai perpuvusio mėšlo. Jeigu organikos neturite, galima panaudoti ir kompleksines mineralines trąšas, tačiau svarbu neviršyti rekomenduojamos normos - perteklinis tręšimas azotu gali paskatinti tik lapų augimą, bet sumažinti eterinio aliejaus kiekį. Po pirmojo žydėjimo ir žiedų nupjovimo naudinga augalą patręšti dar kartą - tai paskatins naujų žiedynų formavimąsi ir padės išlaikyti augalo formą.
Svarbus priežiūros aspektas - karpymas. Pirmoji karpymo banga atliekama tada, kai augalas peržydi. Nupjovus žiedynus, katžolė išleidžia naujus ūglius, kurie dar tą patį sezoną gali pradėti žydėti. Tai leidžia prailginti žydėjimą iki rudens. Jei siekiama išvengti sėklų plitimo ir nekontroliuotos savisėjos, galima taikyti radikalesnį karpymą - ypač vasaros viduryje. Tokiu būdu galima apsaugoti kitus netoliese augančius augalus nuo katžolės invazijos. Tiesa, tai netaikoma tam tikroms veislėms, pavyzdžiui, Nepeta × faassenii, kurios natūraliai nesubrandina daigių sėklų.
Katžolė laikoma atspariu augalu, bet kartais vis dėlto pasitaiko ligų ar kenkėjų. Ypač jauni, dar neįsitvirtinę augalai būna pažeidžiami sraigių ar šliužų. Norint apsaugoti pasėlius, šalia daigų galima dėti kvapą skleidžiančias medžiagas - drėgną skudurą, pamirkytą techniniame aliejuje ar dyzelinyje. Šie gyvūnai vengia stipraus kvapo ir palieka augalus ramybėje.
Iš grybinės kilmės ligų kartais pasitaiko miltligė - jos išvengti padeda saikingas laistymas, neperdrėkinant lapų, bei laiku pašalinti per tankiai suaugę stiebai. Esant reikalui, galima naudoti ekologiškus fungicidus. Iš kenkėjų kartais pasirodo baltasparniai - tuomet reikalingas purškimas insekticidais arba specialiais akaricidais. Didesnė grėsmė katžolei - ne liga ar vabzdys, o... katė. Jei sodinate katžolę šalia kitų vertingų augalų, turėtumėte žinoti, kad katės, siekdamos prieiti prie mėgstamo augalo, gali aplink jį viską sutrypti ar iškasti.
Katžolė – tai ne tik dekoratyvus ar prieskoninis augalas, bet ir vertinga žaliava kvapų, kosmetikos ir vaistinių produktų gamybai. Jos kvapioji galia slypi ne tik veislėje, bet ir tame, kaip, kada ir kokiomis sąlygomis augalas nuimamas bei apdorojamas. Ypač svarbus momentas – žydėjimo pradžia, kai eterinių aliejų kiekis viršūniniuose ūgliuose yra didžiausias. Pirmasis derlius paprastai imamas birželio pabaigoje arba liepos pradžioje, kai žiedynai dar neprasiskleidę pilnai, bet jau aiškiai susiformavę. Toks laikas leidžia užfiksuoti maksimalų aromatinės medžiagos kiekį, kuris vėliau bus išsaugotas džiovinant ar distiliuojant.
Pjaunama sausą dieną, kai rasa jau nudžiūvusi, bet oras dar nėra įkaitęs. Žolė kerpama ne prie pat žemės, o paliekant 10–15 cm stiebą, kad augalas greičiau atželtų. Jeigu sezonas palankus, katžolė per metus gali būti pjaunama du kartus, o retais atvejais – ir tris. Antrasis pjovimas dažnai būna kiek silpnesnis, tačiau vis tiek tinkamas kvapų išgavimui ar džiovinimui.
Surinkta žaliava džiovinama pavėsyje, vėdinamoje vietoje, išskleidžiant kuo plonesniu sluoksniu – ant tinklinio audinio ar švaraus popieriaus. Temperatūra turi būti ne aukštesnė nei 35–40 °C. Karštis ar tiesioginiai saulės spinduliai žaloja eterinius aliejus – kvapas tampa blankus, o veikliosios medžiagos suyra. Džiovinimo procesas trunka apie savaitę, priklausomai nuo oro drėgnumo. Kai stiebai lengvai lūžta, o lapai trupa tarp pirštų, žaliava tinkama saugojimui. Svarbu pakuoti tik visiškai sausą produktą – jis laikomas sandariuose popieriniuose maišuose, drobiniuose maišeliuose ar tamsiose dėžėse, atokiai nuo šviesos, drėgmės ir stiprių kvapų. Vis dėl to natūraliai išdžiovinti itin sudėtinga. Lieka kiek drėgmės ir sandariai uždarius katžolė pelyja. Tačiau būtent laikymas sandariai gerokai ilgiau išlaiko eterinius aliejus. Todėl verta papildomai katžolę kiek padžiovinti džiovyklėje.
Įdomu tai, kad džiovinta katžolė dažnai skleidžia ryškesnį ir labiau koncentruotą kvapą nei šviežia. Taip nutinka todėl, kad džiūvimo metu išgaruoja vanduo, kuris natūraliai slopina kvapą, o aromatiniai junginiai – ypač nepetalaktonas – lieka koncentruoti augalo paviršiuje. Be to, trumpa fermentacija, vykstanti per pirmąsias valandas po pjovimo, suaktyvina kai kuriuos aromatinius profilius. Kvapas tampa aiškesnis, vienodesnis ir ilgiau išliekantis, todėl daugelis kvapų gamintojų renkasi džiovintą, o ne šviežią žaliavą.
Eterinių aliejų išgavimas iš katžolės
Norint išgauti eterinį aliejų ar hidrolatą, katžolė distiliuojama garais, naudojant ekstraktorius. Kuo šviežesnė žaliava – tuo daugiau išgaunama aliejaus, tačiau ne visuomet šviežumas reiškia intensyvesnį kvapą. Dėl šios priežasties dažnai pasirenkamas kompromisas: distiliuojama šiek tiek apvytinta, bet dar elastinga žaliava. Iš 100 kg šviežios katžolės išgaunama nuo 300 iki 700 ml eterinio aliejaus, priklausomai nuo veislės, žydėjimo brandos, drėgmės ir distiliacijos metodo. Žaliavos derlius gali būti padidintas pasirinkus kvapniąsias veisles, tokias kaip Nepeta cataria ‘Citriodora’, kurios išsiskiria šviežiai citrininiu kvapu.
Gauta produkcija turi platų pritaikymą. Eterinis aliejus naudojamas aromaterapijoje, parfumerijoje, žvakėse ir odos priežiūros produktuose. Hidrolatas vertinamas kaip odą raminantis, bakterijas slopinantis purškalas. Džiovinta žolė tinka arbatai, pagalvėlėms, vonios druskoms, kvapioms kompozicijoms ar net vabzdžius atbaidančioms priemonėms. Kvapas švelnus, citrusinis, neįkyrus, tačiau gilus – tinkamas tiek kasdieniam naudojimui, tiek nišiniams kvapams.
Katžolė - puikus medingas augalas, kurį bičių augintojai vis dažniau įtraukia į savo sodybų, laukų ir daržų aplinką. Jos ilgas žydėjimo laikotarpis, aromatingi žiedai ir didelis žiedadulkių bei nektaro kiekis daro šį augalą vertingu ir bičių mitybos, ir ekosistemų palaikymo požiūriu.
Svarbiausias katžolės, kaip medingo augalo, bruožas - ilgas ir pastovus žydėjimas. Priklausomai nuo veislės ir augimo sąlygų, katžolė pradeda žydėti jau birželio viduryje ir, tinkamai prižiūrima, žydi iki pat rugsėjo pabaigos. Vieno augalo žydėjimas trunka apie 6-8 savaites, o nupjovus peržydėjusius stiebus, augalas atželia ir formuoja naujus žiedynus. Ši savybė ypač svarbi tuo metu, kai natūralių nektaringų augalų pasiūla sumažėja - liepos pabaigoje ar rugpjūtį.
Katžolės žiedai - maži, bet labai aromatingi, tankiai susitelkę į žiedynus, kuriuos lengvai pasiekia tiek bitės, tiek kamanės. Nors konkretaus medingumo (kg/ha) duomenys priklauso nuo veislės, oro sąlygų ir augimo vietos, laikoma, kad katžolė duoda vidutiniškai 150-200 kg medaus iš hektaro per sezoną, o geromis sąlygomis - net daugiau. Be to, augalas aktyviai skleidžia kvapą, kuris traukia bites iš didesnio atstumo nei kai kurie kiti laukiniai ar sodo augalai.
Katžolės medus dažniausiai būna šviesios, gelsvos spalvos, skaidrus, su švelniu, šiek tiek citrininiu prieskoniu. Dėl natūralaus augalo turimų veikliųjų medžiagų, toks medus pasižymi maloniu skoniu ir švelniomis raminamosiomis bei virškinimą palaikančiomis savybėmis. Tai suteikia jam pridėtinės vertės, ypač jei medus renkamas vietiniuose, natūraliuose ūkiuose.
Katžolė taip pat naudinga kaip bičių ganyklų prailginimo augalas, nes ji žydi tuomet, kai iš kitų nektaringų augalų pasiūla mažėja. Jos sodinimas tarp medžių eilių, pakelėse, prie avilių, gėlynuose ar net didesniuose laukuose pagerina bendrą apylinkės apdulkinimo situaciją ir padeda palaikyti stipresnes bites, ypač vasaros pabaigoje.
Katžolės tinka naudoti mišrių pievų ar prieskoninių gėlynų sistemose, kur svarbus natūralumas ir maža priežiūros našta. Taip pat ji mažai serga ir beveik nepritraukia kenksmingų vabzdžių, todėl nekelia pavojaus bitėms pesticidų likučiais ar kontaktinėmis infekcijomis.
Tinkamai pasirinkus veisles - pavyzdžiui, Nepeta cataria, Nepeta × faassenii ar Nepeta 'Citriodora' - galima suformuoti ne tik produktyvų medingą plotą, bet ir estetiškai patrauklų kraštovaizdžio elementą, kuris tuo pačiu metu taps ir vabzdžių buveine, ir žmonių pojūčius džiuginančia detale.
Norėdami komentuoti ir vertinti - prisijunkite arba Registruokitės!
Svogūnų veislės, svogūnų auginimas, dirvos paruošimas, svogūnų tręšimas apsauga nuo kenkėjų ir ligų, priežiūra
Kaip auginti cukinijas, geriausios cukinijų veislės, cukinijų daiginimas, cukinijų priežiūra
Graikški riešutmedžiai, graikiškų riešutmedžių sodinimas, vieta, veislės, genėjimas ir priežiūra
Tręšimas pavasarį, kuo tręšiama pavasarį, sodų, vaismedžių, daržų, augalų pavasarinis tręšimas
Pupelės, pupelių auginimas, ankštinės ir šparaginės pupelės, dirvožemis pupelėms, pupelių tręšimas, pupelių ligos
Kaip pašalinti kelmus, kaip neleisti kelmams atželti, cheminiai, herbicidiniai ir mechaniniai kelmų šalinimo būdai, ką daryti, kad nupjauti medžiai ar krūmai nebeatželtų iš šaknų?
Jurginai, vieta ir dirvožemis jurginams, jurginų sodinimas, jurginų priežiūra ir veislės
Gėlė anturis, geriausia vieta anturiui, anturio priežiūra, dirvožemis anturiui ir jo persodinimas, anturio ligos
Kokios būna pomidorų ligos, pomidorų kenkėjai, kaip atpažinti pomidorų ligas, pomidorų apsaugos priemonės
Trąšos morkoms, kaip tręšti morkas, morkų tręšimo normos ir laikotarpiai, trąšų trūkumo morkoms požymiai
Vynuogių šakelių šaknydinimas, šakelių su šaknimis sodinimas į vazonėlius, pagrindinės vynuogių dauginimo klaidos
Skaniausios bulvių veislės, ankstyvos, vidudinio ankstyvumo ir vėlyvos bulvių veislės
Azalija, kaip auginti azalijas lauke, dirvožemis azalijoms, azalijų sodinimas, azalijų ligos ir kenkėjai
Pagrindinės obelų ligos, obelų kenkėjai, kaip atpažinti ir naikinti obelų ligas ir kenkėjus
Pankolis, pankolio sąvybės, vieta ir dirvožemis pankoliams, pankolių sėjimas, auginimas, priežiūra ir derliaus nuėmimas
Biohumuso gamybos technologija, biohumuso gamybos verslas, įranga biohumusui gaminti, prekyba biohumusu
Kaip didinti kriaušių atsparumą, atpažinti svarbiausias kriaušių ligas ir kenkėjus bei kokiomis aktyviomis apsaugos priemonėmis būtina naudotis.
Kaip auginti arbūzus Lietuvoje, arbūzų daiginimas ir sodinimas lauke, arbūzų priežiūra ir Lietuvai tinkančios arbūzų veislės
Jazminai, kaip auginti jazminus, vieta ir dirvožemis jazminams, jazminų sodinimas ir priežiūra
Kaip išnaikinti karkvabalius, jų lervas ir kurklius? Nematodai karkvabalių ir kurklių naikinimui
Alyvų auginimas, dekoratyvinės alyvų veislės, alyvų sodinimas, alyvų genėjimas ir alyvų priežiūra
Rododendrai, rododendro sodinimas, priežiūra, dirvožemis rododendrams, rododendrų tręšimas
Medelių apsaugos nuo gyvūnų priemonės, repelentai, kvapai, mechaninės priemonės augalų ir medelių apsaugai nuo kiškių, stirnų, elnių
Kaip tręšiamos šilauogės metų bėgyje, natūralios priemonės tręšti šilauogėms, kodėl negalima naudoti fungicidų
Pakeltos lysvės, pakeltų lysvių įrengimas, kaip ir ką auginti pakeltose lysvėse
Tikroji levanda, levandų auginimas iš sėklų, levandų sodinimas, geriausia, vieta, levandų genėjimas
Grikių naudingos savybės, dirvožemio paruošimas grikiams, grikių auginimo agrotechnika, grikių naudojimas kaip sideralinio ir medingojo augalo
Šliužų ir sraigių naikinimas, priemonės nuo šliužų ir sraigių, biologinės priemonės nuo šliužų ir sraigių
Džiovyklės vaistinėms ir prieskoninėms žolelėms
Laistymo sistemos įrengimas Klaipėda, automatinio laistym...
Bioproduktas Pireco Mucofol braškių lapams purkšti nuo gr...
Trąšos braškėms po derliaus - pristato Mivena Uab - kompa...
Žolės pjovimas gera kaina, aukštos žolės pjovimas kaina, ...
Sklypo paruošimas vejai, vejos įrengimas, vejos sėjimas k...
Termo vazonas sėkmingam augalų augimui vasarą ir žiemą. Š...
Traktorius vejos pjovimui, žolės pjovimo traktorius Taura...
"SYNGENTA" daržovių sėklos.
Birių medžiagų drėgmės matuoklis HPXT
Kaip betonuojamos aikštelės žemės ūkio technikai, betono armavimas, sandėlių grindų betonavimas daugiau
Šilauogių auginimo filmas, kaip parinkti vietą šilauogėms, žemės mišinys šilauogėms, kaip sodinti šilauoges, šilauogių genėjimas ir priežiūra daugiau