Pomidorų tręšimas

Pomidorai - vieni reikliausių daržovių sode. Jų sėkmingas augimas ir derėjimas priklauso ne tik nuo dirvožemio ar šilumos, bet ir nuo subalansuoto tręšimo. Šiame straipsnyje aptarsime, kokie požymiai rodo maisto medžiagų trūkumą ar perteklių, ką kiekvienas elementas suteikia pomidorui ir kaip išvengti dažniausių tręšimo klaidų.

Trąšos pomidorams

Pomidorai geriausiai vystosi, kai gauna visas pagrindines maistines medžiagas. Štai svarbiausių elementų funkcijos:

• Azotas (N): skatina vegetatyvinį augimą - lapus, stiebus. Per mažai - augalai lėtai auga, lapai šviesėja. Per daug - formuojama daug lapijos, bet mažiau vaisių.

• Fosforas (P): būtinas šaknų sistemai ir žydėjimui. Trūkstant fosforo, pomidorai būna smulkūs, lėtai formuoja žiedus, lapai gali įgauti tamsiai žalią ar melsvą atspalvį.

• Kalis (K): atsakingas už vandens balansą, cukrų kaupimą vaisiuose, stiprią imuninę sistemą. Trūkstant kalio - kraštai džiūsta, vaisiai menkai saldūs.

• Kalcis (Ca): reikalingas vaisių sienelių tvirtumui ir apsaugai nuo viršūninio puvinio. Trūkumas dažniausiai matomas jaunuose lapuose ar vaisių viršūnėse.

• Magnis (Mg): dalyvauja chlorofilo sintezėje ir fotosintezėje. Jo trūkumas sukelia tarpugyslinį lapų pageltimą.

Trąšų trūkumo pomidorams simptomai

Pomidorai, kaip ir žmonės, reaguoja į maistinių medžiagų disbalansą - tik jų „kalba" yra lapų spalva, forma ir augimo tempas. Žemiau pateikiami dažniausiai pasitaikantys simptomai ir trūkstami elementai:

Jei simptomai pasireiškia, reikėtų ne tik papildyti trūkstamą elementą, bet ir peržiūrėti bendrą tręšimo tvarką.

Mikrobiologinis pomidorų tręšimas

Pomidorai ypač gerai reaguoja į mikrobiologinį tręšimą - tai natūralus ir efektyvus būdas skatinti augimą, stiprinti šaknų sistemą bei pagerinti maisto medžiagų įsisavinimą. Vienas iš paprasčiausių mikrobiologinio tręšimo būdų - žolės ištraukos arba namuose ruošiami mielių tirpalai.

Šios priemonės veikia ne tiek per maistines medžiagas, kiek per mikroorganizmų poveikį dirvožemio aplinkai. Mielės ir pieno rūgšties bakterijos suaktyvina dirvožemio mikrobiologinį gyvenimą, ypač šalia šaknų zonos, kur augalas tiesiogiai sąveikauja su aplinka. Suaktyvėję mikroorganizmai skaido sunkiai prieinamas trąšų formas, ypač organines medžiagas ir mineralinius junginius, paversdami juos augalams lengvai pasisavinamais elementais.

Jei panagrinėtume žolės ištraukų sudėtį, pastebėtume, kad jose yra nedideli kiekiai azoto, beveik nėra fosforo ir kalio. Tačiau svarbiausia jų vertė slypi ne cheminėje analizėje, o mikrobiologinėje - tokios ištraukos pasižymi itin didele mikroorganizmų įvairove. Jose gausu pieno rūgšties bakterijų, mielių, bei kitų naudingų mikrobų, kurie gerina dirvos struktūrą, slopina patogenus ir stimuliuoja augalo imunitetą.

Mielių tirpalai, ruošiami su cukrumi ar rūgščiu pienu, taip pat veikia per mikrobiologinį aktyvumą. Jie pagreitina organikos irimo procesus, skatina augalo šaknų plėtrą ir padeda išnaudoti jau esančias dirvožemio atsargas.

Mikrobiologinis tręšimas ypač tinka ekologiniam ūkininkavimui, nes leidžia išlaikyti dirvos gyvybingumą ir ilgainiui mažinti cheminių trąšų poreikį. Tačiau svarbu žinoti, kad šios priemonės neturėtų būti vienintelis maisto šaltinis - jos veikia kaip aktyvatoriai, o pagrindinį maitinimą vis tiek turi užtikrinti subalansuotos mineralinės ar organinės trąšos.

Mielių tirpalas pomidorams

Mielės yra viena iš efektyviausių mikrobiologinio tręšimo priemonių, padedančių pagerinti pomidorų augimą, šaknų sistemos vystymąsi ir maisto medžiagų įsisavinimą. Naudojant mielių tirpalą, aktyvuojami dirvožemio mikroorganizmai šalia šaknų, pagerinamas natūralus azoto, fosforo bei kitų junginių skaidymas, o augalai tampa atsparesni stresui ir ligoms. Tačiau norint pasiekti maksimalų poveikį, mielės turi būti tinkamai paruoštos - jų negalima tiesiog berti į didelį kiekį vandens. Pirmiausia būtina paruošti vadinamąjį „starterį" - nedidelį kiekį koncentruoto, fermentacijos procesą pradėjusio tirpalo.

Starteriui paruošti imama apie 0,5 - 1 l šilto vandens (30-35 °C), į jį dedama 10 gramų sausų arba 100 gramų šviežių mielių ir 1-2 šaukštai cukraus. Mišinys išmaišomas ir paliekamas šiltoje vietoje 1-2 valandoms, kol pradeda aktyviai putoti. Šis aktyvumas rodo, kad mielės pažadintos ir pasiruošusios veikti. Tik tada starteris supilamas į didesnį indą su 10 litrų vandens. Jeigu pageidaujama dar stipresnio mikrobiologinio efekto, į šį tirpalą galima įpilti  pieno - taip padidinama pieno rūgšties bakterijų įvairovė.

Prieš laistant augalus mielių tirpalu, reikėtų juos palaistyti švariu vandeniu, ypač jei žemė apysausė. Kiekvienam augalui rekomenduojama skirti apie 1 litrą tirpalo. Mielių pagrindu pagamintomis trąšomis pomidorus galima tręšti 2-3 kartus per sezoną, geriausia - pirmą kartą praėjus 10-14 dienų po sodinimo, o vėliau kas 2-3 savaites. Kadangi mielės gali šiek tiek rūgštinti dirvą, po tręšimo naudinga aplink augalus paberti medžio pelenų - tai padeda subalansuoti dirvos pH ir papildyti ją kaliu.

Žolės ištraukos pomidorams

Žolės ištraukos – tai natūrali ir aplinkai draugiška trąša, kuri ne tik praturtina dirvožemį mikroorganizmais, bet ir aprūpina augalus nedideliu kiekiu lengvai pasisavinamo azoto. Šis tręšimo būdas ypač naudingas vegetacijos pradžioje, kai pomidorams reikia paskatinimo augimui, o dirva dar nėra iki galo suaktyvėjusi mikrobiologiškai. Nors tokiose ištraukose beveik nėra fosforo ir kalio, jų vertė slypi gyvuose mikroorganizmuose – pieno rūgšties bakterijose, mielėse ir kitose natūraliai susidarančiose bakterijų grupėse, kurios gerina dirvožemio struktūrą ir padeda augalams geriau įsisavinti esamas maisto medžiagas.

Norint paruošti žolės ištrauką, pirmiausia reikia surinkti šviežios, dar nežydėjusios žolės – tam puikiai tinka dilgėlės, kiaulpienės, garšvos ar kitokie minkšti augalai. Žolę reikia susmulkinti ir sudėti į talpą, tada užpilti vandeniu santykiu 1:5 (pavyzdžiui, 1 kg žolės ir 5 litrai vandens). Indas turėtų būti neuždaromas visiškai sandariai, kad fermentacijos metu galėtų pasišalinti dujos. Mišinys paliekamas šiltoje vietoje 5–7 dienoms ir kasdien pamaišomas, kad fermentacija vyktų tolygiai. Kai ištrauka nustoja putoti, tampa tamsi, o kvapas – stipriai rūgštus, ji yra tinkama naudojimui.

Prieš laistant augalus, šią ištrauką būtina praskiesti vandeniu santykiu 1:10. Pavyzdžiui, į 10 litrų kibirą pilama 1 litras ištraukos ir 9 litrai vandens. Pomidorai laistomi po maždaug 1 litrą tokio praskiesto tirpalo vienam augalui, geriausia – šaknų zonoje, išvengiant tiesioginio kontakto su lapais.

Kadangi žolės ištrauka neaprūpina augalo visomis reikalingomis maisto medžiagomis, rekomenduojama ją naudoti kaip papildomą tręšimo priemonę. Ypač svarbu pasirūpinti, kad kartu būtų tiekiama ir fosforo bei kalio – elementų, kurie yra būtini žydėjimui, vaisių formavimuisi ir brandai. Tokiu būdu žolės ištrauka tampa ne vien natūraliu tręšikliu, bet ir mikrobiologiniu dirvos aktyvatoriumi, kuris ilgainiui pagerina bendrą dirvos gyvybingumą ir augalų sveikatą.

Pomidorų tręšimo schema

Norint užauginti sveikus ir derlingus pomidorus, būtina ne tik tinkamai paruošti dirvą ir reguliariai laistyti, bet ir laiku bei tiksliai tręšti. Pomidorų mitybos poreikiai kinta priklausomai nuo augimo fazės – nuo šaknų stiprinimo iki vaisių brandinimo. Tręšimas gali būti dviejų tipų: per šaknis (prie šaknų) ir per lapus (lapinė tręšimo forma). Abu metodai yra reikalingi ir vienas kitą papildo, ypač kai siekiama greito poveikio arba koreguojamas konkretaus elemento trūkumas.

Prieš sodinimą į gruntą, kai ruošiamos lysvės ar šiltnamis, atliekamas bazinis tręšimas, kuriuo siekiama pagerinti dirvos struktūrą ir sukurti maisto medžiagų atsargas. Įterpiamas kompostas ar perpuvęs mėšlas, papildomai beriamos pagrindinės mineralinės trąšos: amonio sulfatas (azotui), superfosfatas (fosforui) ir kalio sulfatas/magnezija (kaliui). Rekomenduojama po 20–25 g kiekvienų trąšų 1 m², įterpiant jas į dirvą maždaug prieš 10–15 dienų iki sodinimo. Taip pat 100 - 150 g dolomito miltų /m2. Dolomito miltus galima įterpti ir iš rudens. Dolomitas papildys dirvožemį kalciu, sumažins rūgštingumą kas pagerins fosforo ir kitų trąšų  įsisavinimą.

Į sodinimo duobutes geriausia įterpti neužteršto sėklomis derlingo grunto. Tai gali būti sijotas aukštatemperatūrinės fermentacijos kompostas, biohumusas. Kiek priklauso nuo pagrindinio grinto derlingumo. Jei gruintas skurdus, stipriai molingas verta įterpti kibirą. Derlingam dirvožemiui pakaks kastuvo žemių.

Iškart po pasodinimo pagrindinis tikslas – padėti daigams greičiau įsitvirtinti. Per šaknis naudinga duoti silpną kompleksinių trąšų tirpalą (pvz., NPK 10-10-10), praturtintą žolės ištrauka arba mielių tirpalu. Tręšiama po 1 litrą tirpalo kiekvienam daigui, maždaug 2–3 dienas po sodinimo. Jei pasireiškia pirmieji streso ar mikroelementų trūkumo požymiai, galima papildomai atlikti lapinį tręšimą silpnu mikroelementų tirpalu (pvz., boro arba magnio sulfato), purškiant augalus anksti ryte arba debesuotą dieną. Tokia tręšimo forma leidžia greitai suaktyvinti medžiagų apykaitą net tada, kai šaknys dar silpnos.

Žydėjimo metu prasideda intensyvesnis elementų poreikis – šiuo laikotarpiu itin svarbūs fosforas ir kalis, kurie stiprina žiedus ir padeda mezgti vaisius. Tręšiama tiek per šaknis (20–25 g fosforo ir kalio trąšų į 10 l vandens), tiek papildomai per lapus – tai ypač naudinga esant mikroelementų trūkumui (pvz., boro, cinko). Lapinei trąšai naudojami specialūs vandenyje tirpūs mišiniai arba atskiri mikroelementų tirpalai, purškiami kas 7–10 dienų. Lapinis tręšimas greitai suveikia, ypač jei augalai jau aktyviai vystosi, bet pradeda mesti žiedus ar formuoja silpnus žiedynus.

Vaisių mezgimo ir brandinimo metu pomidorams reikia didžiausio kiekio maisto medžiagų. Per šaknis šiuo laikotarpiu tręšiama kompleksinėmis trąšomis, kuriose vyrauja kalis ir fosforas – 20–25 g į 10 l vandens arba 30–35 g sausų trąšų 1 m².  Siekiant greitai pristatyti medžiagas, atliekamas ir lapinis tręšimas – ypač jei pasireiškia viršūninio puvinio požymiai, lapų chlorozė ar tarpugyslių geltonavimas. Šiuo etapu svarbu papildyti augalą kalciu. Pasirinkimas nėra labai didelis, kalcio chelatai purškimui per lapus.  Kalcio tirpalai purškiami per lapus kas 10 dienų, geriausia – vakare arba debesuotą dieną, kad išvengtumėte lapų nudegimų. Taip užtikrinamas greitas medžiagų patekimas į vaisių vystymosi centrus. Kalcio nitratas netiks dėl azoto, kalcio chloridas dėl chloro. Dolomitas ar kiaušinių lukštai nespės išsisavinti. Todėl tikslingiausia kalciu praturtinti jau dirvožemio ruošimo etape įterpiant dolomitmilčių.

Likus 2–3 savaitėms iki derliaus nuėmimo, visi tręšimai – tiek per šaknis, tiek per lapus – nutraukiami. Tai padeda išvengti nitratų pertekliaus vaisiuose ir leidžia jiems natūraliai subręsti. Tuo metu augalas vis dar naudoja anksčiau sukauptas medžiagas, todėl papildomas maitinimas ne tik nebūtinas, bet gali būti net žalingas.

Pomidorų tręšimo taisyklės

Net naudodami kokybiškas trąšas, galite pridaryti žalos, jei nežinote kelių esminių taisyklių:

1. Per daug azoto
   - Pomidorai auga vešliai, bet nežydi ir nedera.
   → Peržydėjimo ir vaisių formavimosi metu ribokite azotą, didinkite fosforo ir kalio kiekį.

2. Nepakankamas laistymas po tręšimo
   - Trąšos neištirpsta, nudegina šaknis.
   → Po tręšimo visada gausiai palaistykite.

3. Ignoruojamas dirvos pH
   - Net jei trąšos geros, per rūgšti ar šarminė dirva blokuoja jų įsisavinimą.
   → Reguliariai tikrinkite pH (pomidorams optimalus: 6,0-6,8). Rūgštį mažinkite kalkinimu, šarmingumą - siera.

4. Vienpusiškas tręšimas
   - Naudojamos tik vienos rūšies trąšos.
   → Rinkitės kompleksines trąšas ir derinkite mineralines su organinėmis (kompostas, pelenai, paukščių išmatos).

5. Netikslus dozavimas
   - Per mažai - augalai badaus, per daug - sudegs šaknys.
   → Visada laikykitės gamintojo nurodytos normos, ypač naudojant koncentruotus produktus.