Kaip auginti šilauoges
Šilauogių auginimo filmas, kaip parinkti vietą šilauogėms, žemės mišinys šilauogėms, kaip sodinti šilauoges, šilauogių genėjimas ir priežiūra daugiau
Raudonieji ir baltieji serbentai
2022-12-21 15:32 Peržiūros : 7555 SpausdintiRaudonieji ir baltieji serbentai priklauso agrastinių šeimos daugiamečių uogakrūmių genčiai. Natūraliai raudonieji serbentai auga šalto klimato zonose Europoje ir Sibire, todėl idealiai tinka Lietuvos sodams. Baltieji serbentai - tai tie patys raudonieji serbentai, tik vedantys šviesios spalvos ir kiek kitokių skoninių savybių uogas.
Raudonieji serbentai
Maistingi ir gydomosiomis savybėmis pasižymintys raudonieji serbentai yra vienos iš vertingiausių uogų. Jie turi daug vitamino C (nors mažiau nei juodieji serbentai). Taip pat uogose gausu antioksidantų, kurie kovoja su vėžinėmis ląstelėmis, kraujagyslių sistemai reikalingos geležies, teigiamai širdies darbą veikiančio kalio, padedančio iš organizmo pašalinti nereikalingus skysčius, 4-10 % cukraus, 2-4 % rūgščių (daugiausia citrinų rūgšties), vitaminų A, E, seleno, karoteno, pektinų. Kumarininės medžiagos sumažina kraujo krešėjimą, yra svarbios infarkto ir insulto profilaktikai, o cholesterolį surišantys pektinai reikalingi aterosklerozės profilaktikai. Gintaro ir obuolių rūgštys - tai energijos suteikiantys junginiai, kurie labai naudingi pagyvenusiems žmonėms. Uogų sultys rekomenduojamos sportininkams - jos grąžina jėgas po didelių fizinių krūvių.
Serbentai pagerina apetitą, turi priešuždegiminių savybių, mažina karščiavimą, ypač vaikams, skatina prakaitavimą, padeda esant mažakraujystei, numalšina troškulį, rekomenduojami esant ilgalaikiam vidurių užkietėjimui.
Raudonųjų serbentų sultys padeda tirpinti akmenis šlapimo sistemoje. Nerekomenduojamos vartoti nuo skrandžio ar dvylikapirštės žarnos opaligės ir hemofilijos (sumažėjusio kraujo krešėjimo) kenčiantiems asmenims, taip pat paūmėjus gastritui ar hepatitui.
Dešinėje didelė Jonkheer van Tets kekė, kairėje etnografinės veislės.
Raudonųjų ir baltųjų serbentų auginimas
Raudonųjų serbentų šakų ilgis siekia 2-2,5 m, nors dažniausiai soduose šakos būna iki 1,5 m. Krūmas gali derėti 20-25 metus. Pačios derlingiausios yra 3-5 metų šakos, senesnės šalinamos jų vietoj leidžiant augti kelioms stipriausioms naujoms šakoms. Taip išsprendžiamas ir krūmo šakų nulinkimas, nereikėtų daryti šakų palaikančių tvorelių, nes tai sutankina krūmą ir sudaro sąlygas vystytis grybinėms ligoms. Produktyvumą šakos išlaiko 6-8 metus. Pirmąsias uogas galima rinkti jau antrais metais po pasodinimo. Krūmo šaknys pasiekia iki 2 m gylį. Didžioji dalis pagrindinių šaknų įsitvirtina 10-40 cm gylyje metro spinduliu aplink krūmą. Dauguma veislių savidulkės, kai kurios senesnės veislės geriau dera, jei šalia auga kitų veislių krūmų. Uogos sirpti pradeda birželio pabaigoje. Daugelio veislių serbentų sunokusios uogos lieka kabėti ant krūmo. Vėlyvųjų veislių uogas galima valgyti iki pat šalnų.
Raudonųjų ir baltųjų serbentų sodinimas
Serbentams parenkama saulėta ir nuo vėjų apsaugota vieta. Jie mėgsta derlingą, purią, neutralią ar silpnai rūgščią, neįmirkstančią priesmėlio ar priemolio dirvą. Atstumai tarp serbentų krūmų priklauso nuo jų augumo: tarp augių ir išsikerojančių veislių krūmų paliekamas 1,5 m atstumas, tarp mažesnių ir tiesiai šakas leidžiančių veislių krūmų paliekamas 1-1,25 m atstumas. Jei sodinamos kelios eilės, tarp eilių reikia palikti tokius atstumus, kad būtų patogu pravažiuoti traktoriumi ar traktoriuku. Priežiūrai be technikos gali užtekti 1,5-2 m atstumo. Vėlgi įvertinamas krūmų išsišakojimas.
Sodinimo duobė turėtų būti 50-60 cm skersmens ir 40 cm gylio. Su viršutiniu derlinguoju sluoksniu sumaišykite kibirą komposto, 100 g superfosfato, 50 g kalio sulfato. Sunkesnio tipo dirvai reikia daugiau komposto, taip pat galima primaišyti stambiagrūdžio smėlio.
Molingame sklype iškasama apie 60 cm gylio duobė
Iki 40 cm užberiama viršutiniu dirvos sluoksniu
Pilama derlingosios žemės ir komposto mišinio, taip pat vandens
Sodinukas į duobę dedamas įstrižai ir taip, kad po žeme atsidurtų dalis, esanti 4-8 cm žemiau šaknies kaklelio
Raudonųjų serbentų sodinukas
Į paruoštą duobę pilama vandens ir laukiama, kol jis susigers ir suslūgs žemės mišinys. Serbentai sodinami tiesiai, o dar geriau - kad būtų kiek palinkę. Žeme užžeriama visa dalis, esanti 4-8 cm žemiau šaknies kaklelio. Įstrižas sodinimas užtikrina geresnį šaknų augimą, be to, plačiau formuojasi nauji ūgliai. Pasodinus reikia mulčiuoti durpėmis, sausa žole. Labai aukštos šakelės nupjaunamos paliekant 10-15 cm su 3-4 pumpurais.
Serbentus su atviromis šaknimis geriausia sodinti gegužę ir rugsėjo pradžioje, kad sodinukai įsišaknytų ir pasiruoštų žiemai. Konteineriuose ir vazonėliuose sodinti galima nuo gegužės iki spalio mėnesio.
Raudonųjų serbentų genėjimas
Serbentus geriau genėti derliaus nuėmimo metu. Išpjaunamos senos šakos ir didžioji dalis pirmamečių ūglių - paliekami tik keli, pakeisiantys išpjautas senąsias šakas. Krūmas turėtų turėti 8-12 stiprių stiebų. Pirmametės ar antrametės šakos nešalinamos, nes ant jų bus didžiausias derlius.
Dėkingiausias laikas ganėjimui nuimant derlių. Iškerpamos senos šakos, galima patrumpinti stiprias viršūnes. Tokiu atveju krūmas dar turi laiko sukaupti likusiuose pumpuruose maistinių medžiagų ir jie taps vaisiniais pumpurais.
Raudonųjų ir baltųjų serbentų dauginimas
Paprasčiausias serbentų dauginimas atlankomis. Geriausia dauginti ankstyvą pavasarį, iki išsprogstant pumpurams, tačiau įsišaknyti ir prigyti taip pat gali vasarą palenktos atšakos. Dauginti pasirenkamas derlingas ir sveikas krūmas. Vienmečiai stiebai nulenkiami į 10-12 cm gylio griovelius ir prismeigiami mediniais kuoliukais. Kai iš stiebų išauga iki 18-20 cm ilgio šoninės šakos, papildomai iki pusei šakų beriama purios žemės. Vėliau galima dar kartą užberti žemės ir rudenį turėsite visą gerai įsišaknijusį krūmą.
Auginiais dauginti serbentus taip pat nėra sudėtinga. Raudoniesiems serbentams auginiai paruošiami ir išsodinami rugsėjį. Nupjaunami pirmamečiai gerai išsivystę, sumedėję stiebai, lapai pašalinami. Tada stiebai supjaustomi į 20 cm ilgio auginius. Auginiai sodinami į konteinerius arba gerai perkastą ir patręštą gruntą taip, kad paviršiuje liktų 1-2 pumpurai. Prieš šalčius auginiai apipilami puria žeme, kad 2-3 cm paslėptų viršūnėlę. Pavasarį auginiai neatkasami, į nuolatinę vietą persodinami rudenį.
Raudonųjų ir baltųjų serbentų veislės
Raudonųjų serbentų veislės
Pastaruoju metu populiariausia yra olandiška veislė „Jonkheer van Tets". Ji ankstyva, ypač derlinga, atspari šalčiams ir ligoms. Uogos stambios, saldžiarūgštės, prinoksta birželio pabaigoje.
„Jonkheer van Tets"
„Viksnes Sarkana" - derlinga ankstyva veislė, deranti liepos pradžioje. Uogos tamsiai raudonos, kekės vidutinio dydžio.
„Detvan" - Slovakijoje sukurta ankstyva veislė. Derlinga, atspari lapų ligoms. Krūmai augūs, glausti. Uogos stambios, tamsiai raudonos, sunokusios ilgai nekrinta. Sunoksta 3-4 dienomis vėliau nei „Jonkheer van Tets".
„Rolan" - vidutinio ankstyvumo olandiška veislė. Krūmai augūs, kiek išsikeroję. Uogos vidutinio stambumo, silpnai rūgščios. Sunoksta savaite vėliau nei „Jonkheer van Tets". Auginama dažniausiai desertui. Veislė atspari deguliams, jautri miltligei.
„Erstling aus vierlanden" - vidutinio ankstyvumo veislė, deranti liepos pradžioje ar viduryje. Kekės vidutinio ilgio. Veislė derlinga, nereikli.
„Tatran" - vėlyva slovakiška veislė. Uogos didelės, ryškai raudonos, dažniausiai vartojamos šviežios. Krūmai aukšti ir glausti. Veislė derlinga, ilgų kekių, atspari lapų ligoms.
„Slovakia" - derlinga vėlyva veislė. Uogos prinoksta liepos pabaigoje arba rugpjūčio pradžioje. Uogų kekės ilgos.
„Rovada" - vėlyva olandiška veislė. Krūmai augūs, šakos išsikerojusios. Uogos silpnai rūgščios, vartojamos šviežios, tinka ir perdirbti. Dera trimis savaitėmis vėliau nei „Jonkheer van Tets". Veislė atspari miltligei, jautri deguliams.
„Roodneus" - vėlyva olandiška veislė. Krūmai augūs, šakos išsikerojusios. Uogos vidutinio dydžio, tamsiai raudonos, rūgščios, vartojamos šviežios. Veislė atspari grybinėms ligoms, derlinga.
„Olandų raudonieji" - vėlyva veislė. Krūmai labai augūs, išsikeroję. Uogos vidutinio dydžio, ryškiai raudonos, rūgštokos. Veislė atspari šalčiams, miltligei ir deguliams. Uogų kekės ilgos, uogos ilgai laikosi.
„Rondom" - vėlyva olandiška veislė. Krūmai vidutiniškai augūs, glausti, derlingi. Uogos vidutinio dydžio, ryškiai raudonos, rūgščiasaldės. Veislė atspari šalčiams ir ligoms.
„Augustus" - labai vėlyva veislė. Krūmai augūs ir glausti. Uogos smulkios, rūgščios, skonis švelnėja uogoms bręstant ant krūmo. Veislė iš dalies atspari grybinėms ligoms.
Baltųjų serbentų veislės
„Blanka" - vidutinio ankstyvumo veislė. Uogos prinoksta antroje liepos pusėje, kekės ilgos. Vidutinio derlingumo veislė.
„Versalio baltieji" - vidutinio ankstyvumo veislė. Uogos vidutinio stambumo, saldžiarūgštės, prinokusios ilgai nebyra. Krūmai augūs, išsikeroję, atsparūs šalčiams, miltligei ir iš dalies deguliams.
„Jutenbergo baltieji" - vidutinio ankstyvumo veislė. Uogos vidutinio stambumo, prinokusios nebyra. Krūmai vidutinio augumo, išsikeroję, atsparūs šalčiams, miltligei, deguliams.
„Zitavija" - vidutinio ankstyvumo veislė. Uogos vidutinio dydžio, švelniai saldžiarūgštės, prinoksta liepos viduryje. Kekės ilgos.
„Olandų baltieji" - vidutinio ankstyvumo veislė. Uogos vidutinio dydžio, saldžiarūgštės. Krūmai vidutinio augumo, vidutinio išsikerojimo. Veislė atspari miltligei, jautri deguliams.
Serbentų ligos
Deguliai (antraknozė). Plinta ant lapų, jaunų ūglių, uogų. Apie 1 mm dydžio netaisyklingos formos tamsiai rudos dėmės atsiranda vasarą. Vėliau jos pajuoduoja, pasidaro blizgios ir padidėja dvigubai ar trigubai. Ligai progresuojant dėmės susilieja, lapai ima rusti, sukasi ir džiūsta. Uogos lėčiau noksta, kietėja, praranda skonį. Nusilpęs krūmas žiemą gali nušalti. Liga pradeda plisti nuo apatinių lapų, ilgainiui belieka stiebai su jaunais lapeliais. Ligai palankus pavėsis, drėgnas vėsus oras. Reikėtų pašalinti užkrėstus lapus, uogas ir stiebus. Padeda tręšimas kalio trąšomis. Fungicidais purškiama prieš žydėjimą, po žydėjimo ir nurinkus uogas.
Viksvinės rūdys. Dažna Lietuvoje liga, kurią sukelia serbentinės viksvinės rūdys. Ji pažeidžia jaunas augalo dalis, lapus, žiedus, užsimezgusias uogas. Ant viršutinės lapų pusės atsiranda rausvai rudos ar geltonai oranžinės dėmės. Pažeisti lapai ima džiūti ir nukrinta, uogos susitraukia ir taip pat nukrinta. Ligos sukėlėjų sporos peržiemoja viksvose, todėl jas aplink serbentus reikia nušienauti. Prieš žydėjimą ir po jo purškiama fungicidais.
Valktis. Valktį sukelia valkčiagrybiai. Ligos požymiai pasirodo vasaros viduryje - ant jaunų lapų, ūglių, uogų atsiranda balta voratinkliška grybiena. Vėliau ji paruduoja, sutankėja, tampa panaši į veltinį. Serbentų lapai ima džiūti, suktis, bet lieka ant stiebų, ūgliai deformuojasi. Uogos apsitraukia apnašomis, sutrūkinėja, tampa netinkamos naudoti. Ligai plisti palankūs drėgni ir šilti orai. Pertręšimas, ypač azotinėmis trąšomis, taip pat pavojingas. Siekiant sumažinti valkties pavojų, serbentų nereikėtų sodinti pavėsyje, taip pat krūmą būtina genėti ir pašalinti nudžiūvusias šakas. Rudenį lapus ir nukritusias uogas būtų gerai sudeginti. Prieš žydėjimą ir nurinkus uogas purškiama sisteminiais fungicidais.
Žiedų pilnavidurė pakeičia serbentų žiedus ir lapus - lapai pasidaro triskiaučiai ir ištįsta, o žiedų kuokeliai ir piestelės smarkiai išauga. Ligą platina serbentinės pumpurų erkutės. Padeda krūmų genėjimas.
Iš kenkėjų pavojingiausios yra serbentinės pumpurų erkutės ir serbentiniai stiklasparniai.
Komentuokite ir vertinkite!
Norėdami komentuoti ir vertinti - prisijunkite arba Registruokitės!
