Agrastų auginimas

Agrastai (lot. Ribes uva-crispa, angl. gooseberry, vok. stachelbeere, rus. крыжовник) - tai agrastinių šeimos (Grossulariaceae) daugiamečiai uogakrūmiai. Jie nereiklūs, atsparūs šalčiams ir derlingi. Krūmai gali derėti apie 30 metų, nors produktyviausi - iki 15 metų.

Vietos agrastams parinkimas

Agrastams reikia saulėtos vietos, nors tinka ir silpnai užtemdyta. Kalvotose vietovėse agrastams parenkamas šlaito vidurys ar viršūnė. Agrastai mėgsta drėgną dirvą, tačiau ji neturi būti įmirkusi, gruntiniai vandenys turėtų būti daugiau kaip 1-1,5 m gylyje. Agrastams iš esmės tinka visos dirvos, tačiau labiausiai jie mėgsta priemolio ir priesmėlio neutralią ar silpnai rūgščią (apie pH 6) dirvą. Jei dirva pavasarį perdrėksta, reikia supilti 15-25 cm aukščio purios žemės vagas.

Agrastų sodinimas

Agrastai sodinami į  40-50 cm skersmens ir 30-40 cm gylio duobę. Atstumai tarp eilių turėtų būti 1,5-2 m, o tarp krūmų - 1-1,5 m. Atstumai tarp krūmų nustatomi atsižvelgiant į agrastų augumą, krūmijimąsi, dirvos derlingumą. Jei sodinama į smėlėtą gruntą, į duobę reikia dėti molio ir jį suplūkti (5-7 cm). Sodinant į molingą dirvą, kurioje kaupiasi vanduo, duobėje iš stambiagrūdžio žvyro arba skaldos padaromas drenažas. Duobė užpildoma puriu komposto ir derlingosios žemės mišiniu. Sunkioje dirvoje galima įmaišyti stambiagrūdžio smėlio, smėlingoje - priemolio. Papildomai į kibirą mišinio dedama 15-20 g superfosfato, 10-15 g kalio chlorido.

Sodinant pramonines plantacijas, dirva gerai įdirbama, išnaikinamos visos piktžolės, ypač šakninės. Priklausomai nuo dirvos derlingumo, 1 m2 naudojama 10 kg komposto, 30-40 g superfosfato, 15-20 g kalio chlorido.

Sodinti geriausia rudenį (rugsėjo pabaigoje) arba anksti pavasarį, kol neišsprogsta pumpurai. Konteineriuose ir vazonuose auginamus agrastus galima sodinti nuo pavasario iki rudens. Sodinant pašalinamos nulūžusios šakutės, iki 20 cm patrumpinamos šaknys. Agrastai sodinami taip, kad po žeme atsidurtų dalis, esanti 5-6 cm žemiau šaknies kaklelio. Priemolio dirvoje sodinukas sodinamas įstrižai, kad lengviau išleistų papildomas šaknis. Atvirų šaknų sodinukų šaknys ištiesinamos, atsargiai užpilamos žemės mišiniu ir sutankinama. Pasodintas krūmas paliejamas kibiru vandens. Sodinant sodinukus atviromis šaknimis, stiebai patrumpinami iki 3-4 pumpurų.

Konteineryje augintas agrastas dera jau kitais metais

Agrastų auginimas

Agrastai nėra daug priežiūros reikalaujantis augalas. Molingame dirvožemyje reikėtų papurenti dirvą arba mulčiuoti padžiovinta vejine žole aplink krūmus. Lengvesnėje ir skurdesnėje priemolio dirvoje augančius agrastus reikėtų kasmet patręšti organinėmis trąšomis (geriausia naudoti kompostą, mineralines trąšas). Krūmui reikia kibiro komposto, 20-30 g kalio sulfato (kalio chlorido nenaudoti), 50-80 g superfosfato. Derlingesnėje dirvoje augantys agrastai tręšiami kas antrus metus, tačiau geriau mažesniais kiekiais patręšti kasmet. Trūkstant kalio, ima ruduoti lapų krašteliai. Pirmą kartą tręšiama kovo pabaigoje, iš karto po žydėjimo, o paskui - po derliaus nuėmimo, kad augalas geriau pasiruoštų žiemai. Po žydėjimo rekomenduojama papildomai patręšti paraugintu karvių arba paukščių mėšlu.

Žydintys agrastai

Nors agrastai savidulkiai, jie geriau dera, jei šalia auga daugiau agrastų krūmų.

Agrastų krūmams reikia padaryti horizontalius šakų laikiklius. Priklausomai nuo veislės ir šakų ilgumo, daromi 20-40 cm aukščio aptvarėlis.

Agrastų genėjimas

Agrastai genimi siekiant praretinti krūmą ir taip sumažinti grybinių ligų pavojų. Reguliariai atnaujinant šakas, paliekant tik derlingiausias, galima tikėtis didesnio derliaus. Pačios vertingiausios šakos būna 5-7 metų. Genint reikia palikti tiek pat stipriausių pirmamečių stiebų, kiek pašalinama senų šakų. Senesnės šakos netrumpinamos, išpjaunamos prie pagrindo. Agrastų krūmas turėtų turėti 20-25 šakų.

Svarbus vasarinis genėjimas nuimant derlių. Šio genėjimo metu galima patrumpinti pirmamečius ūglius. Dažniausiai agrastai jau nebeleidžia šoninių šakelių, bet ima kaupti maistines medžiagas likusiuose pumpuruose, tame tarpe ir ankstesnių metų. Taip krūmas išlieka kompaktiškas derėdamas ant senesnių šakučių. Nekarpant agrasto šakos išilgėja, apatinės šakos dalys nuplinka. 

Pavasarį nukarpant praėjusių metų šakučių viršūnes prarandami stipriausi žiediniai pumpurai

Didžiausi agrastai būna pernykščių šakučių paskutiniuose pumpuruose. Nekarpant vasarą šakos pasidarys ilgos ir guls ant žemės.

Agrastų dauginimas

Agrastus labai lengva dauginti atlankomis. Tam parenkami sveiki, derlingi krūmai, palenkiami tik sveiki, stiprūs šoniniai stiebai. Šaknijimo vietoje reikia supurenti žemę, galima naudoti kompostą. Prispaustas stiebas užberiamas žemių sluoksniu, galima apdėti žoliniu mulčiumi. Pavasarinės atlankos rudenį jau būna išaugusios į stiprų krūmą, kurį reikia neiškasant atskirti nuo pagrindinio krūmo. Persodinti į pagrindinę vietą naują krūmą galima kitą pavasarį ar rudenį.
Agrastai taip pat dauginami žaliaisiais auginiais. Optimalus laikas - sustojus aktyviai vegetacijai, birželio mėnesį. Auginiai turėtų būti 5-7 cm ilgio, jokiu būdu negalima nupjauti viršūnės ar trumpinti lapų. Auginiai paruošiami sodinti naudojant augimo stimuliatorius. Galiausiai įsmeigiami (2 cm) į durpių ir smėlio (1 : 1) mišinį. Substratas turėtų būti 18-20 oC temperatūros. Laistoma purškiant pulverizatoriumi. Po įsišaknijimo galima palaistyti mineralinių trąšų mišiniu (azotas, fosforas, kalis (1 : 2 : 1), 1 % tirpalu.

Agrastų veislės

Europietiškų veislių agrastų uogos būna didelės, tačiau jos mažai atsparios valkčiui. Kryžminant su amerikietiškomis veislėmis (kurių uogos mažesnės), gaunamos atsparesnės valkčiui veislės. Amerikietiškos veislės taip pat yra didesnio augumo. Kryžmintos veislės išsiskiria didesnėmis nei amerikietiškų veislių uogomis, atsparumu ligoms ir šalčiams bei derlumu.

„Robustenta" - ankstyva didelių žaliųjų agrastų veislė, sukurta Anglijoje. Krūmai vidutinio augumo, išsikeroję. Veislė labai derlinga, priskinama 8-10 kg uogų nuo krūmo. Uogos saldžios, skanios. Atspari valkčiui.

„Juodasis" - ankstyva veislė, sukurta Rusijoje. Krūmai augūs, neišsikeroję. Uogos tamsiai raudonos, vidutinio dydžio, malonaus saldžiarūgščio skonio. Veislė derlinga, priskinama  6-10 kg uogų nuo krūmo. Atspari valkčiui. Stiebai vidutiniškai spygliuoti.

„Invicta" - labai derlinga agrastų veislė. Uogos gana stambios, šviesiai žalios, švelnaus saldžiarūgščio skonio, prinoksta liepos viduryje. Veislė palyginti atspari grybelinėms ligoms. Krūmas vidutinio augumo.

„Hinonmaki Rot" - europinių ir amerikinių raudonųjų agrastų hibridas, sukurtas Suomijoje. Uogos vidutinio dydžio, rausvos, plona odele. Veislė atspari šalčiui ir ligoms, derlinga, krūmas neaugus.
„Bespyglis" - Lietuvoje sukurta valkčiui atspari veislė. Uogos raudonos, vidutinio dydžio, saldžiarūgštės, skanios, plona odele. Vidutinio ankstyvumo veislė, beveik be dyglių. Derlius - apie 6 kg nuo krūmo. Krūmai aukšti ir glausti.

„Hinonmaki Gelb" - derlinga geltonųjų agrastų veislė, atspari ligoms ir šalčiams, nereikli. Uogos vidutinio dydžio, žalsvos, prinoksta anksti, liepos viduryje,  saldaus ar saldžiarūgščio skonio.
„Rezistent" - vidutinio ankstyvumo veislė. Uogos žalios, vidutinio dydžio, švelniai saldžiarūgštės, plona odele, sunoksta liepos pabaigoje, naudojamos ir perdirbti.

„Izabela" - atspari grybinėms ligoms ir nereikli dirvožemiui veislė. Krūmai dideli, augūs. Uogos nedidelės, raudonai violetinės, saldžios ir aromatingos.

„Capivator" - besėklių, bespyglių agrastų veislė. Uogos vidutinio dydžio, raudonos. Veislė atspari grybinėms ligoms ir šalčiams.

Agrastų ligos ir kenkėjai

Agrastų valktis. Valktį sukelia agrastiniai valkčiagrybiai, ypač pavojinga senosioms europinėms didžiauogėms veislėms. Atsparesnės veislės išvedamos kryžminant su Šiaurės Amerikos agrastų veislėmis. Ligos požymiai pasirodo vasaros viduryje - ant jaunų lapų, ūglių, uogų atsiranda balta voratinkliška grybiena. Vėliau ji paruduoja, sutankėja, tampa panaši į veltinį. Lapai ima džiūti, suktis, bet lieka ant stiebų, ūgliai deformuojasi. Uogos apsitraukia apnašomis, sutrūkinėja, tampa netinkamos naudoti.
Ligai plisti palankūs drėgni ir šilti orai. Pertręšimas, ypač azotinėmis trąšomis, taip pat pavojingas. Siekiant sumažinti valkčio pavojų, agrastų nereikėtų sodinti pavėsyje, taip pat krūmą būtina genėti ir pašalinti nudžiūvusias šakas. Rudenį lapus ir nukritusias uogas būtų gerai sudeginti. Prieš žydėjimą ir nurinkus uogas purškiama sisteminiais fungicidais.

Agrastų alternariozė. Ligos sukėlėjas - agrastinis sausgrybis (Alternaria grossulariae). Pažeidžia uogas, lapus, ūglius. Ant lapų atsiranda stambios apskritos rusvai pilkos, blizgančios dėmės. Lapai anksti nukrinta, ūgliai pajuoduoja ir nudžiūsta, uogos traukiasi, pūva, kietėja, raukšlėjasi ir nukrinta. Dažniausiai serga pavėsyje pasodinti, neišgenėti, tankiai susodinti agrastų krūmai. Saugant nuo ligos šalinami lapai, uogos, sergančios šakos - viskas užkasama arba sudeginama. Purškiama fungicidais.

Deguliai (antraknozė). Plinta ant lapų, jaunų ūglių, uogų. Apie 1 mm dydžio netaisyklingos formos tamsiai rudos dėmės atsiranda vasarą. Vėliau jos pajuoduoja, pasidaro blizgios ir padidėja dvigubai ar trigubai. Ligai progresuojant dėmės susilieja, lapai ima rusti, sukasi ir džiūsta. Uogos lėčiau noksta, kietėja, praranda skonį. Nusilpęs krūmas žiemą gali nušalti. Liga pradeda plisti nuo apatinių lapų, ilgainiui belieka stiebai su jaunais lapeliais. Ligai palankus pavėsis, drėgnas vėsus oras. Reikėtų pašalinti užkrėstus lapus, uogas ir stiebus. Padeda tręšimas kalio trąšomis. Fungicidais purškiama prieš žydėjimą, po žydėjimo ir nurinkus uogas.

Agrastų miltligė. Miltligė - plačiai paplitusi agrastų liga, kurią sukelia agrastinis pelenis. Liga pažeidžia tik lapus, kuriems susirgus viršutinėje dalyje susidaro balta voratinkliška grybiena. Pažeisti lapai anksčiau baigia vegetaciją ir nudžiūsta.

Šviesmargė. Ligą sukelia serbentinis rutulgrybis. Viena iš žalingiausių ligų, kurios pažeidžia lapus, jaunus ūglius, pumpurus, kartais uogas. Pradžioje ant lapų atsiranda rudos, vėliau - šviesėjančios su neplačiu rudu apvadu apvalios ar kampuotos 2-3 mm dydžio dėmės. Ligai progresuojant, dėmės susilieja, lapai ima džiūti ir galiausiai nukrinta. Pažeisti ūgliai nustoja augti, uogos smulkėja. 
Ligą skatina aukšta temperatūra ir drėgmė, geriau vystosi neišgenėtuose ir tankiuose krūmuose. Pirmieji ligos požymiai pasirodo gegužę, ypač išplinta vasaros viduryje. Taikoma tokia pat apsauga kaip nuo degulių.

Askochitozė. Ligos sukėlėjas - grybas Ascochyta ribesia. Ligos požymiai: rudos, vėliau pilkos su rudais pakraščiais apskritos dėmės. Dėmėtos vietos išdžiūsta ir ta lapo dalis iškrinta. Taikoma tokia pat apsauga kaip nuo šviesmargės, alternariozės.

Viksvinės rūdys. Dažna Lietuvoje liga, kurią sukelia viksvinės rūdys. Ji pažeidžia jaunas augalo dalis, lapus, žiedus, užsimezgusias uogas. Ant viršutinės lapų pusės atsiranda rausvai rudos ar geltonai oranžinės dėmės. Pažeisti lapai ima džiūti ir nukrinta, uogos susitraukia ir taip pat nukrinta. Ligos sukėlėjų sporos žiemoja viksvose, todėl jas aplink serbentus reikia nušienauti. Prieš žydėjimą ir po jo purškiama fungicidais.

Raudonspuogė. Ligos sukėlėjas - paprastasis raudonspuogis. Į augalą patenka per augalo žaizdas ir pažeidžia stiebus, šakas, jaunus ūglius. Grybiena, patekusi į kapiliarus, juos užkemša. Pažeistos šakos greitai nudžiūsta. Grybas žiemoja pažeistoje medienoje. Pavasarį nesunku atskirti apkrėstas šakas - žievės paviršiuje išsprogsta nedideli spuogeliai, kuriuose yra grybo sporos. Lietus ir vabzdžiai jas išnešioja aplinkui. Profilaktiškai išpjaustomos pažeistos, nudžiūvusios šakos.

Agrastų naudojimas

Agrastų uogos naudojamos šviežios ir konservuotos. Iš neprisirpusių uogų daromi kompotai, pusiau prisirpusios uogos naudojamos uogienėms, prisirpusios - džemams ir desertams. Iš agrastų išeina puikūs vynai. Agrastų vyno gamybos technologija kaip ir kitų vaisinių vynų ir galima sužinoti iš straipsnio " Naminio vyno gamyba".