
Kaip auginti šilauoges
Šilauogių auginimo filmas, kaip parinkti vietą šilauogėms, žemės mišinys šilauogėms, kaip sodinti šilauoges, šilauogių genėjimas ir priežiūra daugiau
Beveik visuose patiekaluose naudojami svogūnai. Didelė svogūnų paklausa atveria dideles galimybes pramoniniams svogūnų auginimui. Būdami nereikūs auginimo sąlygoms ir agrotechnikai, svogūnai pasaulyje yra vieni populiaresnių pramoninių augalų. Daugiau dėmesio svogūnų auginimui galėtų skirti ir Lietuvos ūkininkai. Neapsieis be svogūnų ir privatus daržas.
Svogūnas (Allium cepa) - viena seniausių ir plačiausiai naudojamų daržovių pasaulyje, vertinama dėl skonio ir neįkainojamos naudos sveikatai. Tai nekaprizingas augalas, lengvai prisitaikantis prie įvairių klimato sąlygų ir dirvožemio tipų, todėl puikiai tinka auginti darže ar net mažame sode ar balkone. Dėl atsparumo šalnoms ir nereiklumo priežiūrai svogūnas laikomas viena iš paprasčiausiai auginamų daržovių.
Tačiau svogūnas - tai ne tik prieskonis ar sriubos pagrindas. Nuo seniausių laikų jis žinomas kaip natūrali priemonė imunitetui stiprinti, virškinimui gerinti, peršalimo ligoms malšinti. Kai kurie jį vadina natūraliu antibiotiku dėl gebėjimo naikinti bakterijas, slopinti uždegimus ir skatinti atsparumą virusams. Kita vertus, žalias svogūnas kai kuriems žmonėms gali sukelti gleivinių dirginimą ar nemalonų pojūtį skrandyje, todėl jo poveikis vertinamas nevienareikšmiškai.
Naudingoji medžiaga / savybė |
Kiekis (100 g) |
Poveikis organizmui |
Vitaminas C |
7,4 mg |
Stiprina imuninę sistemą, skatina kolageno gamybą |
Kalis |
146 mg |
Reguliuoja kraujospūdį, palaiko širdies veiklą |
Fosforas |
29 mg |
Skatina energijos apykaitą, stiprina kaulus |
Kalcis |
23 mg |
Svarbus kaulų ir dantų struktūrai |
Magnis |
10 mg |
Palaiko nervų ir raumenų veiklą |
Folio rūgštis (B9) |
19 µg |
Svarbi kraujodarai, ypač nėštumo metu |
Kvercetinas |
10–40 mg |
Veikia kaip antioksidantas, mažina uždegimą |
Fitoncidai |
Kintamas |
Naikina mikroorganizmus, stabdo jų dauginimąsi |
Svogūnus galima suskirstyti į kelias pagrindines rūšis: ropinius, salotinius, daugiagalvius ir daugiamečius svogūnus. Nors visų jų pagrindinė funkcija – prieskoninė ir maistinė, kiekvienos grupės savybės ir auginimo tikslai ženkliai skiriasi.
Ropiniai svogūnai – tai pati populiariausia auginimo grupė, kai tikslas – užauginti brandžią, tvirtą svogūnų ropę. Jie gali būti auginami iš sėklų, sėjinukų (daigų) arba iš sėjinės (smulkių svogūnėlių). Ropė formuojasi ant dirvos paviršiaus arba šiek tiek po juo, o lapai išauga į viršų. Ši grupė pasižymi ilgesniu vegetacijos laikotarpiu ir išaugina derlių, kuris puikiai laikosi per žiemą. Populiariausi ropiniai svogūnai turi gelsvas, baltas arba raudonas lukštines ropeles, o jų skonis gali būti nuo aitraus iki švelniai salstelėjusio. Sunkiausiai auginti vadinamus Jaltos svogūnus kurių labai ilgas vegetacijos laikas ir jie auginami iš sėklų šiltnamyje ir vėliau sodinukai persodinami į lauką.
Šalotiniai svogūnai turi smulkesnes ir švelnesnes ropeles. Jie mėgstami salotose, taip pat geriau išsilaiko troškinant įdaryti ar kepinant orkaitėje. Dažniausiai būna daugiagalviai.
Daugiagalviai svogūnai skiriasi tuo, kad iš vieno sodinuko išauga ne viena, o visa galvutė iš kelių suaugusių ropelių. Daugiagalviai svogūnai būna smulkesni, tačiau yra daug švelnesnio skonio veislių.
Daugiamečiai svogūnai – neformuoja klasikinių ropių, tačiau vertinami dėl gausaus ir ilgamečio laiškų derliaus. Dažnai daugiamečiai svogūnai žiemoja tame pačiame lauke 3–5 metus, greitai atželia pavasarį ir duoda ankstyvą žalumos derlių. Tinkamai prižiūrimi, jie nereikalauja kasmetinio atsodinimo. Daugiamečių svogūnų ropelės dažniausiai būna smulkios arba visai nesiformuoja.
Svogūnas - tai viena iš tų daržovių, kuri itin jautriai reaguoja į dirvožemio kokybę ir įdirbimo būklę. Jis reikalauja ne tik pakankamo maistingųjų medžiagų kiekio, bet ir idealiai suformuotos fizinės dirvos struktūros. Svarbiausia sąlyga - puri, be piktžolių, oro ir vandens pralaidi dirva, kuri geba išlaikyti drėgmę, tačiau nepermirkti. Pagrindinė svogūno šaknų sistema vystosi sekliai - maždaug 10-20 cm gylyje, o didžioji dalis aktyvių įsiurbiamųjų šaknų yra net arčiau paviršiaus - 5-15 cm sluoksnyje. Grumstai, sutankėjimai ar vandens sąstovis tiesiogiai kenkia šaknų vystymuisi ir svogūnėlių formavimuisi.
Geriausiai svogūnai auga lengvuose, gerai įšilstančiuose ir struktūriškai stabiliuose priesmėlio arba priemolio dirvožemiuose. Tinkamai išlaikytas humuso kiekis šiose dirvose (ne mažiau kaip 2 proc.) skatina mikroorganizmų veiklą, pagerina maisto medžiagų prieinamumą ir drėgmės balansą. Itin svarbus ir dirvos rūgštingumas - svogūnai gerai jaučiasi dirvoje, kurios pH yra nuo 5,5 iki 7,5. Jei dirva pernelyg rūgšti (pH žemiau 5,5), prieš pagrindinį žemės įdirbimą būtina ją kalkinti. Kalkinimas turėtų būti atliekami ne vėliau kaip rudenį, kad medžiagos spėtų įsigerti į aktyvų dirvos sluoksnį.
Dirvos įdirbimas ruošiantis svogūnų auginimui pradedamas iš karto po prieš tai buvusios kultūros derliaus nuėmimo. Jei laukas piktžolėtas ar likę daug augalinių liekanų, pirmiausia atliekamas seklesnis (apie 8-10 cm) dirvos skutimas. Vėliau, prieš rudeninį pagrindinį arimą, įterpiamos organinės trąšos arba pernykštis kompostas. Pagrindinis arimas atliekamas įprastame 25-30 cm gylyje. Praėjus maždaug savaitei ar dešimčiai dienų, dirva pakultivuojama 10-12 cm gylyje - tai padeda išlyginti paviršių, susmulkinti gumbus ir paruošti dirvą gerai žiemojimui. Pavasarį svarbu atlikti seklų (5-6 cm) purenimą drėgmei išlaikyti, o prieš pat sėją - galutinį kultivavimą ar frezavimą 8-10 cm gylyje.
Puiki praktika - naudoti sideracinius augalus, ypač tais metais, kai svogūnų dar nesodinama. Tinka garstyčios, aliejiniai ridikai, avižos ar vikiai, kuriuos galima įsėti po anksti nuimamų kultūrų. Šie augalai ne tik gerina dirvos struktūrą, bet ir aprūpina ją organinėmis medžiagomis, mažina piktžolių augimą ir ligų bei kenkėjų foną. Svarbu, kad sideratai būtų įterpiami į dirvą ne vėliau kaip likus 3-4 savaitėms iki šaltojo sezono pradžios, kad spėtų bent iš dalies mineralizuotis. Gerai suirę sideratai gali pakeisti dalį mėšlo ar komposto, o jų liekanos gerina aeraciją ir palengvina tolesnį įdirbimą.
Kalbant apie sėjomainą, svogūnas yra jautrus pakartotiniam sodinimui toje pačioje vietoje. Jį rekomenduojama grąžinti į tą patį lauką ne anksčiau kaip po ketverių ar penkerių metų. Geriausiai jam tinka laukai po anksti nuimamų kultūrų - žieminių kviečių, ankštinių augalų ar ankstyvųjų daržovių, pavyzdžiui, pomidorų. Tuo tarpu netinkami priešsėliai yra ilgo vegetacijos laikotarpio augalai, kurie palieka užterštą, nenuimtą ar perdrėkusią dirvą.
Svogūnų auginimas iš sėklų
Svogūnų ropelių auginimas iš sėklos dažnai yra atskiras verslas. Išaugintos ropelės vėliau parduodamos sodininkams mėgėjams, ūkininkams auginantiems svogūnų ropeles ir laiškus. Pasisėti ir patiems turėti savo ropelių galima ir savo darže.
Pirmasis sodinimas pradedamas balandžio viduryje. Vidutiniškai hektarui panaudojama apie 4 - 5 kilogramai svogūnų sėklos. Optimalus atstumas tarp eilučių 8 - 10 centimetrai, sėjimo gylis 1,5- 2 centimetrai. Tinkamesnės lengvos dirvos. Dėl žemokos grunto temperatūros, pirmojo sodinimo svogūnai auga lėčiau, išdygsta po trijų savaičių. Sėti galima dar keletą mėnesių, kol dirva pakankamai drėgna. Vėlėsnių sėjimų svogūnai išdygsta greičiau, kartais, sušilus gruntui ir esant pakankamai drėgmės, per savaitę.
Pirmą kartą retinama daigams išleidus 2-3 laiškus, tarpai kas 2-3 centimetrai. Antrą kartą retinama sėjinukams pasiekus 15 centimetrų, paliekant 6-10 centimetrų tarpus.
Esant tinkamoms sąlygoms iš sėklų galima užauginti normalaus dydžio svogūnus. Auginant iš sėklos valgomai ropelei atstumai tarp sėjinukų didinami. Auginamą lysvę reikėtų palaikyti nepiktžolėtą, išretinti per tankiai išdygusius svogūnus. Didesni svogūnai užaugs sėjant šiltnamyje ir vėliau išaugusius daigus persodinant lauke.
Piktžolėtoje dirvoje svogūnų sėjinukus gali užgošti piktžolės, ypač mėgejiškuose daržuose. Sėjant svogūnus pamaišykite su ridikėlių sėklomis. Jie išdygsta greitai ir gerai pažymi svogūnų eilę.
Svogūnų auginimas laiškams
Šaltuoju metų periodu šiltmamiuose auginami svogūnai laiškams. Šildomuose šiltnamiuose sodinamos pirmamečių svogūnų galvutės. Šiltnamiuose dažniausiai svogūnai auginami pH 5,8- 6,5 durpių substrate kuris papildomai praturtinamas mineralinėmis medžiagomis. Substrato temperatūra turėtų būti apie 20- 22 laipsniai. Tokia turėtų būti oro temperatūra dieną ir gali būti keliais laipsniai žemesnė naktį. Rudenį ir žiemą sodinami mažesni 3 - 5 centimetrų skersmens svogūnėliai, pavasarį jie gali būti didesni. Siekiant padidinti šiltnamio produktyvumą, galima sodinti keliais aukštais įrengiant lentynas. Svogūnėliai sodinami ropelė prie ropelės apie 80 - 100 į kvadratinį metrą. Derlius imamas vidutiniškai po keturių savaičių. Auginimui šiltnamyje Sėkluva rekomenduoja Stutgartten Reisen veislės svogūnus. Šios veislės laiškų derlius yra vienas iš didžiausių lyginant su kitomis veislėmis, laiškai kiek plokštesni, švelnaus skonio.
Pasodinus tankiau dalį svogūnų galima panaudoti laiškams, dalį ropelėms. Ropelių derlius bus kiek mažesnis. Stutgartten reisen svogūnai kairėje, Avalon baltieji svogūnai centre ir raudonieji Karmen svogūnai dešinėje
Sėjinukai laikomi kambario temperatūroje. Optimali temperatūra 18- 20 laipsnių. Peršalę sėjinukai išleidžia stiebus.
Sėjinukai sodinami ievoms sužydėjus, balandžio viduryje - gegužės pradžioje, kai dirvoje dar daug drėgmės. Sodinant tvirtai įspaudžiama į žemę. Taip tai jie greičiau išleidžia šaknis. Sodinimo gylis apie 1 centimetras, giliau sodinami gali leisti stiebus. Optimalus atstumas tarp sodinukų - 6-10 cm, tarp eilių 20 cm. Didesniu atstumu sodinami daugiagalviai svogūnai. Sėjinukai sodinami apie 1 cm gyliu, nes giliau pasodinti linkę auginti stiebus.
Nupjovus ropelių viršūnėlę skatinamas laiškų augimas. Geriau sužadinti šaknų augimą nulupus seną žievę, kurioje esančios medžiagos stabdo šaknų ir laiškų augimą. Galima nupjauti dalį šaknies dugnelio. Sodinamos ropelės turėtų būti šiltai laikomos 18-20 laipsnių temperatūroje, nes šaltesnėje temperatūroje laikytos ims žydėti.
Svogūnai nuimami nulinkus stiebams. Stutgartten Reisen svogūnai
Kai kurios etnografinės svogūnų veislės dauginamos vegetatyviniu būdu. Pasodinta svogūno ropelė išaugina nuo 5 iki 15 svogūnų. Svogūnai dažniausiai būna mažesni ir aštresni.
Daugiagalviai taip pat yra ir sparčiai populiarėjantys šalotiniai (shallot) svogūnai arba Askalotiniai česnakai. Jie sukaupia daugiau cukraus, yra ne tokie aštrūs. Deja kol kas siūlomos veislės nelabai prisitaikiusios prie mūsų klimato ir sunkiau perneša įprastas svogūnams sunkesnes dirvas.
Mūsų salygoms tinkama, ne askalotinė, tačiau labai panaši valgomųjų svogūnų Tosca veislė.
Svogūnų priežiūra reikalauja ypatingo dėmesio nuo pat pasodinimo iki derliaus nuėmimo. Tai viena iš jautriausių daržovių piktžolėms, todėl svarbiausi priežiūros darbai yra susiję su purenimu, ravėjimu, laistymu ir mulčiavimu. Jei šie veiksmai atliekami laiku, galima pasiekti stabilų, kokybišką derlių net be cheminių priemonių.
Iškart po pasodinimo, dar iki laiškų pasirodymo, būtina sekliai supurenti dirvos paviršių. Tai padeda išsaugoti drėgmę ir sunaikinti pirmąją piktžolių bangą dar joms neišdygus. Šis pirminis purenimas turi būti atliekamas labai atsargiai, kad nebūtų pažeista sėjimo juosta ar įspausti svogūnėliai. Vos tik pasirodo pirmieji laiškai, po 7-10 dienų atliekamas pirmasis tarplysvių purenimas ir seklus ravėjimas rankomis. Šis laikotarpis - pats jautriausias svogūnui piktžolėms: per pirmas 40-50 dienų po sudygimo net nedidelis piktžolių kiekis gali drastiškai sumažinti derlių. Todėl šis etapas lemia bendrą pasėlio sėkmę.
Po 2-3 savaičių atliekamas antrasis ravėjimas - šįkart galima šiek tiek giliau įeiti į tarpueilius, o tarp svogūnų palikti tiksliai rankomis išravėtą tarpą. Kai svogūnai pasiekia 4-6 lapelių fazę, jų šaknys jau šiek tiek stipresnės, todėl galima purenti giliau, tačiau vis tiek būtina vengti šaknų pažeidimo. Būtent po šio antrojo purenimo rekomenduojama dirvą mulčiuoti - naudojant smulkintą žolę (be sėklų), šiaudus ar net nupjautus svogūnų laiškus. Mulčiavimas padeda sumažinti naujų piktžolių dygimą, išlaiko drėgmę, stabdo dirvos plutos susidarymą ir sumažina temperatūros svyravimus šaknų zonoje.
Laistymas - dar vienas svarbus priežiūros veiksnys. Ankstyvuoju augimo laikotarpiu svogūnams reikia pastovios dirvos drėgmės, ypač kai formuojasi laiškai ir šaknys. Dirva turi būti drėgna, bet ne šlapia - vandens sąstingis skatina puvinius ir šaknų ligas. Optimalu laistyti gausiau, bet rečiau, kad drėgmė pasiektų 15-20 cm gylį. Kai svogūnėliai pradeda formuotis, laistymą reikia sumažinti, o likus 3-4 savaitėms iki derliaus nuėmimo - visai nutraukti. Tai padeda ropėms sunokti, sustorėti lukštui ir prailgina laikymosi trukmę.
Kadangi svogūnai labai jautrūs herbicidų poveikiui, ypač „kotelio" fazėje, jų naudojimas turi būti labai tikslus. Jeigu naudojamos cheminės piktžolių naikinimo priemonės, būtina laikytis gamintojo nurodytų terminų ir normų. Tačiau ekologinėje ir natūralioje daržininkystėje dažniausiai viską galima pasiekti laiku atliekant purenimą ir mulčiavimą - ypač jei priešsėlis buvo gerai parinktas ir rudeninė dirvos paruošimo sistema įvykdyta teisingai.
Svogūnų derliaus nuėmimas
Svogūnų derliaus nuėmimo laikas ir būdas turi tiesioginę įtaką ne tik šviežio vartojimo kokybei, bet ir jų laikomumui per žiemą. Svogūnai laikomi pasiekusiais fiziologinę brandą, kai jų kaklelis praranda stangrumą, o laiškai pradeda linkti. Tai natūralus požymis, kad augalo vegetacija baigiasi, o ropė ruošiasi ramybės būsenai. Laistyti šiuo metu nebegalima - drėgmė stabdo brendimo procesą ir didina puvinio riziką.
Svogūnams, skirtiems ilgalaikiam saugojimui, labai svarbu leisti jiems džiūti ir subręsti lauke. Optimali laiškų išgulimo proporcija, kai jau galima pradėti nuėmimą, yra 50-75 % visų augalų. Jei svogūnai skinami per anksti - ropė dar gali būti minkšta, o kaklelis - per storas, todėl laikymo metu ji lengvai pūva.
Jeigu svogūnai skirti greitam suvartojimui arba trumpam saugojimui, o oro sąlygos nepalankios (lietinga vasara, šiaurės regionai), galima taikyti pagreitinto brendimo metodą: perlenkti laiškus ties kakleliu arba juos patrumpinti paliekant ne mažiau kaip 10 cm virš kaklelio. Tada derlių būtina nuimti netrukus po šios procedūros, kad į atvirą pjūvio vietą nespėtų prasiskverbti grybinės infekcijos.
Paprasta, bet labai efektyvi priemonė - pakepti svogūnus dirvoje (pakelti, bet nepašalinti) likus kelioms dienoms iki tikrojo derliaus nuėmimo. Tai sustabdo vandens pasisavinimą iš dirvos ir paskatina spartesnį ropės brendimą. Be to, padeda išlaikyti vienodesnę formą ir spalvą. Išgulusius laiškus galima palikti ant ropių - jie apsaugo nuo tiesioginių saulės spindulių, kurie gali sukelti paviršiaus pažeidimus, deginimą, dėl kurio svogūnai pradeda irti.
Dažniausiai taikomas dvifazis nuėmimo būdas: pirmiausia svogūnai iškeliami iš dirvos ir paliekami 7-10 dienų lauke išdžiūti. Po to - surenkami ir pernešami į laikymo vietą. Jei prognozuojamas lietus ar kritulių laikotarpis - rekomenduojama taikyti vienfazį nuėmimą, kai svogūnai iš karto surenkami ir perkelti į pastogę ar džiovyklą. Palikus juos per ilgai lauke, ypač rudens drėgme apimtu laikotarpiu, padidėja grėsmė, kad ropės pradės žaliuoti arba susirgs puviniu.
Nuimant derlių svarbu vengti mechaninių pažeidimų - įpjovimų, sumušimų, spaudimo, nes tokios vietos tampa lengvu taikiniu infekcijoms. Ypač jautrūs yra trumpos dienos ir „Sweet Spanish" tipo svogūnai, todėl juos dažniausiai patariama rinkti rankiniu būdu. Ilgos dienos veislės, skirtos saugojimui, paprastai pasižymi tvirtesnėmis ropėmis, todėl jas galima kasti ir mechanizuotai, tačiau ir tuomet svarbu naudoti šiuolaikiškas mašinas, kurios turi minkštą kontaktinį paviršių ir sumažintą kritimo aukštį.
Tinkamas laikas, atsargus surinkimas ir trumpas apdžiovinimas lauke - tai esminės sąlygos, leidžiančios svogūnams išlaikyti kokybę iki pat pavasario. Gerai išdžiūvusi kaklelio dalis - tai pirmasis ženklas, kad svogūnas pasiruošęs saugojimui. Tuo tarpu skubotas, atmestinas nuėmimas dažniausiai baigiasi puviniais, silpnu lukštu ir reikšmingais nuostoliais sandėliavimo metu.
Svogūnai - jautri kultūra ne tik piktžolėms, bet ir įvairioms grybinėms ligoms bei vabzdžiams kenkėjams. Didžiausią pavojų pasėliui kelia netikroji miltligė (peronosporozė), alternariozė, o iš kenkėjų - svogūninė musė, tripšai, svogūninė kandis ir svogūninis erkutis. Šių pažeidėjų nevaldomas plitimas gali ne tik sumažinti derlių, bet ir sukelti jo visišką netekimą arba laikymo problemų žiemą.
Netikroji miltligė (Peronospora destructor) yra viena iš pavojingiausių svogūnų ligų, galinti visiškai sunaikinti pasėlį vos per kelias dienas. Jai ypač palanki vėlyva, drėgna pavasario pabaiga ir ankstyva vasara - kai rytais temperatūra siekia 10-12 °C, o ant lapų paviršiaus susidaro kondensatas. Liga plinta labai greitai: nuo besimptomės stadijos iki masinio pažeidimo gali praeiti vos trys dienos. Lapai iš pradžių apmiršta, vėliau pažeidimai sudaro sąlygas antrinėms infekcijoms - fuzariozei, pilkajam puviniui - ir smarkiai sumažėja svogūnų laikomumas. Prevencija - sistemingas purškimas fungicidais kas 12-14 dienų, o esant drėgnam orui - kas 7-8 dienas. Siekiant išvengti patogeno atsparumo, būtina keisti ne tik fungicidų prekių ženklus, bet ir jų veikliąsias medžiagas (pvz., keisti sisteminius su kontaktiniais).
Alternariozė (Alternaria porri) pirmiausia pažeidžia senesnius lapus. Liga pasireiškia įmirkusiais tamsiais plotais su balkšvu centru, vėliau šie pažeidimai įgauna rudos ar purpurinės spalvos kraštus, susiformuoja tamsūs koncentriniai žiedai - tai grybų sporuliacijos vietos. Lapai virš ir žemiau pažeidimo pagelsta, vysta ir galiausiai sunyksta. Liga gali plisti ir į žiedynus bei svogūnus, pažeisdama juos per kaklelį. Pažeidimo vieta ilgainiui parausta. Kovos priemonės analogiškos kaip ir su netikrąja miltlige.
Svogūninė musė (Phorbia antiqua) - vienas pagrindinių svogūnų kenkėjų. Jos lervos graužia svogūnų pagrindą, sukelia puvimą. Ji išveda net tris kartas per sezoną - pirmoji pasirodo jau balandžio viduryje. Efektyviausia kontrolė - stebėjimas naudojant feromonines gaudykles ir insekticidų purškimas prasidėjus masiniam skraidymui.
Tripsai (Thrips tabaci) atsiranda gegužę pietiniuose regionuose ir birželio-liepos mėnesiais šiaurėje. Jie siurbia sultis iš lapų, pažeidimo vietose atsiranda balkšvos dėmės, kurios vėliau susilieja, o lapai išsausėja. Produktyvumas smarkiai krenta. Tripsų kontrolė atliekama sisteminiais insekticidais, purškiant vegetacijos metu.
Svogūninė kandis (Acrolepiopsis assectella) - smulki naktinė kandis, kurios vikšrai gyvena svogūnų lapuose ir išgraužia netaisyklingas ertmes. Pirmoji karta pasirodo birželio pradžioje, vėliau - liepos pabaigoje ir rugpjūčio pradžioje. Pietiniuose regionuose išsivysto net trys kartos. Kontrolė tokia pati kaip ir prieš svogūninę musę - insekticidiniai purškimai, augalų stebėsena.
Svogūninė erkutė (Aceria tulipae) - mažas, 1 mm ilgio kenkėjas, pažeidžiantis ropeles. Erkutės kiaušinius deda tiesiai į svogūną, dažniausiai jau laikymo metu. Plinta sandėliuose, ypač jei ten vyrauja šiltos (virš 13 °C) ir drėgnos (>70 %) sąlygos. Esant mažesnei nei 60 % oro drėgmei, jų vystymasis sustoja. Pažeisti svogūnai genda, pūva. Prevencinės priemonės - svogūnų pašildymas prieš sandėliavimą 35-37 °C temperatūroje 5-7 dienas, laikymo patalpų fumiagavimas ir drėgmės kontrolė.
Tinkamai derinant agrotechnines priemones (sėjomainą, piktžolių kontrolę, kokybišką dirvos įdirbimą) su sisteminga augalų stebėsena bei tiksliai taikant fungicidus ir insekticidus pagal augalo vystymosi fazes, svogūnų ligas ir kenkėjus galima išlaikyti kontroliuojamame lygyje. Tai ne tik padidina derlių, bet ir užtikrina geresnę jo laikymo kokybę.
Svogūnai pasižymi silpna šaknų sistema, kurios yra viršutiniame dirvos sluoksnyje ir nesugeba efektyviai naudoti gilesniuose sluoksniuose esančių maisto medžiagų. Dėl to svogūnus verta tręšti reguliariai.
Pagrindinis tręšimas atliekamas rudenį - į dirvą įterpiama 4-5 kg/m² perpuvusio mėšlo arba komposto, 50 g/m² paprasto superfosfato, 7 g/m² kalio chlorido. Jei pH yra žemas (žemiau 6), rekomenduojama kalkinti dirvą dolomito miltais, medžio pelenais ar kalkėmis. Pavasarį dirva tik sekliai purenama, neperkasama, kad išliktų drėgmė. Prieš sėją įterpiama 20 g/m² NPK 16-16-16.
Pirmoji tręšimo banga vyksta svogūnams turint 2-4 lapus. Tai kritinis augimo etapas, kai augalas pradeda maistines medžiagas imti iš dirvos, todėl šiuo metu svarbiausias yra azotas. Naudojama 15 g NPK 20-10-10, ištirpintos 10 l vandens, arba 15-20 g amonio salietros su 10 g superfosfato ir 10 g kalio sulfato. Jei orai šalti, rekomenduojama naudoti amonio sulfatą, nes jis šiek tiek rūgština dirvą. Jei temperatūra aukštesnė nei 15 °C - galima naudoti karbamidą (karbamido tirpalas: 20 g karbamido ir 20 g monokalio fosfato 10 litrų vandens).
Antroji tręšimo banga taikoma svogūnui išleidus 5-7 lapus, kai prasideda svogūnėlio formavimasis. Naudojamos kompleksinės trąšos su subalansuotu NPK, tokios kaip universali mišinė (pvz., 15-15-15), papildomai skiriant mikroelementus - magnį, cinką, varį. Šiuo laikotarpiu negalima skinti laiškų, nes tai tiesiogiai mažina svogūnėlio dydį.
Trečioji tręšimo banga atliekama pradėjus formuotis svogūnėliui - kai jis ima kilti virš dirvos paviršiaus. Šiuo metu azotas nebenaudojamas, nes jo perteklius lemtų peraugusią, netvirtą ropę, kuri blogai laikytųsi. Skiriama fosforo ir kalio: 30 g superfosfato ir 30 g kalio sulfato 10 litrų vandens.
Be mineralinių trąšų, galima naudoti ir natūralias priemones, kurios skatina dirvos mikroorganizmų veiklą ir padeda suardyti sunkiau prieinamas organines medžiagas bei trąšų likučius. Tam tinka raugintos žolės (žaliasis raugas), kurias ruošiant į talpą dedama šviežia dilgėlė ar kiaulpienės, užpilama vandeniu ir paliekama 5-7 dienoms. Gautas tirpalas prieš laistant skiedžiamas 1:10. Kita stipri priemonė - mielių tirpalas. Viename litre šilto vandens ištirpinama 1 g sausų arba 50 g šviežių mielių ir 1-2 šaukšteliai cukraus. Mišinys paliekamas 10-12 valandų, o vėliau atskiedžiamas 1:5 ir naudojamas laistymui. Abi šios priemonės sustiprina mikrobiologinius procesus dirvoje, kas skatina sudėtingų maisto junginių skaidymą į augalams prieinamas formas.
Pramoninėje auginimo praktikoje rekomenduojama skaičiuoti bendrą planuojamą NPK kiekį vienam hektarui: azoto - 80-110 kg, fosforo - 80-120 kg, kalio - 120-140 kg. Šios normos koreguojamos pagal dirvožemio analizės duomenis ir derliaus potencialą.
Svarbu nepamiršti, kad svogūnai itin jautrūs šviežiam mėšlui - jis ne tik stabdo subrendimą, bet ir skatina kenkėjų bei puvinių plitimą. Visos trąšos turi būti įterpiamos atsakingai - tik sudrėkintoje dirvoje, laistant po šaknimi, vengiant tirpalo patekimo ant lapų. Tręšimas atliekamas ryte arba vakare, arba apsiniaukusią dieną.
Vidutiniškai vėlyvi. Ispaniško tipo. Labai derlingi. Intensyviai raudonos spalvos. Tinka šviežių produktų rinkai arba perdirbimui. Būdingas stiprus vegetatyvinis augimas ir didelis derlingumas. Sėjos norma: 2,7-3,3 vienetų Ši svogūnų sėklų veislė užauga prie bet kurių auginimo sąlygų, gausiai dera. Vegetacija - 120 dienų, skersmuo 7-10 cm, apvalūs. Derlius - 80-100 t/ha, tinka saugojimu iki 7 mėn.
Medaillon H
vid. vėlyvi, saugojimui
Mision H
Vid. vėlyvi, saugojimui
Vision H
Vid. vėlyvi, idealios prekinės išvaizdos
Darko H
Banco H
Vėlyvi.
_______________________________________
Norėdami komentuoti ir vertinti - prisijunkite arba Registruokitės!
Svogūnų veislės, svogūnų auginimas, dirvos paruošimas, svogūnų tręšimas apsauga nuo kenkėjų ir ligų, priežiūra
Kaip auginti cukinijas, geriausios cukinijų veislės, cukinijų daiginimas, cukinijų priežiūra
Graikški riešutmedžiai, graikiškų riešutmedžių sodinimas, vieta, veislės, genėjimas ir priežiūra
Tręšimas pavasarį, kuo tręšiama pavasarį, sodų, vaismedžių, daržų, augalų pavasarinis tręšimas
Pupelės, pupelių auginimas, ankštinės ir šparaginės pupelės, dirvožemis pupelėms, pupelių tręšimas, pupelių ligos
Kaip pašalinti kelmus, kaip neleisti kelmams atželti, cheminiai, herbicidiniai ir mechaniniai kelmų šalinimo būdai, ką daryti, kad nupjauti medžiai ar krūmai nebeatželtų iš šaknų?
Jurginai, vieta ir dirvožemis jurginams, jurginų sodinimas, jurginų priežiūra ir veislės
Gėlė anturis, geriausia vieta anturiui, anturio priežiūra, dirvožemis anturiui ir jo persodinimas, anturio ligos
Kokios būna pomidorų ligos, pomidorų kenkėjai, kaip atpažinti pomidorų ligas, pomidorų apsaugos priemonės
Trąšos morkoms, kaip tręšti morkas, morkų tręšimo normos ir laikotarpiai, trąšų trūkumo morkoms požymiai
Vynuogių šakelių šaknydinimas, šakelių su šaknimis sodinimas į vazonėlius, pagrindinės vynuogių dauginimo klaidos
Skaniausios bulvių veislės, ankstyvos, vidudinio ankstyvumo ir vėlyvos bulvių veislės
Azalija, kaip auginti azalijas lauke, dirvožemis azalijoms, azalijų sodinimas, azalijų ligos ir kenkėjai
Pagrindinės obelų ligos, obelų kenkėjai, kaip atpažinti ir naikinti obelų ligas ir kenkėjus
Pankolis, pankolio sąvybės, vieta ir dirvožemis pankoliams, pankolių sėjimas, auginimas, priežiūra ir derliaus nuėmimas
Biohumuso gamybos technologija, biohumuso gamybos verslas, įranga biohumusui gaminti, prekyba biohumusu
Kaip didinti kriaušių atsparumą, atpažinti svarbiausias kriaušių ligas ir kenkėjus bei kokiomis aktyviomis apsaugos priemonėmis būtina naudotis.
Kaip auginti arbūzus Lietuvoje, arbūzų daiginimas ir sodinimas lauke, arbūzų priežiūra ir Lietuvai tinkančios arbūzų veislės
Jazminai, kaip auginti jazminus, vieta ir dirvožemis jazminams, jazminų sodinimas ir priežiūra
Kaip išnaikinti karkvabalius, jų lervas ir kurklius? Nematodai karkvabalių ir kurklių naikinimui
Alyvų auginimas, dekoratyvinės alyvų veislės, alyvų sodinimas, alyvų genėjimas ir alyvų priežiūra
Rododendrai, rododendro sodinimas, priežiūra, dirvožemis rododendrams, rododendrų tręšimas
Medelių apsaugos nuo gyvūnų priemonės, repelentai, kvapai, mechaninės priemonės augalų ir medelių apsaugai nuo kiškių, stirnų, elnių
Kaip tręšiamos šilauogės metų bėgyje, natūralios priemonės tręšti šilauogėms, kodėl negalima naudoti fungicidų
Pakeltos lysvės, pakeltų lysvių įrengimas, kaip ir ką auginti pakeltose lysvėse
Tikroji levanda, levandų auginimas iš sėklų, levandų sodinimas, geriausia, vieta, levandų genėjimas
Grikių naudingos savybės, dirvožemio paruošimas grikiams, grikių auginimo agrotechnika, grikių naudojimas kaip sideralinio ir medingojo augalo
Šliužų ir sraigių naikinimas, priemonės nuo šliužų ir sraigių, biologinės priemonės nuo šliužų ir sraigių
Džiovyklės vaistinėms ir prieskoninėms žolelėms
Laistymo sistemos įrengimas Klaipėda, automatinio laistym...
Bioproduktas Pireco Mucofol braškių lapams purkšti nuo gr...
Trąšos braškėms po derliaus - pristato Mivena Uab - kompa...
Žolės pjovimas gera kaina, aukštos žolės pjovimas kaina, ...
Sklypo paruošimas vejai, vejos įrengimas, vejos sėjimas k...
Termo vazonas sėkmingam augalų augimui vasarą ir žiemą. Š...
Traktorius vejos pjovimui, žolės pjovimo traktorius Taura...
"SYNGENTA" daržovių sėklos.
Birių medžiagų drėgmės matuoklis HPXT
Šilauogių auginimo filmas, kaip parinkti vietą šilauogėms, žemės mišinys šilauogėms, kaip sodinti šilauoges, šilauogių genėjimas ir priežiūra daugiau