Toksokarozė

2024-03-10 14:41 Peržiūros : 399 Spausdinti

Kas tai yra toksokarozė

Toksokarozė yra zoonozė, kurią sukelia apvaliųjų kirmėlių toksokarų Toxocara canis (apvalioji šunų kirmėlė) ir rečiau Toxocara cati arba Toxocara mystax (apvalioji kačių kirmėlė) lervos. Šiam susirgimui būdinga sunki, ilgai trunkanti ir nuolat pasikarojanti eiga, pasireiškianti įvairiais klinikiniais simptomais, kuriuos nulemia migruojančios įvairiuose organuose ir audiniuose lervos.

Toksokarozė

Toksokarozės sukėlėjai

Vystydamasis parazitas praeina kelias stadijas: suaugusi kirmėlė, kiaušinėlis, lerva. Suaugusi toxocara kirmėlė yra 4-10 cm ilgio. Ji apie 4-6 mėnesius gyvena šunų, vilkų, lapių, kačių bei kitų šuninių bei katinių šeimos atstovų plonosiose žarnose ar skrandyje. Suaugusi toksokarų patelė per parą išskiria apie 200 tūkst. kiaušinėlių, kurie nesubrendę su gyvūno išmatomis patenka į aplinką. Toksokarų kiaušinėliais dirvožemis yra teršiamas pastoviai visus metus, tačiau dirvožemyje jie pradeda vystytis, kai aplinkos temperatūra pakyla iki +10°C. Optimalios vystymosi sąlygos yra +24-+30°C temperatūra, oro drėgnumas - 85 proc., dirvos - virš 20 proc. Esant tokioms sąlygoms toksokarų kiaušinėliai dirvožemyje subręsta per 5-8 dienas. Jie jautrūs išdžiūvimui bei tiesioginiams saulės spinduliams. Esant +37°C temperatūrai toksokarų kiaušinėliai žūsta per 5 paras, o temperatūrai pakilus iki +55°C - per 7 minutes. Žemesnėje nei -15°C temperatūroje nustoja vystytis, pereina į anabiozės (ramybės) būseną, kurioje gali peržiemoti. Ant žemės kiaušinėliai gyvybingi gali išlikti kelis metus.

Toksokarozės infekcijos šaltinis

Toksokarozės platintojai yra sergantys šunys ir katės, teršiantys savo išmatomis aplinką. Patys gyvūnai šiais helmintais užsikrečia prariję subrendusius toksokarų kiaušinius, esančius aplinkoje. Iš kiaušinių išėjusios lervos prasiskverbia į žarnų kraujo kapiliarus, po to su krauju migruoja po įvairius organus bei audinius. Patekusios į plaučius lervos juda bronchiolių ir bronchų gleivine, pakyla į trachėją iki nosiaryklės. Iš čia su seilėmis nuryjamos ir per skrandį antrą kartą patenka į plonąjį žarnyną, kur subręsta ir pradeda išskirti kiaušinėlius. Dalis migruojančių lervų patenka į šuns raumenis, kur ilgam pasilieka. Šuns patelei laukiantis šuniukų, hormonai šias lervas pastimuliuoja ir jos vėl pradeda migruoti. Per placentą jos nukeliauja į dar negimusio šuniuko organizmą. Todėl tik gimęs šuniukas gali jau turėti toksokarų lervų plaučiuose ar kepenyse. Tokia kalė gali atvesti net keturias vadas šuniukų, užsikėtusių toksokaromis, nors pati papildomai ir neužsikrečia. Taip pat atvesti jaunikliai užsikrečia žįsdami motinos pieną.
Kirminais užsikrėtę gyvūnai, ypač jaunikliai, gali sunkiai sirgti. Jie būna liesi, išpūstais pilvais, gali vemti, viduriuoti su kraujo priemaišomis, kosėti, gali net nugaišti.
Įvairių šalių duomenimis apie 60-80 proc. ką tik gimusių šuniukų ir apie 20 proc. suaugusių šunų yra užsikrėtę toksokaromis. Šunų toksokarozė diagnozuojama tiriant išmatas ir nustatant kiaušinėlius. Tačiau tiriant išaiškinami tik suaugę kirminai, kurie išskiria kiaušinėlius. Net jei išmatose kiaušinėlių nėra, niekas negali garantuoti, kad šuniukas neturi toksokarų lervų.

Kaip žmogus užsikrečia toksokaroze

Žmogus užsikrečia nuo nešvarių, žemėtų rankų, valgydamas neplautas uogas, vaisius bei daržoves, vaikai - žaisdami smėlio dėžėse, žaliose vejose, kuriose yra šunų ir kačių išmatų. Maisto produktai ar kiti paviršiai toksokarų kiaušinėliais gali būti užteršti su dulkėmis, juos gali pernešti tarakonai, musės. Užsikrėtimo šaltinis gali būti ir užkrėstas toksokarų kiaušinėliais vanduo. Žmogus tiesiogiai nuo šuns užsikrėsti negali, nes toksokarų kiaušinėliai iš gyvūnų žarnyno pakliuvę į aplinką būtinai turi pereiti vystymosi etapą dirvožemyje, kad subręstų, tačiau šunys gali pernešti kiaušinėlius, kurie ant jų kailio ar liežuvio patenka nuo užterštos aplinkos, voliojantis žolėje ar pan. Užsikrėsti galima visus metus, tačiau didžiausia tikimybė užsikrėsti išlieka vasaros - rudens mėnesiais, kada susikaupia didžiausias subrendusių kiaušinėlių kiekis ir žmonių kontaktas su dirvožemiu yra daug dažnesnis.
Žmogus yra atsitiktinis šio parazito šeimininkas, toksokaroze užsikrečiantis toxocara kiaušinėliams per burną patekus į virškinimo traktą. Žmogaus žarnyne kiaušinio apvalkalėlis ištirpsta, lerva išsilaisvina ir, įsiskverbusi į žarnos gleivinę, patenka į kraują. Kraujas nuneša lervas į kepenis, širdį, plaučius, inkstus, kasą, akis ir kitus organus, kur jos ir pasilieka. Žmogus yra toksokarų vystymosi aklavietė. Lervos žmogaus organizme nesidaugina, neauga, nesikeičia, tik retkarčiais suaktyvėja ir pradeda migruoti, dirgindamos ir žalodamos audinius. Per ilgą laiką jos apsitraukia kapsulėmis, po to suyra. Žmogus nuo žmogaus toksokaroze užsikrėsti negali, nes parazitai neišsivysto iki suaugusių kirmėlių ir neišskiria toksokarų kiaušinėlių.

Toksakorozės paplitimas

Toksokarozė paplitusi visame pasaulyje, visuose žemynuose. Lietuvoje susirgimai toksokaroze oficialiai pradėti registruoti 1992 metais. Kasmet Lietuvoje registruojama apie 100 žmonių, sergančių toksokaroze.

Kas dažniausiai serga toksokaroze

Dažniausiai šia liga užsikrečia ir serga 4-6, 10-14 metų amžiaus vaikai, kurie neturi reikiamų higieninių įgūdžių, kurių silpna, dar nepakankamai susiformavusi imuninė sistema, užteršta aplinka, kurioje vaikai žaidžia, dažnas ir netinkamas bendravimas su savo augintiniais, kurie nereguliariai gydomi nuo kirminų. Nemažą riziką turi veterinarijos gydytojai, kurie gali užsikrėsti nuo užteršto gyvūnų kailio; vairuotojai, automobilių remonto darbuotojai, kurie remontuoja žemėtus automobilius; komunalinio ūkio darbuotojai, užsiimantys gatvių valymu, valkataujančių šunų gaudymu; žmonės, turintys daržus, sodus.

Toksakorozės simptomai

Toksokarozės klinika priklauso nuo užkrato dozės, užsikrėtimo dažnumo, lervų lokalizacijos vietos, šeimininko imuninio atsako, ligonio amžiaus. Skiriamos visceralinė (vidaus organų) ir akių toksokarozės formos.
Daugeliu atvejų, ypač patekus į organizmą mažam kiaušinėlių kiekiui, liga gali praeiti be simptomų. Tačiau ligonis gali karščiuoti, nors temperatūra dažniausiai būna neaukšta, atsiranda sausas kosulys, dusulys, dažni naktiniai kosulio priepuoliai. Kartais vargina pilvo skausmai. Ligonius pykina, jie vemia, viduriuoja. Protarpiais išberia ir niežti odą. Migruojančių lervų gali pakliūti į akis. Dažniausiai pažeidžiama viena akis. Nustatyta, kad sergantiems toksokaroze vaikams sumažėja vakcinacijos ir revakcinacijos prieš tymus, difteriją ir stabligę efektyvumas, nes toksokaros pasižymi stipriu imuniteto susidarymą slopinančiu veikimu.

Toksokarozės diagnostika ir gydymas
Aprašyti simptomai yra būdingi ir daugeliui kitų susirgimų, todėl norint patvirtinti diagnozę turi būti atliekami kraujo serologiniai tyrimai. Ši liga yra išgydoma naudojant tam tikrus antihelmintinius vaistus.

Toksokarozės profilaktika

Laikytis higienos: atidžiai tekančiu vandeniu su muilu nusiplauti rankas grįžus iš lauko, po darbo sode, darže, prieš valgį, pažaidus su šuniuku, kačiuku.
Nevalgyti neplautų vaisių, uogų, daržovių, negerti ir nenaudoti maisto gamybai, daržovėms, vaisiams, uogoms plauti atvirų telkinių vandens. Žali valgomi vaisiai, daržovės, uogos turi būti labai atidžiai nuplauti švariu vandeniu ar nuplikyti.
Tinkamas elgesys su šunimis ir katėmis:

« reguliariai gydyti šunis ir kates nuo kirminų;
« neleisti šunims laižyti veido, indų, kuriuos naudoja žmonės, nes ant šuns snukučio, liežuvio gali būti parazitų kiaušinėlių, kurie gali patekti į žmogaus virškinimo traktą ir sukelti susirgimą;
« šunis vedžioti jiems skirtose aikštelėse;
« neleisti savo augintiniams teršti aplinkos, surinkti jų išmatas į maišelius ir išmesti į konteinerius ar nukenksminti kitu saugiu būdu, sudeginant, užkasant;
« nežaisti su svetimomis katėmis, šunimis, ypač valkataujančiais gyvūnais;
« rūpintis savo augintinių švara.

Vaikų smėlio dėžės yra patraukli vieta katėms, šunims tuštintis, todėl patartina nenaudojamas smėlio dėžes uždengti. Svarbu smėlį pakeisti kiekvienais metais ir nuolat jį perkasti. Neleisti vaikams žaisti smėlio dėžėse, kuriose smėlis nekeičiamas. Smėlio dėžes reikėtų įrengti saulėtose vietose.
Vasarą, iškylaujant lauke, nukritusio ant žemės maisto geriau nevalgyti, jeigu jo negalima nuplauti. Maistą geriausia laikyti sandariuose induose, apsaugančiuose nuo dulkių, musių, tarakonų bei kitų vabzdžių, kurie gali pernešti parazitų kiaušinėlius.

Parengė:
Aušra Bartulienė
Epidemiologinės priežiūros skyriaus gydytoja epidemiologė

Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centro inf.,

Kategorijos: Gyvulininkystė, paukštininkystė, žuvininkystė, bitininkystė, Gyvulių ligos, veterinarija ir veterinarai