Echinokokozė, alveokokozė

Kas tai per liga?
Echinokokozė yra sunkus parazitinis susirgimas, kurį sukelia Echinococcus genties kaspinuočiai. Lietuvoje paplitusios dvi kaspinuočių rūšys: Echinococcus granulosus ir Echinococcus multilocularis. Jos žmogui sukelia sunkius negalavimus, kurių negydant žmogus gali mirti. Cistinę echinokokozę arba hydatidozę sukelia Echinococcus granulosus, alveokokinę echinokokozę - Echinococcus multilocularis. Echinokokozė yra didelė sveikatos problema daugelyje pasaulio šalių, ypač ten, kur vystoma gyvulininkystė.

Echinococcus granulosus ir Echinococcus multilocularis - abu šie sukėlėjai turi panašią suaugusio parazito struktūrą, panašų vystymosi ciklą, panašius užsikrėtimo kelius bei apsisaugojimo būdus. Tačiau skiriasi jų lervinės stadijos struktūra, ligos sunkumas ir ligos baigtis.

Ligos sukėlėjai
Echinococcus granulosus ir Echinococcus multilocularis yra smulkūs, 1,3-7 mm ilgio kaspinuočiai, kurie skirtingų šeimininkų organizme praeina kelias vystymosi stadijas: suaugusio kaspinuočio, kiaušinėlio ir lervos. Parazito vystymuisi reikalingi du šeimininkai. Tarpinio šeimininko organizme vystosi lervinės formos echinokoko cistos, galutinio - suaugęs kaspinuotis.

Sukėlėjų vystymosi ciklas
Tarpiniai šeimininkai yra įvairūs žolėdžiai ir visaėdžiai žinduoliai (avys, arkliai, galvijai, kiaulės, triušiai, kiškiai, graužikai ir kt.). Jie užsikrečia per echinokokų kiaušinėliais užterštą pašarą ar vandenį. Kartais parazitai patenka į netipinių tarpinių šeimininkų organizmą, kur jo vystymosi ciklas nutrūksta ir kaspinuotis negali būti perduotas kitam šeimininkui. Žmogus, kurio organizme vystosi echinokoko lerva (cista), yra netipinis tarpinis šeimininkas.

Galutiniai šeimininkai yra šunys, vilkai, šakalai, lapės, kartais ir katės. Jie echinokokoze užsikrečia suėsdami tarpinių šeimininkų organus su echinokokinėmis pūslėmis. Galutinio šeimininko organizme echinokokai vystosi iki suaugusių kaspinuočių, kurie metus ir ilgiau gyvena gyvūnų plonosiose žarnose. Subrendęs, prisipildęs kiaušinėlių paskutinis kaspinuočio narelis atitrūksta nuo jo kūno ir su išmatomis patenka į aplinką ar aktyviai susitraukinėdamas iššliaužia per išeinamąją angą. Nareliui susitraukinėjant išspaudžiami kiaušinėliai, kurie prikimba prie gyvūno kailio. Taip pat su išmatomis patekę ant žemės nareliai gali nušliaužti 25 cm ilgio atkarpą, palikdami ant žemės ir žolės daugybę kiaušinėlių (viename narelyje gali būti nuo 200 iki 800 kaspinuočio kiaušinėlių). Lietaus vanduo kiaušinėlius gali nunešti į vandens telkinius, kur girdomi galvijai. Ant dirvožemio paviršiaus pavėsyje kiaušinėliai išgyvena iki mėnesio, ant žolės - iki pusantro. Tačiau jie neatsparūs tiesioginiams saulės spinduliams, išdžiūvimui. Priklausomai nuo temperatūros ir drėgmės kiaušinėliai gali išlikti gyvybingi nuo 3 dienų iki 2 metų.

Kaip užsikrečiama?
Žmogus echinokokoze užsikrečia kaspinuočių kiaušinėliams per burną patekus į virškinimo traktą.

• Echinokokoze žmogus gali užsikrėsti bendraudamas su užsikrėtusiais šunimis, ant kurių kailio, liežuvio gali būti echinokokų kiaušinėlių ar narelių. Sveiki šunys taip pat gali perduoti echinokoko kiaušinėlius, kurie ant jų kailio ar liežuvio patenka nuo užterštos aplinkos: laižant ar uostinėjant užsikrėtusius šunis, voliojantis žolėje ar pan.
• Kiaušinėliai į žmogaus virškinimo traktą gali patekti su daržovėmis, salotomis, vaisiais, uogomis ir kitais augalais, kurie gali būti užteršti šunų ar laukinių gyvūnų išmatomis. Maisto produktai ar kiti paviršiai echinokoko kiaušinėliais gali būti užteršti su dulkėmis, juos gali pernešti paukščiai, tarakonai, musės.
• Žmogus alveokokoze gali užsikrėsti nuo sumedžiotų laukinių gyvūnų (lapes, usūrinius šunis). Lupant laukinių gyvūnų kailį prilipę prie kailio kiaušiniai patenka ant rankų ir gali būti pernešti į burną valgant, rūkant ar pan. Jei kailių dorojimas vyksta gyvenamosiose patalpose, kaspinuočio kiaušinėliai gali patekti ant buityje naudojamų daiktų, maisto produktų, kur ilgai išsilaiko neprarasdami savo gyvybingumo.
• Ūkiuose, kur auginami švelniakailiai žvėreliai (pvz., lapės), žmogus gali užsikrėsti juos prižiūrėdamas - šerdamas, tvarkydamas jų laikymo gardus ir kt.
• Taip pat svarbus užsikrėtimo šaltinis yra maistui ir namų ūkyje (pvz., daržų laistyme) naudojamas vanduo iš atvirų gamtinių vandenviečių, kurios gali būti užterštos laukinių gyvūnų ar šunų išmatomis.

Parazitų vystymasis žmogaus organizme
Žmogui prarijus echinokoko kiaušinį, jo apvalkalėlis ištirpsta ir išsilaisvina lerva. Ji įsiskverbia į žarnos sienelę ir patenka į kraujo apytakos ratą. Kraujas lervas dažniausiai nuneša į kepenis, plaučius, rečiau - į kitus organus. Audiniuose pradeda vystytis taip vadinamos echinokokinės pūslės (cistos). Cistos dydis gali būti labai įvairus - nuo kelių milimetrų iki 30-40 cm. Echinokokinė pūslė žmogaus organizme gali išlikti gyvybinga dešimtis metų.

Echinokoko lervos yra vienkamerinės nuo kelių milimetrų iki 30-40 cm dydžio cistos. Alveokoko lervos tarpinių šeimininkų organizme yra sudarytos iš daugybės mažų, nuo 1 mm iki 3 cm diametro, pūslelių, kurios gali peraugti kepenų audinį ir/ar gretimus organus. Kartais pūslelės atsiskiria ir, patekusios į limfos ar kraujo indus, gali būti nuneštos į kitus organus ar audinius.

Ligos požymiai
Kadangi cistos auga lėtai, ligos pradžioje žmogus jaučiasi visiškai sveikas. Dažniausiai liga nustatoma atsitiktinai. Ligos simptomai priklauso nuo cistos buvimo vietos, jos dydžio bei žmogaus organizmo atsparumo. Sergantysis jaučia bendrą silpnumą, neturi apetito. Pūslei augant atsiranda skausmas po dešiniuoju šonkaulių lanku. Ligonį pykina. Užaugusios cistos suspaudžia stambius tulžies latakus, prasideda gelta. Jeigu cistos auga plaučiuose, atsiranda skausmas krūtinėje, neaukšta temperatūra, kosulys, ligoniai neretai atkosti skreplius su krauju.

Profilaktika
Kad neužsikrėstume echinokokoze, būtina:

• Plauti rankas prieš valgį, po bendravimo su šunimis, po lauko darbų;
• Nevalgyti neplautų uogų, vaisių, daržovių, negerti nevirinto vandens iš atvirų vandens šaltinių;
• Nešerti gyvūnų (šunų, kačių) termiškai neapdorotais paskerstų gyvūnų vidaus organais (kepenimis, plaučiais ir kt.) bei virtuvės atliekomis, kurios gali būti užkrėstos echinokokoze.
• Neleisti šunims ir katėms laižyti veido, lėkščių, iš kurių valgo žmonės. Šiuos gyvūnus šerti tik jiems skirtuose dubenėliuose.
• Kaimo vietovėse šunis laikyti pririštus ir reguliariai dehelmintizuoti. Užsikrėtusių echinokokoze šunų išmatas sudeginti arba saugiai tvarkyti kitu būdu.
• Tikrinti naminių gyvulių skerdieną ir saugiai pašalinti infekuotų gyvulių vidaus organus (sudeginti, giliai užkasti ir kt.).

Parengė:
Aušra Bartulienė
Epidemiologinės priežiūros skyriaus gydytoja epidemiologė

Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centro inf.