Azoto trąšos

Azotas dalyvauja formuojantis augaluose baltymų molekulėms ir yra svarbi chlorofilo sudedamoji dalis, be kurio neįmanomas fotosintezės procesas. Pakankamą azoto kiekį rodo sodriai žalia lapų spalva ir sparčiai augantys ūgliai. Trūkstant azoto lapai geltonuoja, augalai lėčiau auga.

Pagrindinis azoto šaltinis yra dirvožemis. Azoto mažiau yra smėlėtuose ir priemolio drivožemiuose, daugiau - juodžemyje ir durpėse. Pagrindinis azoto kaupėjas ir saugotojas yra humusas, jis gali turėti iki 5 proc. azoto. Tačiau tik maža dalis dirvožemio azoto įsisavinama augalų, prieš tai dirvos organizmai turi mineralizuoti organinį azotą.

Azoto daugiausiai turi jauni lapai ir ūgliai, jiems senstant azotas migruoja į naujai besiskleidžiančius lapus ir augančius stiebus. Bręstant vaisiams azotas įma judėti į reprodukcinius organus padėdamas formuotis baltymams. Subrendus sėkloms vegetatyvinėse dalyse lieka labai mažai azoto.

Tačiau azoto perteklius turi ir neigiamą poveikį. Esant jo pertekliui sparčiai vystosi vegetatyvinė masė, o tai sulaiko vaisių brendimą ir dažnai sumažina derlių. Augalai žaliuoja ilgai, ūgliai nespėja pakankamai sumedėti, ir augalas tinkamai nepasiruošia žiemai. Dėl šios priežasties augalai nuo vasaros vidurio - pabaigos nebetręšiami arba labai ribotai tręšiami azotinėmis trąšomis. Azoto perteklius turi įtakos  kenksmingų nitritų susidarymui.

Intensyviai auginant augalus dirvožemį būtina papildyti azotu. Tą paprasčiausia padaryti naudojant azotines trąšas.

Mineralinės azoto trąšos

Azotinių trąšų yra labai daug. Azotinės trąšos skirtomos į skystas ir kietas. Skystos azotinės trąšos dažniausiai naudojamos dideliuose ūkiuose, nes tokias naudoti mėgėjams sudėtinga, tačiau tuo pačiu jos yra ir gerokai pigesnės. Pagal sudėtį azotinės trąšos skirstomos į tris pagrindines grupes.

Amoniakinės ir amoniako nitritinės azoto trąšos

Amonio salietra (NH4NO3) - didelio efektyvumo azotine trąša, kurios sudėtyje yra 34–35 proc. azoto. Naudojama pagrindiniam ir papildomiems tręšimams. Įmirkusiose dirvose ši trąša gana greitai išsiplaunama, todėl tręšiama prieš pat vegetacinį periodą ir jo metu. Efektyvesnė sausesniuose dirvožemiuose.

Amonio salietra higroskopiška, ją reikia laikyti sausose patalpose. Prieš barstant verta pasižiūrėti, ar trąšų masė nesulipusi. Amoniako salietra didina dirvožemio rūgštingumą, todėl tręšiant rūgštesnes dirvas verta pridėti neutralizuojančių priedų.

Vertingiausias dolomitas, ypač lengvose dirvose, dėl sudėtyje turimo magnio. Taip pat maišant su superfosfatu pridedama apie 15 proc. dolomito miltelių. Dolomitas ir superfosfatas sumaišomas prieš maišant su amonio salietra.

Amonio sulfatas (NH4)2SO4 savo sudėtyje turi 20,5 proc. azoto. Gerai įsitvirtina dirvožemyje, nes azotas yra katijoninėje formoje ir mažiau išsiplauna. Puikiai tinka pagrindiniam tręšimui, tačiau naudojamas ir papildomiems. Reikėtų papildomai maišyti su neutralizuojančiu dolomitu. Mažiau higroskopiškas.

Amonio sulfonitratas, amonio sulfato nitratas (ASN) savyje turi 21-26 proc. azoto. Viena iš populiariausių azotinių trąšų. Rūgština dirvą, todėl puikiai tinka šarmingoms dirvoms.

Amonio chloridas (NH4Cl) turi apie 25 proc. azoto. Pasižymi puikiomis fizinėmis sąvybėmis, mažai higroskopiškas, įsitvirtina dirvoje. Tačiau kartu su azotu į dirvą patenka daug chloro, kas daugumai augalų nepatinka. Todėl trąšos naudojamops gerokai prieš vegetaciją, kad chloras išsisklaidytų.

Nitratinės azoto trąšos

Natrio salietra (NaNO3) sudėtyje turi 16 proc. azoto. Puikiai įsisavinama augalų, šarminė trąša. Puikiai tiks tręšti rūgščius dirvožemius. Dirvoje gana greitai išsiplauna. Puikiai tinka tręšti prieš pat sėjimą ir vėliau, kaip papildoma azotinė trąša.

Kalcio salietra (Ca(NO3)2) turi sąlyginai nedaug azoto, apie 15 proc. Taip pat yra šarminė azotinių trąšų atmaina. Sistemingai naudojant pagerina rūgščių dirvožemių savybes. Trąša higroskopiška, reikia laikyti sausoje patalpoje, prieš naudojant įvertinti, ar masė nesulipusi.

Amidinės azoto trąšos

Karbamidas (CO(NH2)2) - aukšto efektyvumo trąša, kurios sudėtyje yra 46 proc. azoto. Dirvoje gana gerai laikosi, tačiau gana judri trąša. Didina rūgštingumą, todėl reikėtų naudoti neutralizuojančių medžiagų. Šios azotinės trąšos tinka tręšimui per lapus, nenudegina lapų.

Skystos azotinės trąšos

Pramoniniuose ūkiuose dažniausiai naudojamos skystos azotinės trąšos. Jos pigesnės nei kitos trąšos, taip pat gerai įsisavinamos augalų. Populiariausi yra azotinių trašų mišiniai. Skaičius prie KAS rodo azoto koncentraciją tirpale. Naudojama po derliaus nuėmimo, prieš vegetaciją, tręšiant per lapus. Gali būti derinama su kitomis trąšomis ir augalų apsaugos priemonėmis.

Organinės azotinės trąšos

Azoto turi mėšlas (0,5-1 proc.), paukščių mėšlas (1-2,5 proc.). Komposte, ypač durpiniame taip pat yra azoto (iki 1,5 proc.). Žalia žolės masė turi 0,4-0,7 proc. azoto, žali lapai - 1-1,2 proc., ežerų dumblas - 1,7-2,5 proc. Tačiau reikėtų įvertinti, kad kai kuriais atvejais dėl azoto galimas dirvožemio rūgštingumo padidinimas.

Azoto tręšimo normos

Iš rudens azotinėmis trąšomis tręšti nerekomenduojama , nes dalis azoto žiemos - pavasario metu bus išplauta. Nedideliais kiekiais (iki 30 kg/ha) gali būti tręšiami žieminiai javai, jei sėjami nederlingame dirvožemyje, vėluojant ar po prasto priešsėlio. Nuo azoto rudenį žieminiai javai ir rapsai pernelyg suvešės ir prastai žiemos.

Pagrindinis tręšimas azotu vykdomas pavasarį. Bendras metinis azotinių trąšų poreikis skaičiuojamas pagal formulę:

N = 25D-n
N - azoto tręšimo norma kg/ha;
D - planuojamas derlingumas T/ha;
n - mineralinio azoto kiekis dirvoje kg/ha

Skaičiuojant imamas grynasis azoto kiekis trąšose. Konkrečioms trąšoms perskaičiojama naudojant koeficientą atsižvelgiant į grynojo azoto kiekį trąšose.

Azoto  sunaudojimas kilogramais užauginti 1 toną produkcijos