Obelų sodo planavimas

Pramoninis ir mėgėjiškas obelų sodas gali labai skirtis. Pramoniniame sode racionaliausias obelų išdėstymas eilėmis. Tarpai tarp obelų priklauso nuo jų augumo ir naudojamos technikos. Tuo tarpu mėgėjiški vaismedžių sodai sulaukia visai naujų transformacijų. Tampa madinga atsisakyti techninio obelų ir kitų vaismedžių išdėstymo ir kurti sodą kaip dekoratyvinį landšaftą. Obelys tampa vienu iš landšafto akcentų, teikdamos estetinę ir praktinę naudą. Pavasarį žydinčios, kitų metų laiku pasipuošusios žaliais ar raudonais obuoliais.

Tokio požiūrio priežastimi tampa didėjantys sklypai, ypač sodybose. Obelys ir kiti vaismedžiai derinami su reljefu, kitais medžiais, lauko gėlėmis. Būdamos aukštesnės, obelys gali įrėminti landšaftą. Taip pat tapti pusiau kultūrinių laukų akcentu auginamos pavieniui.  Dauguma obelų veislių, ypač modernesnių, reikalauja daug saulės šviesos. Jų negalima sodinti kitų medžių pavėsyje. Geriausia joms parinkti vietą kur atvira erdvė iš rytų – pietų pusės.  Turėtų būti suplanuotas obuolių poreikis. Nuo to priklausys obelų kiekis. Vidutiniškai 10 – 15 metų aukštaūgė obelis prinokina apie 100 kilogramų obuolių. Tiksliau tiek jai reikėtų palikti nokinti, kad ji nepervargtų. Sezono metu suvalgoma apie 100 kg obuolių. Žiemos saugojimui  penkių asmenų šeimai pakanka apie 100 – 150 kg obuolių. Dar sunaudojama apie 100 litrų obuolių sulčių -    250 kg obuolių. Manyčiau ateis mada gamintis naminį sidrą, kuriam reikės apie 100 kg obuolių. Šeimos sveikų obuolių poreikis apie 600 kilogramų obuolių arba 6 -  8 augios obelys. 

 

Kokio augumo obelis rinktis

Pirmiausia reikia apsispręsti dėl obelų augumo. Obelų augumą apsprendžia naudojamas poskiepis. Ilgą laiką buvo populiaru naudoti poskiepius kurie ribodavo obelų augumą. Tai leidžia kompaktiškiau susodinti obelis, padaryti obuolius pasiekiamus ranka. Tokios obelys neabejotinai tinkamesnės pramoniniams desertinių veislių obelų sodams. Mažaūgės obelys tinkamesnės nedideliems sklypams, kurie dažniausiai yra prie privačių namų miestuose. Pramoniams sodams, kur obuoliai auginami sultims, labiau apsimoka auginti aukštaūges obelis. Obuolių rinkimo technika pritaikyta augiems medžiams. Kol kas Lietuvoje neteko susidurti su tokiais sodais, tačiau tikėtina to galima sulaukti ir pas mus. Ypač jei ims populiarėti sidro gamybos verslas.  Didesnį sklypą turinčiose sodybose neabejotinai daugiau privalumų turi aukštaūgės obelys. Po jomis lengviau tvarkyti žolę lengvąja vejos tvarkymo technika. Taip lengviau apsaugoti obelis nuo gyvūnų, ypač jei teritorija netveriama. Žemaūgių obelų šaknys nedidelės, formuojant augesnę obelį virsta. Taip pat žemaūgės obelys nėra ilgaamžės, augs apie 30 metų. Aukštaūgės obelys nesunkiai sulaukia 100 metų, sutinkamos ir 300 metų.

Prie augumo labai tinka ir sprendimas ar rinktis obelį monokultūrinę ar daugiakultūrinę. Tai yra ar visa obelis iš vienos veislės ar kelių veislių. Daugybei obuolių veislių pakanka kelių derančių šakų. Tai veislės kurios ilgai nesilaiko ar turi specifinį skonį. Perspektyvesnės kelių veislių yra aukštaūgės obelys. Jas sukurti daugiau galimybių pačiam išmokus skiepyti jau paaugusias obelis iš sėklų. Taip kaip parduodamuose kelių veislių sodinukuose skiepijama žemai esančiose šakose. Aukštaūgę obelį beveik neįmanoma iš tokio medelio suformuoti. Formuojant kelių veislių obelį geriausia derinti panašaus brendimo veisles. Nes sumaišius skirtingos brandos obuolius ankstyvosios veislės aktyvina puvinio perdavimą vėlyvesnėms veislėms.

Mokant skiepyti nesunkiai galima pakeisti ir senos obels veisles. Tai ypač taikytina įsigijus sodybą su senomis obelimis. Perskiepyjus seną obelį galima greitai „išauginti“ visą sodą obelų. Apie senų obelų perskiepijimą straipsnyje „ Senos obels perskiepijimas“.  

Žaizdeles, likusias po perskiepijimo, greitai užgydo specialus sodo tepalas BEE FORT su natūraliu bičių vašku. Vaško sluoksnis neleidžia infekcijai ir drėgmei patekti per pjūvį į atvirą žaizdą. Svarbu užtepti, kol mediena dar yra sausa ir nesušlapo. BEE FORT gali būti naudojamas genėjimo skerspjūviams užtepti bei įtrūkusiai ar apgraužtai žievei gydyti. 

 

Kokias obelų veisles rinktis

Obelų veislių parinkimui reikia skirti įpatingą dėmesį. Tai yra svarbiausia dalis įkuriant obelų sodą. Dažnai daroma klaida, kad obels sodinukas parenkamas spontaniškai, atsižvelgiant į sodinukų pardavėjo nuomonę. Medelynuose yra atrodytų didelis pasirinkimas, tačiau panagrinėjus atidžiau iš tiesų gana vienodas ir skurdokas. Ypač jei kalbama apie modernesnes veisles ant aukštaūgių poskiepių. Taip pat jei ieškoma įdomesnių etnografinių veislių. Reikia suprasti, kad medelynai turi veislinius medžius iš kurių skiepijami nauji sodinukai. Naujoms veislėms praeina laiko kol pakankamai subręsta medelis skiepų paėmimui. Tai ir kišama tai kas turima.

Pradedantis sodininkas turi suprasti, kad obelų selekcija vyksta nuolat ir bandoma išvesti naujas, laikmečiui pritaikytas veisles. Labai dažnai būna, kad išvedus naują veislę ji jau nebetinkama naujam laikmečiui. Taip pat vyksta ir natūrali selekcija. Sode veislės kryžminasi, paukščiai ir gyvuliai sėklas išbarsto apylinkėse. Išauga sėjinukų kurių obuolių skonis skiriasi nuo abiejų tėvų.   Obelų sodas veisiamas ilgam, todėl veisles reikia parinkti tokias kurios patiks šeimai. Taip pat užtikrinti kaip galima ilgesnį obuolių valgymo laikotarpį. Tam dažniausiai parenkamos skirtingo brendimo laiko obelys. 

Ankstyvų veislių obelys.

Visiems tikriausiai žinoma alyvinių obelų veislė. Vien Lietuvoje bus koks šimtas skirtingų alyvinių obelų klonų. Panašu mokslinė alyvinių obelų selekcija buvo vystoma link jų sukietinimo ir didesnio trasportabilumo, deja prarastas minkštumas kuris yra seniausių alyvinių obuolių patrauklusis bruožas. Alyvinių obelų atveju nesiūlyčiau pirkti viso medelio. Tik turėsite darbo rinkti daugybę krituolių. Alyvinių obuolių veislei pakaktų kelių šakų. Alyvinio saldžiarūgštis skonis, kiek mažėja rūgšties obuoliams subrendus. Tačiau po subrendimo obuoliai laikosi tik nuo savaitės iki kelių. Sultys rūgštokos.  

Alyvinius būtų galima derinti su Konfetnaja veisle. Tai saldinis obuolys turintis puikų aromatą, kiek primenantis persiko skonį. Subręsta kiek vėliau alyvinio. Tačiau dėl saldumo galima vartoti net anksčiau alyvinio. Išeina puikios sultys, galima auginti visą medį.

Dar viena ankstyva etnografinė veislė yra Avietinis. Obuoliai nedideli, sultingi, mažiau rūgštūs nei alyviniai. Subręsta anksčiau nei daugelis alyvinių obelų. Pakanka šakos.  

Rokvaldo saldusis - ankstyva  obelų veislė dydžiu ir skoniu artima ananasiniams obuoliams. Visiškas saldinis, minkštumas ir brandos laikas artimas alyviniams obuoliams. Greičiausiai koks nors senas etnografinių obelų mišinys, apleistas dėl netransportabilumo. Tačiau moderniame sode  itin tinkama obelų veislė dėl ankstyvumo, aukšto sultingumo, sultys labai skanios ir saldžios. Iš šių obuolių  išėjo puikūs sidrai, cukringumas 12 + procentų. Verta auginti visą medį.

Daugiau apie ankstyvas veisles galima perskaityti „ Ankstyvųjų veislių obelys“

Ankstyvosios rudeninės veislės subręsta rugsėjo mėnesį.  Iš etnografinių žinomiausi ananasiniai obuoliai. Saldžiarūgščiai, aromatingi, gana kieti ir laikosi beveik iki žiemos. Pakanka kelių šakų, mažesnė sulčių išeiga, nors sultys gana skanios.  

Bene labiausiai vertinamas Auksis. Šiai veislei būtina skirti visą medį. Skonis maloniai saldžiarūgštis, obuoliai laikosi iki žiemos pabaigos, itin skanios sultys. Medis atsparus šalčiams, medienos ir obuolių ligoms. Tinkamai genimas ir tręšiamas nepramečiuoja. 

Prie ankstyvo rudens veislių priskiriami Antaniniai, tačiau  tikrąjį skonį obuoliai įgauna vėlyvą rudenį. Gana aukštas rūgštingumas, turi daug pektinų dėl ko vertinamas. Pilnai subrendus rūgštingumas sumažėja, galima naudoti sidrui gaminti. Rūgštesnes sultis abejotina ar su pasimėgavimu gers vaikai. Pakanka šakos. 

Rudeninis dryžuotasis arba Grabšteinas. Obuoliai ilgai nesilaiko, tačiau yra skanūs, švelniai saldžiarūgščiai. Verta turėti porą šakų. 

Vėlyvo rudens obuoliai dera rugsėjo spalio mėnesiais. Daugelis veislių išsilaiko sandėliuose iki pavasario. Renkantis šias veisles daugiau žiūrima į saugojimą. Obuoliai šviežiam valgymui jau gana pabodę, tačiau jų vėl norėsis žiemą. 

Jonagold ir jo klonai tik užima vietą Lietuvos soduose. Gąsdinama dėl jų neatsparumo šalčiams, nepakankamo laiko subręsti obuoliams. Tačiau jei Jonagoldą pasodinsite atviroje ir saulėtoje vietoje karštą vasarą obuoliai subręs kartu su Auksiu. Jonagold puikiai atlaiko šalčius ir atsparus ligoms. Tik reikėtų pirkti jau Lietuvoje skiepytus sodinukus arba skiepyti nuo atlaikiusių žiemas medžių. Įvežus iš užsienio Jonagoldus gana daug jų nušalo, likę rodo puikius rezultatus, prisitaikė.  Pagrindinio Jonagold obuoliai dideli, švelnaus saldžiarūgščio skonio. Red Prince kiek saldesnis, aromatingas, sultingas. Kriaušių skonis jaučiamas Jonagold de Costa. Puikiai laikosi sandėliuojami.  Kol kas nepavyko suspėti nusipirkti Jonagold ant aukštaūgio poskiepio. Manyčiau verta auginti vieną Jonagold obelį su skirtingomis šakomis paminėtiems klonams.       
    

Saldžiarūgščiai ( labai silpnai rūgštūs), gerai besilaikantys yra Čempion obuoliai. Nors yra problemų su medienos atsparumu ligoms. Obuoliai atsparūs ligoms. 

Beloruskoje Malinovoje - saldžiarūgščiai obuoliai, atsparūs ligoms, aromatingi. 

Daugiau apie rudeninių veislių obelis  

Žieminės obelų veislės

Kai kurie obuoliai ant šakų laikosi iki pat sniego. Jie dažniausiai itin kieti ir kiek suminkštėja ir atskleidžia puikų skonį jau sandėliuojant. 

Spartan – veislė į kurią būtina atjkreipti įpatingą dėmesį. Vaisiai maloniai saldžiarūgščiai, netgi arti saldinio, aromatingi. Vaisiai ilgai nemiltėja saugant. Skanūs bus vėlyvą rudenį. 

Beloruskoje sladkoje - saldinis, puikiai laikosi, idealus skonis. Puikus skonis jau bus vėlyvą rudenį.

Alesia – puikios skoninės sąvybės, saldžiarūgštis,  obuolys, daug sulčių. Drąsiai visas medis. 

Landsbergio renetai /  Golden  -  sunku pasakyti kiek šios paminėtos veislės skiriasi viena nuo kitos. Padarius akląjį testavimą didelių skirtumų nebuvo. Landsbergio renetai žali, su auksiniu atspalviu, kieti ir saldiniai obuoliai. Išvesti 19 amžiaus viduryje Prusijoje. Vieni iš populiariesnių Normandijoje sidro gamyboje. Puikiai laikosi sandėlyje, nemiltėja. Trūkumas – mažesnė siulčių išeiga. Tačiau kaip įvertino vienas JAV literatas jų sultys – obuolių pienas. Gaunasi idealus sidras. Tektų ieškoti etnografiniuose soduose.

Topaz - tipinė žieminė veislė, laikosi iki birželio, labai sultinga, saldžiarūgštis, kiek ryškesnis rūgštumas, kriaušių skonis.

Alva - švelnaus avietinio skonio saldžiarūgščiai, puikiai besilaikantys obuoliai.

 

Obelų sodinimas

Didžiausias obels sodinuko iš solidaus medelyno privalumas yra jo švara nuo ligų. Patys medelynai yra prižiūrimi ir yra verčiami atidžiai saugoti sodinukus nuo ligų.

Savarankiškai imant skiepus juos reikėtų  dezinfekuoti. Nors vis tiek išlieka kokios ligos pernešimo tikimybė.

Turguje reikėtų itin atsargiai rinktis sodinukus.

Obelų sodinukų šaknis prieš sodinimą labai praverčia pamirkyti dezinfekuojančiame Vario sulfato tirpale. Labai svarbu nepersistengti su koncentracijos stiprumu, kad neapdeginti sodinuko šaknų. Obelims ruošiamas 1 %-inis Vario sulfato tirpalas, besilaikant griežtų proporcijų – 100 g : 10 l vandens.

O norint pagerinti sodinuko šaknų aklimatizaciją dirvinėje terpėje ir stimuliuoti jų sveiką augimą rekomenduojama 5 minutes pamirkyti jas ekologiško Kelpak ekstrakto tirpale. Mirkymui šis tirpalas ruošiamas santykiu 10 ml : 1 l vandens. Kelpak sudėtyje yra labai naudingų auksino ir citokinino hormonų, atsakingų už tokį teigiamą poveikį augalams.

Duobės išmatavimai obels sodinukui priklauso nuo dirvožemio derlingumo ir nuo derlingo sluoksnio storio. Jei obelį sodinate į nederlingą  dirvą, sunkius priemolius darykite maksimaliai didelę duobę, apie 1 metro skersmens ir 80 centimetrų gylio.

Į tokios duobės dugną suverčiamas viršutinis derlingas sluoksnis, obeliai pilnai pakaks 60 centimetrų gylio. Obels šaknys nebūna labai giliai, vėliau jos sugebės prasiskverbti ir pro kietus gruntus. Jei dirvožemis smėlis, žvyras ir itin laidus vandeniui, verta duobės dugne padaryti ekraną vandeniui iš priemolių. Derlingame dirvožemyje pakaks 50 centimetrų skersmens duobės. 

Obelys labai mėgsta priemolio dirvos tipą su 5,5-6,5 pH rūgštingumu. Pakeisti ir pagerinti nepalankaus dirvos tipo struktūrą bei pakoreguoti pH lygį galima, naudojant preparato Blackjak suspensiją, kurioje visą darbą atlieka naudingos gamtinės rūgštys – huminė, ulminė, fulvinė. Dirvos pH subalansavimu ir derlingumo padidinimu užsiima ir biologinė tręšimo priemonė Yokosan, išskirdama į dirvą derlingo sliekų biohumuso ekstrakto medžiagas.

Pagrindinė sodinimo duobė užpildoma trijų lygių dalių mišiniu. Naudojamas kompostas, durpės ir derlingas dirvožemis. Užpildžius duobę įpilamas kibiras vandens, palaukiama kol jis susigers.  Sodinukas įstatomas į duobę, kad skiepijimo vieta būtų aukščiau žemės paviršiaus. 

Obelų sodinukų šaknų prigijimą dirvoje ženkliai palengvina naudingų mikorizinių grybų Hifas mišinio mikroorganizmai. Mikorizinės grybienos hifai, aktyvizavus dirvoje, sudaro naudingą aljansą su pasodintų obelų sodinukų šaknimis. Hifams ir sodinukams bendradarbiaujant vyksta papildomos šaknų sistemos susiformavimas, ko dėka obelys pasisavins daugiau maistinių medžiagų ir vandens iš dirvos. Hifas suspensija pilama į sodinimo duobes tiesiai prieš sodinukų sodinimą.

Be to, Hifas mikoriziniai grybai padidina skurdžių dirvų derlingumą. Svarbu tik žinoti, kad Hifas grybienai taikomi tam tikri apribojimai – kartu su hifais negalima naudoti fungicidų, kurie gali neutralizuoti visą naudingą Hifas poveikį.

Sodinukas turėtų būti pririšamas, kad vėjas nejudintų stiebo ir tuo pačiu neišjudintų šaknų.

Pasodintos obelys laistomos kartą per savaitę. Sausros metu kelis kartus per savaitę po kibirą. Laistymui naudokite Blackjak naudingų rūgščių suspensiją, ištirpdant ją santykiu 25 ml : 10 l vandens kiekvienam medeliui. Tai paskatins geresnį sodinuko augimą ir įsišaknijimą.

 

Obels genėjimas

Obelis gali būti formuojama kaip verpstė arba taurė. Genint būtina naudoti švarius ir aštrius įrankius.

Pasodintam sodinukui nukerpamos apatinės šakos. Pirmosios šoninės šakos bus paliekamos  priklausomai nuo numatomo obels augumo. Žemaūgėms obelims 80 – 90 centimetrų, aukštaūgėms 1,2 – 1,5 metro aukštyje. Tokiame aukštyje nukerpama viršūnė. Išauga nauja viršūnė ir stiprios šakos. Verpstės formai vystyti paliekama viršūnė ir 3- 4 šoninės šakos. Sekantis kirpimas būna viršūnei paaugus 80 – 100 centimetrų. Aukštaūgei obeliai formuojamai kaip taurė verta palikti tik 4 - 5 šonines šakas. Jei obuoliai auginami sultims, galima vystyti po vieną vertikaliai aukštyn einančią šaką.

Vėliau šalinamos ta pačia kryptimi einančios šakos, tarp kurių atstumas mažesnis nei 80 centimetrų žemaūgėms ir 120 ūgioms obelims. Šalinamos besikryžminančios ir į vidų einančios šakos. Taip pat šalinama dauguma vertikaliai augančių šakų. 

Genint obels šakos pjaunamos prie pagrindo. Taip, kad būtų mažiausias nuopjovos skerspjūvis. Pjaunama aštriu sodininko pjūklu. Svarbu, kad žievė būtų nupjauta itin lygiai, galima nulyginti peiliuku. 

Genėjimo žaizdoms užgydyti verta rinktis purškiamą sodo tepalą Fort. Sodininkų palankumą jis nusipelnė tuo, kad juo patogu naudotis, purškiant iš balionėlio, o užpurkštas sluoksnis yra atsparus saulės spinduliams, nesutrūkinėja ir atrodo nepastebimas. Fort galima naudoti ir kitų mechaninių žievės ir šakų pažeidimų gydymui.

Nugenėjus obelį suaktyvinami jos gyvybiniai procesai. Naujinasi ne tik medžio laja, bet ir šaknys. Išgenėta obelis išleidžia daugybę vilkūglių. Juos reikia išpjauti ar išplėšyti kol jie nesukietėjo. Sumažinti vilkūglių augimą padeda pinceriavimas.

Iš vilkūglių galima suformuoti vaisines šakutes. Vilkūgliai kerpami paliekant keletą pumpurų iš kurių tais metais augs naujos šakutės. Kai kurioms obelų veislėms vaisinės šakutės susiformuos pirmais metais, kitoms kitais. Taip pat reikia žinoti kokioms veislėms žiediniai pumpurai kraunasi šakelių viršūnėlėse, kitoms apačioje. Paveikslėlyje Konfetnaja obelų veislė kurios žiedai formuojasi šakelių viršūnėse.

Jaunų obelų vainiko formavimas instrukcinis filmas

 

Seno obelų sodo sutvarkymas

Nusipirkus sodybą daugelis įsigyja ir seną obelų sodą. Panašu dar dažnai nesuprantama, bet tai taip pat vertingas turtas. Taip kaip tūkstantmečiai alyvmedžių medžiai kur nors Graikijoje. Senas obelų sodas gali būti naudojamas ne tik obuoliams auginti, bet ir tampa tikra landšafto puošmena. Stori ir kreivi kamienai, įmantriausios formos – tikras skulptūrų parkas. Belieka pasiekti, kad ir obuoliai būtų skanūs.

Pirmi metai turėtų būti skirti genėjimui. Išgenėti galima iki trečdalio gyvų šakų. Pirmiausia pašalinamos sausos šakos. Tada nuo viršaus į apačią šalinamos besikryžiuojančios, į vidų einančios ir per tankiai suaugusios šakos. Dažniausiai pirmiems metams pakanka besikryžiuojančių ir į vidų einančių šakų.

Ragaujant tokio sulaukėjusio sodo obuolius jais dažniausiai nusiviliama. Neverta taip iš karto nuvertinti obelis. Dažnai po genėjimo tie mažiukai, pūvantys ir rūgštūs obuoliukai tampa dideliais ir puikaus skonio, ilgai išsilaikančiais obuoliais. Kaip ir man pavyko taip atrasti Landsbergio Renetus. Ant motininės obels jų skonis gana patiko, tikrasis skonis atsiskliedė kai vaisius subrandino paskiepyta šaka.

Obelis galima skiepyti požieviniu skiepijimu į 2, max 3 cm skersmens šakas. Nors geriausia metams palikti nupjautas šakas, kad užaugtų vilkūgliai. Į vilkūglius skiepijama sudūrimo būdu.

Skiepijimo žaizdoms užtepti tinka sodo tepalas BEE FORT. Jo pagrindinę dalį sudaro bičių vaškas, užtraukiantis žaizdelę saugiu sluoksniu, pro kurį neprasiskverbs nepalankūs faktoriai iš išorės.

Į horizontaliai augusį vilkūglį įskiepyta žieminė obelis. Patogiai pasiekiami obuoliai. Tokia šaka ir toks derlius po trijų metų.

Obuolių vidutinis dydis buvo dvigubas nei didžiausių ant motininės, saldumas taip pat gerokai stipresnis.

Jei po genėjimo obuolių skonis netinka, galima obelį perskiepyti. Tai laikui imlus darbas, bet atsiperkantis. Per trejus metus iš obels galima gauti visą obelų sodą. Milžiniškas obels šaknynas maitina ir sparčiai augina naujas šakas. Tenka stebėti, kad skiepai per trejus metus pasiekia penkių ar net šešių metų obelaitės dydį. Obuoliai būna didesni ir saldesni nei medelių. Surinkus krepšį obuolių nuo šešerių metų obelaitės ji labai pavargsta ir dažniausiai net tręšiama pramečiuoja. Tuo tarpu tiek surinkus nuo keturmečio skiepo jis to net nepajunta. Nebent visa sena obelis būna labai perkrauta.  

Daugiausia priežiūros bus pirmaisiais metais, kai nupjovus šakas obelis paleis daugybę vilkūglių. Juos reikia šalinti prie pat kamieno išplėšiant arba išpjaunant. Horizontaliai einančius vilkūglius galima panaudoti perskiepyjimui. 

   

Prižiūrint obelis vertėtų pasirūpinti ir drėgmę atimančių piktžolių naikinimų aplink kamieną. Tokiems darbams rekomenduojamas herbicidas Taifun B. Jo sudėtyje esantis glifosatas naikina piktžoles per 8-14 dienų. Obelų sodo apsaugai nuo piktžolių Taifun B ruošiamas santykiu 200 ml : 10 l vandens (500 m² plotui). Svarbi sąlyga – nepurkšti lietuje arba žemesnėje nei 14º C temperatūroje.

Obelų purškimui per lapus ir laistymui verta naudoti vandeniu praskiestą ekologinę skystą trąšą Copfort, prisodrintą vario. Copfort kompensuoja vario stoką ir rekomenduojamas sekančių simptomų prevencijai: rudų, baltų ir pilkų apnašų, chlorozės (kai pasikeičia lapų būdinga spalva), dėmių, lapų kritimo, šakelių sudžiūvimo ir deformacijos, audinių mirimo (nekrozės - augalo dalių mirties, lydymos pajuodavimo). Laistymui Copfort ruošiamas proporcijomis 150-400 ml : 100 l vandens.

Fungicidinį ir baktericidinį efektą turi tirpūs milteliai KYTOS, aktyvuojantys natūralius obelų apsaugos procesus. KYTOS sudėtį sudaro gryna chitozano hidrochlorido medžiaga, veikianti kaip induktorius. 

Senos obelys kaip skulptūros. Storos šakos gali patiekti labai daug maisto medžiagų naujoms šakoms. Obelis formuojama taip, kad naujas šakas būtų galima maksimaliai lengvai pasiekti. Ant aukštų šakų geriausia formuoti horizontalias ir į apačią einančias šakas.

Filmas kaip genėti senas obelis

 

Obelų tręšimas

Obelims reikia optimalaus kiekio azoto, fosforo, kalio ir kai kurių mikroelementų kaip boro, magnio. Rūgštesnėje dirvoje reikia dolomito, kalkių. Be jų pagrindinės mineralinės medžiagos virsta sunkiai įsisavinamais junginiais.

Susitvarkyti su boro deficito problemomis padeda preparatas Matrinal B – boro elemento tiekėjas. Jam veikiant boras greičiau patenka ir įsisavina obels organizme. Rekomenduojamas, norint išvengti tokių simptomų kaip: lapų dechromavimas (pilkų, gelsvų, rudų, rausvų dėmių atsiradimas), lapų susukimas ir susiraukšlėjimas, įtrūkiai ir skylės lapuose. Matrinal B geriausia naudoti iki žydėjimo santykiu 20 ml : 10 l vandens, vengiant karščio, lietaus, rasos ir kitų preparatų tuo pačiu metu.

Pagrindinis fosforo (superfosfatas) ir kalio (kalio magnezija) kiekis įterpiamas rudenį. Reikėtų skaičiuoti, kad užauginus 100 kilogramų obuolių, obelis sunaudoja apie 100 g fosforo ir 100 g kalio. Todėl rudenį tokiai obeliai įterpiama apie 100 g superfosfato ir panašus kiekis kalio magnezijos. Taip pat pora kilogramų dolomito miltų. Šios trąšos leis sustiprėti pumpurams, jie lengviau peržiemos ir bus stipresni žiedai pavasarį. Pramoniniuose soduose reikėtų tiksliau skaičiuoti normas, imant mėginius iš lapų ir dirvožemio.

Pavasarį įterpiama pusė rudeninio fosforo, kalio kiekio. Papildomai tręšiama azoto trašomis – 100 g grynojo azoto, apie 200 gramų azoto trašų. Azoto kiekį galima mažinti jei po obelimi gausiai mulčiuojama. Didžiausią pavojų kelia azoto perteklius (azoto trąšos, mėšlas, mulčius) kadangi iš jo obuolyje susidarys nitratai ir nitritai.   

Trašų trūkumą arba perteklių galima pastebėti pagal požymius.

Kai trūksta azoto silpnai auga viršūnės, ūgliai. Jie būna trumpi ir ploni. Apatiniai naujų ūglių lapai gelsta, raukšlėjasi, krenta.

Esant Azoto pertekliui - ūgliai dideli, stori, lapai tamsiai žali. Dažniausiai vegetacija užsitęsia, viršūnėlės nepasiruošia žiemai. Vaisiai sunkiau spalvinasi, būna minkštesni ir prasčiau laikosi žiemą.

Azoto deficitui malšinti verta imtis stabilizuoto karbamido trąšų KARBAMID STRONG. Jų pagalba galima kontroliuoti ir azoto perteklių. Šio produkto azoto granulės turi apvalkalą iš stabilizuojančios medžiagos, leidžiančios 15 procentų sumažinti trąšų išeigą.

Trūkstant fosforo jauniems lapams prie gyslų ir pakraščių atsiranda purpurinės dėmės. 

Kalio trūkumą išduoda melsvėjantys lapai, nekrotinės dėmės tarp gyslų. Ūgliai būna ploni, maži tarpai tarp tarpubamblių, džiūsta viršūnės. 

Trūkstant magnio sparčiau krenta lapai. Prasideda kritimas nuo apatinių ir sezonui artėjant į pabaigą lieka tik viršutiniai lapai. Palei pagrindinę lapo gyslą atsiranda geltonos, vėliau ruduojančios dėmės.

Kai obelims trūksta magnio ir kalcio – šių dviejų medžiagų tiekimą atkurs skysta tręšimo priemonė Microdoctor Ca/Mg. Be to, naudojant šią trąšą, obelų sveikata sparčiau atsigauna po šalčio, karščio ir kenkėjų padarinių.

Kalcio trūkumas sukelia vaisių poodinę dėmėtligę. Ant obuolių atsiranta tamsios kietesnės dėmės, ruduoja kotelio duobutė. Lapai būna šviesiai žali, sukasi į viršų. Obuoliai prastai laikosi. Panašiai būna ir trūkstant boro, tik simptomai pasireiškia gerokai anksčiau, tik mezgantis vaisiams. Boras purškiamas ant obels po žydėjimo.

Boro trūkumas obelims pasireškia paviršiaus sukietėjimais, vėliau sutrūkimais ir puviniu. Boro deficitą malšina purškiamoji priemonė Microdoctor B.

Po žydėjimo obelų lapams rekomenduojamas purškimas preparatu Matrifruit su amino rūgštimi, ypač kai jaučiasi cinko ir mangano trūkumas. Panaudojimas užkerta kelią lapų susukimui, susiraukšlėjimui, dėmių ir skylių atsiradimui, amarų puolimams, pagerina fotosintezę. Nenaudoti karštyje ir atviroje saulėje.

Padidinti obelų atsparumą ir atkurti trūkstamų elementų balansą padeda preparatai Drekkar, Mimox Zn, Alsupre S, Copfort, Kelpak, Yokosan.

 

Obelų ligos ir apsauga nuo ligų 

Obelys serga medienos ir vaisių ligomis. Išvengti ligų padeda teisinga agrotechnika, sveikų sodmenų pirkimas, obelų apsaugos priemonės.

Senų obelų sode neabejotinai bus daugybė ligų. Išnaikinti ligas prireiks laiko. Pirmiausia reikia išnaikiti priežastis. Dažniausiai sename sode reikia atsakingo išgenėjimo. Genint būtina dezinfekuoti įrankius, pageidautina po kiekvieno seno medžio. Taip pat genėjimui reikia parinkti sausą dieną. Genint šlapius medžius geriau persineša ligos.

Obels medienos vėžys. Yra šiek tiek šansų išgydyti išpjovus visą pažeistą medieną. Užtepti moliu su vario sulfatu. Atsiradus pirmiems obelų vėžio požymiams reikia nedelsiant pasitelkti preparato Copfort pagalba (purškiant ir laistant). Copfort padidina obels medienos audinių atsparumą  tolesniam ligos plitimui ir nekrozei, užpildydamas ląsteles ir stiprindamas imunitetą, bei atsparumą vaisių puviniui.

Kai obuolių ir lapų paviršiuose pasireiškia obelų rauplių simptomai - pats laikas purkšti ir laistyti vaismedžius preparatu Mimox Zn. Jo sudėtyje esantis mimozos ekstraktas naikina rauplių sukėlėjus, pagerina cinko kiekį augale ir padeda atsikratyti apnašų. Mimox Zn yra prevencinė priemonė ir nuo kitos ligos – obelų miltligės.

Obelų imunitetą ir atsparumą rauplėms stiprina ir kitas preparatas - Alsupre S. Šis produktas yra naudingo sieros elemento tiekėjas ir baltymų struktūros stiprintojas.

Verta pašalinti samanas nuo medžių. Samanos nekenkia medžiams, tačiau juose gerai išsilaiko grybelių sporos ir peržiemoja kenkėjai ir jų kiaušinėliai. Todėl purškiant augalų apsaugos priemonių reikės gerokai daugiau. 

Obelų profilaktikai nuo nepalankių aplinkos faktorių sukeliamų ligų ir negalavimų galima naudoti tirpią priemonę Cephyro (aktyvus varis), ypač kai krenta lapai iki žydėjimo. Nerekomenduojama naudoti Cephyro žydėjimo ir obuolių nokimo laikotarpiais bei atviroje saulėje. 

Kaip taisyklė apleistame sode paliekami supuvę obuoliai. Juos būtina rinkti pastoviai. Taip pat svarbu nepalikti žiemai ant medžio.  

Nesutvarkius priežasčių, priemonės nuo kenkėjų mažai padės.

Dažniausiai purškiama tris kartus per metus. Pirmasis purškimas būna ankstyvą pavasarį prieš pumpurų brinkimą. Purškiama fungicidais (vario sulfato tirpalu arba fungicidais) nuo grybelių.
Antrą kartą purškiama fungicidais ir insekticidais po žydėjimo. Insekticidai skirti naikinti lapų ir vaisių kenkėjus.

Kovai su obeliniais amarais, pridarančiais didesnę žalą vaismedžiams, galima drąsiai naudoti ne vien insekticidus, bet ir biologinius preparatus Matrinal B ir Matrifuit. Jie yra ir naudingų mikroelementų tiekėjai, ir augalų plovikliai – nuplauna lapų paviršių nuo lipnių nešvarumų, tarp kurių yra blakučių ir amarų išmatų. 

Purškimo preparatas Drekkar pasižymi kaip atsparumo didinimo priemonė daugybei obelų kenkėjų – lapsukiams, pjūkleliams, žiedgraužiams, vaisėdžiams, erkutėms, blakutėms, gumbauodžiams, amarams. Drekkar pagalba rekomenduojama, norint užkirsti kelią lapų susiraukšlėjimui ir susukimui, įvairių spalvinių dėmių, įtrūkimų ir skylių atsiradimui lapuose. Drekkar galima naudoti karštyje. O apsaugos priemonių prilipimą prie lapų ir žiedlapių paviršiaus užtikrina Lip Top Gold, kurio dėka medžiagos nenusiplauna ir ilgai laikosi.

Pramoniniai sodai  purškiami dar kelis kartus. Jei medžiai gerai prižiūrimi gali pakakti ir kelių purškimų. Gali būti purškiama fungicidais, insekticidais ir dažniausiai papildomomis skystomis mineralinėmis medžiagomis kaip pavyzdžiui boru. Mikroelementai gerai įsisavinami per lapus. 

Palaistyti plotus po medžiais pavasarį-rudenį verta inovatyviu produktu REcharge, norint apsisaugoti nuo žemėje žiemojančių kenkėjų ar ligų sukėlėjų. REcharge ne tik stiprina obelų atsparumą, bet ir pagerina dirvą naudingais gamtiniais mikroorganizmais. Negalima tik maišyti REcharge su fungicidais. 

Naikinti obuolinius vaisėdžius dabar galima gudresniu ir efektyvesniu būdu – naudojant gamtinį feromoną Pherozipp. Ši medžiaga veikia tik obuolinius vaisėdžius, skleisdama vaisėdžio patelių kvapus. Patinas, reaguodamas į kvapą, įviliojamas į lipnią gaudyklę ir joje žūsta. Naudingus vabzdžius feromonas Pherozipp neprivilioja ir nekenkia jiems.

Kartu su feromonu Pherozipp siūloma trikampės formos popierinė gaudyklė Delta šlaitiniu stogeliu. Jos viduje dedamas lipnus įdėklas ir feromoninis masalas, skirtas privilioti vaisėdžių patinus. Prilipę prie įdėklo vaisėdžiai pasmerkti sunaikinimui.

Grambuolio lervų, gyvenančių po žeme ir graužiančių obelų šaknis, naikinimui galima naudotis efektyvia priemone Nematodai. Tai yra mikroskopinės nematodų kirmėlės. Dirvoje jos įsiskverbia į grambuolių lervas ir apkrečia jas savo bakterijomis, sukeliančiomis lervų mirtį. Nematodus geriausia naudoti gegužę-rugsėjį, nuolat palaikant dirvos drėgnumą, siekiant didesnio poveikio.

Sprendžiant amarų naikinimo klausimą sodininkai turėtų atkreipti dėmesį į naudingų plėšriųjų vabzdžių priviliojimą į obelų sodą. Viena iš efektyvesnių priemonių - draugiškų vabzdžių-entomofagų viliokliai MagiPal, kabinami ant obelų šakelių "auskarų" pavidalu kas 5-10 metrų. "Auskarų" talpa užpildyta raudonu skysčiu su entomofagus priviliojančia medžiaga. Į svečius susilauksite naudingų žiedblakių, žiedmusių, boružių ir auksaakių. Faktas, kad boružės ir auksaakės ėda amarus. Tam siūloma įdomi priemonė BORUŽĖ BIOFRIENDS - tai gyvos boružių lervos, kurias reikia tik paskleisti amarų veisimosi židinyje (efektas – iki 100 suėstų amarų per dieną). Panašiai veikia AUKSAAKĖ BIOFRIENDS, kurioje esančios auksaakių lervos gali suėsti iki 600 amarų per dieną.

 

Receptai su obuoliais

Visi žinome nuostabius pyragus su obuoliais, užkeptus obuolius, daugybę salotų ar užtepėlių kaip foršmakas su obuoliais. Daug receptų su obuoliais pavyks rasti mūsų portalo receptų skyriuje. Norisi kiek išsamiau pristatyti sidro gaminimą. Sidras kurį perkame parduotuvėje už kelis eurus už litrą nėra tikras sidras. Tai užgazuotas alkoholinis gėrimas, kažkodėl pavadintas sidru. Tikro sidro angliarūgštė susidaro buteliuose, pagal panašią kaip šampano technologiją. Skonis labai skiriasi ir priklauos nuo meistriškumo ir turimų mielių. Pagal įstatymus tokio lengvos fermentacijos gėrimo galima pagaminti 300 litrų suaugusiam šeimos nariui. 

Sidrui gaminti naudojamos natūralios, nekaitintos obuolių ar kriaušių sultys. Kokybiškai užaugintų ir subrendusių obuolių sultyse bus apie 12 – 13 procentų cukraus. Toks kiekis cukraus bus perdirbtas į apie 6 laipsnių alkoholį.

Sulčių spaudimo metu svarbu laikytis švaros. Obuoliai plaunami, spaudimo ir laikymo įrankiai turi būti švarūs. Išspaustos sultys supilstomos į fermentacijos tarą, kad užimtų apie 2/3 talpos. Mielių dėti nereikia, jų bus ant obuolių. Nors galima panaudoti specialias mieles sidrui. Įsigyti sidro gamybos komplektą galima internetinėje Vitis.lt parduotuvėje. Komplekte yra specialus skaidrintojas kuris padės greičiau nusėsti nuosėdoms. 

Pirminė fermentacija  vyksta 16 – 20 laipsnių temperatūroje apie mėnesį. Jos metu kelis kartus nupilama nuo nuosėdų. Turi nustoti išsiskirti dujos.

Gautą sidrą išpilstome į butelius. Papildomai į butelį įdedamas šaukštelis cukraus. Perdirbus šį cukrų susidaro angliarūgšties dujos ir atidarius butelį sidras suputos. Buteliuose sidras laikomas apie 6-8 laipsnių temperatūroje kelis mėnesius.