Artėja viena vasariškiausių švenčių – Žolinės

Ką mes žinome apie Žolines?

Žolinės daugeliui asocijuojasi su gamtos turtų gausa, o vienu esminių šios šventės papročių yra augalų bei derliaus šventinimas bažnyčioje. Bažnyčia krikščionių tikėjime neatsiejama nuo Žolinių šventės, kadangi rugpjūčio 15-oji diena - Švenčiausiosios Mergelės Marijos ėmimo į dangų diena.

Kodėl šventė pavadinta būtent Žoline? Todėl, kad nuo senų laikų gyvuoja paprotys šią dieną bažnyčioje šventinti laukų gėles, augalus, sodo ar daržo gėrybes. Žolinių atsiradimas siejamas su gražiu pasakojimu apie Marijos kapą, kurį atidarę apaštalai vietoj jos kūno rado gėlių.

Dzūkijoje Žolinės vadonamos Kopūstine ir simbolizuoja atsisveikinimą su želmenimis bei gėlėmis.

Žolinių tradicijos

Viena gražiausių šios šventės tradicijų yra Žolinių puokštė, į kurią anksčiau žmonės stengdavosi sudėti kuo daugiau įvairiausių augalų. Šiam atributui tikdavo bene viskas: mirtos, nasturtai, medetkos, rugiagėlės, ramunės, kraujažolės, daugelis kitų lauko gėlių, taip pat rugiai, avižos, neretas stengdavosi įkomponuoti ir daržo gėrybių, pavyzdžiui, morkų, burokų ar net kopūsto gūžę.

Žolinių puokštės ypatumai skirtingi atskiruose mūsų šalies regionuose. Pavyzdžiui, Žemaitijoje buvo įprasta į Žolinių puokštę įdėti piktdagį, simbolizuojantį Jėzaus Kristaus kančią. Pašventintos puokštės piktdagį išimdavo ir sodindavo į dirvą šaknimis aukštyn - kad iš dirvos piktžolės išnyktų. Tuo tarpu Dzūkijoje priimta į Žolinių puokštę dėti daržo gėrybių: morkų, burokų, kopūsto ir pan.

Žolinių puokštė būdavo šventinama šv. Mišių metu ir tuomet įgaudavo didelę simbolinę prasmę. Šventintos daržovės būdavo padalijamos šeimos nariams, net gyvuliams, mat tikėta, kad šitokiu būdu bus atbaidytos piktosios jėgos bei ligos, o kita puokštės dalis - gėlės - būdavo išdžiovinama ir visus metus laikoma garbingiausioje vietoje namuose, dažniausiai - šalia arba už šventųjų paveikslų. Šių šventintų žolynų, gėlių paskirtis būdavo apsaugoti namus nuo negandų, nelaimių, gaisro bei perkūno, todėl, pavyzdžiui, perkūnijos metu šventinta puokšte pasmilkydavo namus. O jei Žolinių puokštėje būdavo įkomponuota javų, tai nuėmus derlių šių išdžiūvusių javų ūkininkai įkasdavo į žemę, mat tikėjo, jog tai padės kitąmet sulaukti dar gausesnio derliaus.

Seniau neatsiejama Žolinių šventės dalimi būdavo žaidimai, šokiai bei lietuvių liaudies dainos, skirtos padėkoti Žemei už dosnumą.

Dar viena Žolinių tradicija - susirinkti visiems giminaičiams, kaimynams pabendrauti bei pasidalyti džiaugsmais ir rūpesčiais, aptarti vasaros darbus. Tam buvo pritaikyta ir patarlė: ,,Kas per Žolines neviešės, tas visą gyvenimą nieko neturės". Artimųjų bei kaimynų susibūrimas per Žolines simbolizuodavo tai, kad žmonės, turėdami savo derlių, atsigręžia į artimą bei siūlo jam savo pagalbą.

Reikia paminėti, kad vyravo moterų bei vyrų vaidmenys per Žolines. Moterys šią dieną rinkdavo laukų gėles (pavyzdžiui, rugiagėles, ramunes, dobilus, aguonas, čiobrelius, rūtas, jurginus, linelius ir kt.), dėkodavo Žemei už grožį bei derlių. Tuo tarpu vyrai per Žolines kepdavo duoną iš jau šviežio derliaus, darydavo giros bei alaus.

Dar viena Žolinių tradicijų - susirinkti šeimos nariams prie bendro stalo. Per Žolines, kaip ir per Kūčias, visi vaišindavosi dvylika patiekalų (jie buvo gaminami iš naujo derliaus: ankstyvųjų bulvių, grybų, uogų, žalumynų, grūdų ir pan.). Ant stalo būdavo uždegama žvakė, kurią nešdavo aplink valgius ir leisdavo per rankas aplink stalą. Vaišių likučius atiduodavo elgetoms - šitaip pagerbdavo protėvius.

Žolinės dabar

Bene didžiausi ir daugiausiai žmonių sutraukiantys Žolinių atlaidai vyksta Pivašiūnuose, Rumšiškėse, Krekenavoje. Žolinių atlaidai Pivašiūnuose trunka aštuonias dienas, kasmet čia sulaukiama apie 30 tūkstančių tikinčiųjų. Per šiuos didžiuosius atlaidus Pivašiūnuose kasdien meldžiamasi už vis kitas intencijas: už šeimas, jaunimą, ligonius bei apleistuosius, misionierius, mokytojus bei mokinius, žemdirbius ir kt.

Etnologų teigimu, norint šiais laikais pajusti tą senąją Žolinių dvasią ir šios šventės tradicijas, verta apsilankyti kokiame nedideliame mūsų šalies bažnytkaimyje. Kur itin gražiai atsiskleidžia šios šventės tradicijos ir dvasia, kuomet keliais bei takeliais į bažnyčia plūsta bažnytkaimio moterėlės, nešinos gražiausiomis žolynų puokštėmis. Tai - tikra, tyra ir itin dvasinga.