Žieminių kviečių auginimas

2022-08-10 16:24 Peržiūros : 26565 Spausdinti

Žieminiai kviečiai — viena seniausių kultūrų, pagrindinė komercinė žemės ūkio kultūra. Taikant šiuolaikinę agrotechniką Lietuvoje prikuliama iki 8 tonų iš hektaro, o vidutiniškai — 5—6 tonos. Lietuvoje 1922 m. įkurtoje Dotnuvos selekcijos stotyje buvo tiriamos ir kuriamos naujos bei ieškoma mūsų klimatui tinkamiausių veislių, sukurta 14-ka žieminių kviečių veislių.

Žieminių kviečių kokybės vertinimas

Pagrindiniai rodikliai vertinant žieminių kviečių kokybę yra baltymingumas, glitimo kiekis ir sedimentacija.

Aukštesnei klasei priskiriami grūdai, kuriuose yra daugiau kaip 10,5 proc. baltymų. Maistiniuose kviečiuose yra 11,5 proc. baltymų. Kviečiai, kuriuose yra daugiau kaip 13 proc. baltymų, priskiriami aukščiausiajai klasei. Mažiau baltymų — mažiau ir glitimo, bet tokių miltų tešla labiau praskysta. Daugeliu atvejų didesnis derlius tiesiogiai proporcingas mažesniam baltymų kiekiui. Taikant tinkamą agrotechniką, galima ir daug prikulti, ir kviečiai bus geros kokybės. Tyrimai rodo, kad, papildomai tręšiant iki žydėjimo, galimas didesnis derlius, o baltymų kiekį veikia azotinės trąšos, kai jos naudojamos po žydėjimo, be to, labai svarbu dirvos drėgnumas ir temperatūra.

Pagal sedimentaciją kviečiai skirstomi:

1 grupė — elitiniai (E) >60,
2 grupė — kokybiškieji (A1) 51—60,
3 grupė — kokybiškieji (A2) 40—50,
4 grupė — duoniniai (B1) 30—39,
5 grupė — duoniniai (B2) 20—29,
6 grupė — kiti (C) <20.

Žieminių kviečių vystymosi fazės

Trąšų, pesticidų, fungicidų ir herbicidų naudojimas labai priklauso nuo žieminių kviečių vystymosi fazės. Lietuvoje kviečių augimo fazes susistemino S. Nacevičius. Smulkiau jas suskirstė Fekesas. Skiriami 23 tarpsniai, išskiriamos papildomai lapamakščių, pirmojo ir antrojo bamblio fazės, plaukėjimo tarpsnyje išskiriamos 5 pofazės, žydėjimo — 4, brandos — 4 pofazės. Dar detaliau fenofazės skirstomos pagal Zadokso dešimtainę skalę: yra 92 žieminių kviečių augimo stadijos.

Fazės	Aprašymas	Fazės pagal Fekesą	Zadokso skalė
Dygimas	Pasirodo apie 1,5 cm lapelis. Skiriama į pirminį dygimą (10 proc. sudygusių sėklų) ir masinį dygimą (sudygo 50 proc. sėklų)	0	01÷09
Pirmieji lapeliai	Pasirodo trys lapeliai	1.1... 1.n	11÷12
Krūmijimosi	Ūglio pamate atsiranda šoniniai ūgliai	2; 3.1...3.n	21÷25
Bamblėjimas	Tarpubamblių augimas	4÷ 8	26÷39
Stiebų augimas		9÷ 10	41÷49
Plaukėjimas	Pasirodo pusė varpos	10.1... 10.n	51÷59
Žydėjimas	Byra žiedadulkės	10.5.1÷ 10.5.4	61÷69
Branda	Sėklos gali dygti	11.1÷11.4	71÷92

Dirvos žieminiams kviečiams paruošimas

Tinkamai paruoštoje dirvoje kviečiai bus derlingesni ir kokybiškesni, nes geriau peržiemos. Tinkamiausios yra humusingos (nuo 2,5 proc.) ir gerai sukultūrintos lengvo priemolio dirvos, pH mažiau negu 6, judraus fosforo ir kalio formų ne mažiau kaip 150 mg/kg dirvožemio, viršutiniame šaknų pasiekiamame sluoksnyje (iki 60 cm) mineralinio azoto turi būti nuo 60 kg/ha. Tinka ir sunkesni dirvožemiai, velėniniai glėjiniai vidutinio sunkumo ir sunkūs priemoliai.

Žieminiams javams itin svarbu tinkamai pasirinkti priešsėlį. Jie prastai augs po vasarinių miežių. Geriausia —plačialapiai augalai, žirniai ir rapsai. Rapsai mažina humuso ir azoto kiekį dirvoje, taigi patartina priešsėliams naudoti dobilus, liucerną, kitas ankštines žoles, jų mišinius. Gilios šių augalų šaknys iškelia maisto medžiagas iš gilesnių sluoksnių, nepalieka piktžolių.

Keli patarimai, kaip pagerinti dirvos savybes.

Šiaudai greičiau supus, jeigu bus įterpti sekliai, ir papildomai bus azoto įterpta (1 tonai šiaudų 10 kg/ha azoto), o po kelių savaičių reikia giliai suarti. Giliai aparus jie tarytum užkonservuojami iki pavasarinio arimo. Galima naudoti tarpinius pasėlius žaliajai trąšai: vaškinės brando stadijoje sėti baltųjų garstyčių (15—20 kg/ha). Išbarstyti jas galima trąšų barstomąja, pasinaudojant technologinėmis vėžėmis. Patartina padidinti azotinių trąšų normas, naudoti daugiau pesticidų.

Ekologiškuose ūkiuose žieminių kviečių tame pačiame lauke sėjama tik po 4 ar 5 metų. Pagrindinė priežastis — ligos, ypač puolančios pašakninę sritį. Kviečiai labai nualina dirvą ir, norint gero derliaus, reikia dirvą praturtinti — sėti kitas kultūras.

Neariant auginti žieminius kviečių galima tik lengvose dirvose, turėtų būti apie 700 produktyvių stiebų kvadratiniame metre.

Žieminių kviečių sėja ir žiemojimas

Humusingoje, laidžioje, giliai išartoje dirvoje žieminiai kviečiai žiemoja geriau. Svarbu ir sėjos laikas. Sėjama atsižvelgus į dirvą, klimatą ir sėklos veislę. Išlaikant optimalų tankumą užtikrinamos geresnės aeracijos sąlygos, todėl kviečiai geriau peržiemoja.

Žieminių kviečių sėja

Optimalus sėjos laikas pagal regionus pateiktas lentelėje.

Regionai	Rajonai	Žieminiai kviečiai
1	Alytaus, Lazdijų, Marijampolės, Prienų, Šakių, Vilkaviškio, Varėnos	09-15—30
2	Jonavos, Jurbarko, Kaišiadorių, Kauno, Kėdainių, Kelmės, Klaipėdos, Raseinių, Šilalės, Šilutės, Tauragės	09-12—27
3	Akmenės, Anykščių, Joniškio, Kretingos, Mažeikių, Pakruojo, Panevėžio, Pasvalio, Plungės, Radviliškio, Skuodo, Šalčininkų, Šiaulių, Telšių, Trakų	09-10—25
4	Biržų, Ignalinos, Kupiškio, Molėtų, Rokiškio, Širvintų, Švenčionių, Ukmergės, Utenos, Vilniaus, Zarasų	09-05—20

LŽŪU Agronomijos fakultetas, prof. Albinas Šiliauskas, 2008 m.

Žinoma, ir dirvos sudėtis turi įtakos sėjos laikui. Lengvesnėje, humusingoje dirvoje galima sėti iki rugsėjo vidurio. Sunkesnėse sėją reikėtų pradėti anksčiau — rugsėjo pirmosiomis savaitėmis.

Sėjama beicuota ir turinti daugiau krakmolo sėkla: iš tokios išaugę augalai atsparesni šalčiams. Rekomenduojama sėti iki C4 kartos sėklą. Derlius tarp C1 ir C4 kartos sėklos gali skirtis iki 0,5 t/ha. Be to, derlius tarp l ir lll daigumo klasės sėklos gali sudaryti 0,5—0,6 t/ha.

Sėkla lengvesnėse dirvose įterpiama 4—5 cm, sunkesnėse 3—4 cm gylyje. Nederlingose dirvose turėtų augti 280—400, vidutinio derlumo — 320—500, aukšto derlumo — 300—550 stiebų kvadratiniame metre.

Lentelėje pateiktos žieminių javų sėklų normos (mln. ha^-1) skirtingo našumo dirvose skirtingu sėjos laiku.

Dirvožemių derlumas	Žieminiai kviečiai
Dirvožemių derlumas	Sėta 09-12—27	Sėta vėliau
1. Labai nederlingi	5,25	5,5
2. Nederlingi	4,75	5,0
3. Žemesnio negu vidutinio	4,25	4,5
4. Vidutinio	3,75	4,25
5. Aukšto	3,25	3,75
6. Labai aukšto	2,75	3,25

LŽŪU Agronomijos fakultetas, prof. Albinas Šiliauskas, 2008 m.

Sunkiausia prognozuoti, kiek žieminiai kviečiai paaugs iki šalčių. Prieš žiemą turėtų susidaryti bent trys lapeliai, geriausiai žiemoja 3—4 lapelių ūgliai. Geriausiai peržiemoja tie krūmeliai, kurių sausoji masė sudaro 0,35—0,4 g. Krūmijimosi mazgas turėtų būti iki 2 cm nuo žemės paviršiaus. Turintys daug žaliosios masės kviečiai turi daugiau galimybių nušalti. Greitai priaugti žaliosios masės padės ir rudeninis tręšimas ar nuo priešsėlio užsilikusios trąšos. Jei vasara buvo sausa, tai lietus išplovė nedaug mineralinių medžiagų, ypač azoto, todėl papildomai patręšus (>30 kg/ha) daigai auga tikrai sparčiau.

Žieminių kviečių tręšimas

Derėtų įvertinti kiekvieno lauko dirvožemį ir tik po to parinkti tinkamiausias trąšas. Lengvesnėse dirvose vertėtų formuoti humusą, nes mineralinės trąšos lengvai išplaunamos į gilesnius sluoksnius, kurių nepasiekia kviečių šaknys.

Rudenį augalus verčiau tręšti fosforo ir kalio trąšomis, įterpti nedaug azoto trąšų. Lengvesnėse dirvose 90 kg/ha fosforo, 100–120 kg/ha kalio, sunkesnėse dirvose daugiau fosforo (100–110 kg/ha) ir 90 kg kalio. Siekiant stipresnio pasėlio įterpiama 10–20 kg/ha azoto. Įterpus šiaudų, azoto gali būti mažiau, tačiau įterpus giliai, azotas bus naudojamas mikroorganizmams ardant šiaudų ląstelieną ir anglies organiniams junginiams.

Fosforu tręšti svarbiausia pirmąsias šešias augimo savaites. Trąšos turi būti įterptos šaknų zonoje. Kalio trąšos skatina krūmijimąsi, kai jų trūksta, azoto trąšos taip pat ne tokios veiksmingos yra. Dėl kalio trūkumo kviečiai ne tokie atsparūs grybeliams, sunkiau peržiemoja.

Pirmojo pavasarinio tręšimo tikslas — sustiprinti peržiemojusius daigus ir paskatinti augimą. Gerai peržiemojusiems kviečiams (apie 400 augalų/m2) skiriama 30—40 kh/ha azoto. Silpnai išsikrūmijusiems žiemkenčiams skiriama papildomai 20 kg/ha azoto. Vėliau sėtiems kviečiams skiriama mažiau azoto — iki 30 kg/ ha. Tręšiama dirvai įšilus iki 3—4 laipsnių, prasidėjus vegetacijai. Ar prasidėjo augimas, galima suprasti iš naujų šaknų.

Kitų tręšimų normos skaičiuojamos priklausomai nuo planuojamo derliaus. Planuojant 5 t/ha derlių reikės 70 kg/ha azoto. Antrą kartą tręšiama augalui pradėjus krūmytis, skiriama penktadalis numatytosios normos (15 kg/ha), trečiąjam tręšimui krūmijimosi laikotarpiu skiriama pusė numatytos normos.

Vėlyvuoju augimo laikotarpiu derlingumą ir grūdų kokybę galima padidinti papildomai tręšiant per lapus. Siekiama padidinti grūdų kiekį varpoje ir grūdo dydį. Grūdų kiekiui įtakos turės geros apvaisinimo sąlygos, o tam įtakos turi ir augalo mityba. Plaukėjimo pradžioje kviečiai per lapus tręšiami azotu, fosforu, kaliu ir mikroelementais. Pagal atliktus tyrimus grūdų kiekį galima padidinti 3—4 vienetais. Vienas papildomas grūdas derlių padidina 200—250 kg/ha. Galima vienu metu tręšti ir purkšti fungicidais. Didesnis poveikis bus tręšiant du kartus plaukėjimo pradžioje ir 10 dienų po žydėjimo. Antrasis purškimas turi įtakos pačių grūdų svoriui. Jis ypač aktualus išretėjusiems pasėliams. Grūdų masė padidės po vidutinio vėlyvumo tręšimo per lapus azoto trąšomis (ištirpintas karbamidas 40—50 kg/ha). Šis tręšimas padidina ir baltymų kiekį grūduose.

Lietuvos žemdirbystės institutas rekomenduoja tręšimo normas apskaičiuoti pagal šias formules:

N = 48D — 53h;

P = 44,8D — 1,36p;

K = 33,4D — 0,64k.

kur: N; P; K - reikalingas azoto, fosforo ir kalio trąšų veikliųjų medžiagų kiekis (kg/ha);

D - prognozuojamas derlius, t/ha;

h - humuso kiekis dirvožemyje, proc.;

p - fosforo kiekis dirvožemyje, mg/kg;

Žieminių kviečių apsauga nuo kenkėjų ir ligų

Kaip ir daugelį augalų, kviečius apsaugoti nuo ligų plitimo ir piktžolių padeda sėjomaina gerai įdirbtoje dirvoje. Per dirvą plintančias ligas, ypač javaklupę, neverta naikinti cheminėmis priemonėmis. Sėjomaina ir sėjos terminų laikymasis padės sumažinti pavasarinio pelėsio (Fusarium nivale), pilkojo pavasarinio pelėsio tifuliozės (Typhula incarnata), javaklupės (Gaeumanomyces graminis) daromą žalą.

Pirmoji ir efektyvi žiemkenčių cheminė apsaugos priemonė — beicavimas. Tais metais, kai paplinta kietoji kūlė, fuzarioziniai grybai, derlius gali būti ypač didelis. Dėl vidutiniškai beicuotų grūdų derlius bus didesnis apie 1 t/ha. Beicavimui reikėtų parinkti beicą, kuris tinka kuo daugiau ligų: šaknų ir pašaknų ligų, kviečių dryžligės, varpų septariozės.
Pirmą kartą purškiama rudenį, jei švedinių muselių paplitimas viršyja leistiną ribą.

Bamblėjimo pradžioje stebima, gal kviečius pažeidė stiebalūžė (Pseudocercosporella herpotrichoides). Ligos pradžią rodo parudavęs lapkotis ant augalo pamato su įplįšimu per dėmės vidurį. Purkšti fungicidais reikia iki liga pasiekia stiebą, purškiama, jei randama daugiau kaip 20 proc. užsikrėtusių augalų. Ligai pasiekus stiebą, fungicidai ligos sukėlėjų beveik neveikia. Javai sugula suminkštėjus stebui pažeistoje vietoje. Gali prireikti ir purkšti nuo lapų ligų: miltligės, kviečių dryžligės, geltonųjų rudžių ir septoriozės, jei yra dideli pažeidimai.

Antrą kartą purškiama jau fungicidais, siekiant apsaugoti kviečius nuo lapų grybinių ligų. Purškiama išsiskleidus paskutiniam lapui, iki kol augalai išplaukėja. Tikslus laikas priklauso nuo ligų išplitimo ir to, ar buvo purškiama bamblėjimo pradžioje. Svarbiausia išlaikyti sveiką varpą ir du paskutinius lapus. Pasėliai purškiami, jei yra pažeistas trečias nuo viršaus lapas, iki liga atsiranda ant antrųjų lapų.

Javams žydint yra varpų fuzariozės pavojus. Vyraujant lietingiems orams varpų fuzariozė gali labai išplisti. Efektyviausias laikotarpis purkšti žydint.

Žieminius kviečius puolančios ligos: javaklupė (Gauemanomyces graminis), pavasarinis pelėsis ir kiti pašaknio iršaknų puviniai (Monographella nivalis Fusarium spp.), rudosios rūdys (Puccinia recondita), geltonosios rūdys (P. striiformis), juodosios rūdys (P. Graminis), miltligė (Erysiphe graminis), stiebalūžė (Pseudocercosporella herpotrichoides), lapų ir varpų septoriozė (Septoria tritici, Stagonospora nodorum), kviečių dryžligė (Pyrenophora tritici-repentis), varpų fuzariozė (Fusarium spp.), kietosios kūlės (Tilletia tritici), dulkančiosios kūlės (Ustilago tritici).

Kenkėjai: amarai (Rhopalosiphum padi, Macrosiphum avenae), javiniai lapiniai pjūkleliai (Pachynematus clitelatus), lemai (Oulema melanopus, Lema cyanella), švedinės muselės (Oscinella frit), tripsai (Limothrips denticornis, Haplothrips aculeatus), balniniai gumbauodžiai (Haplodiplosis eqestris).

Žieminių kviečių veislės

Visuotinio veislių grupavimo pagal kokybę nėra, tačiau dauguma valstybių pagal kokybę išskiria 4 grupes: elitiniai (E), kokybiškieji (A), duoniniai (B), neduoniniai (C) ir konditeriniai (K). Derlingumą ir kitas savybes galima vertinti pagal Vokietijoje priimtą 9 balų sistemą.

Renkantis veislę atsižvelgiama ne tik į derlingumo ir galimos grūdo kokybės rodiklius, bet ir į atsparumą ligoms, žiemkentiškumą. Geriausia rinktis veisles, kurių yra bent 10 metų stebėjimo duomenys, o veislė augo nepalankiais metais.

Lietuvoje auginamas kviečių veisles su aprašymais rasite paspaudę šią nuorodą.

Žieminių kviečių derliaus nuėmimas

Žieminiai kviečiai nuimami pasiekus kietąją brandą. Auginant kviečius sėklai — pasiekus pilnąją brandą. Derlių verčiau nuimti anksčiau nei vėlinti. Pirmosiomis 10 dienų po kietosios brandos kiekvieną dieną derlius bus mažesnis 50 kg/ha, dar vėliau nuostoliai siekia 100 kg/ha per dieną.

Javų nuėmimo kombainas

Žieminių kviečių derliaus paruošimas ir saugojimas

Vidutinis daugiametis grūdų drėgnis per javapjūtę yra apie 23 proc., lietingais orais gali siekti 25—30 proc. Pagal standartus pirmos ir antros klasių superkamų kviečių maksimalus drėgnis turi būti iki 19 proc., trečios klasės iki 21, o šalutinių priemaišų — iki 8 proc. Pagrindinis drėgnio rodiklis, pagal kurį atsiskaitoma už grūdus, yra 14 proc. ir 1 proc. priemaišų. Kviečius labiau apsimoka priduoti padžiovintus. Didesniems ūkininkams apsimoka statytis grūdų džiovyklą ir saugyklą arba kooperuotis su kitais ūkininkais. Rinkoje siūlomos įvairaus dydžio stacionarios ar mobilios grūdų džiovyklos/saugyklos.

Nevėdinant galima laikyti grūdus iki 16,5 proc. drėgnio, neviršijant 10 laipsnių ribos. 20 proc. drėgmės grūdai 10 laipsnių temperatūroje laikysis nesugedę 20 dienų, 23 proc. — tik 10 dienų. Laikant reikia pašalinti priemaišas, nes jose daugiausia drėgmės. Priemaišas atskiriant sunaudojama 50 kartų mažiau energijos, nei jas džiovinant.

Straipsnis paruoštas naudojantis šaltiniais ir tyrimais:

Prof. Albinas Šiliauskas

Doc. Vytautas Liakas

Dr. Irena GAURILČIKIENĖ, LŽI

Dr. Vytautas SEPONAITIS, LŽŪU Žemės ūkio inžinerijos institutas
Dr. Gediminas PUPINIS, LŽŪU Žemės ūkio inžinerijos institutas

Kategorijos: Augalininkystė, žemdirbystė, Žemės ūkio produkcija, saugojimas ir perdirbimas, maisto pramonė, Žemdirbiai, augalininkystės ūkiai, Grūdinės kultūros, Kviečių auginimas