Kukurūzų ligos ir kenkėjai

2022-03-22 12:22 Peržiūros : 1503 Spausdinti

Gyvuliams auginami kukurūzai duoda didžiausia pašarų masės kiekį, todėl pastaraisiais metais, mūsų šalies pieno ūkiuose, ši kultūra yra viena pagrindinių pašarinių augalų. Dėl savo unikalių biologinių savybių kukurūzai užtikrina aukštą derlių ir pakankamą gamybos pelningumą. Be to, visus kukurūzų augimo darbus lengva mechanizuoti. Per paskutinius dešimtmečius, biologiškai išvestos hibridinės kukurūzų veislės ir selekcinikai mūsų sąlygoms pritaikė ne vieną kukurūzų veislę, kuri yra ne tik derlinga, neišgulanti, bet ir atspari ligoms bei kenkėjams. Tačiau nepaisant visų kukurūzų auginimo pranašumų, ligos ir kenkėjai nėra trečiaeilis klausimas, o šiuos augalus puola, todėl kiekvienam žemės ūkio subjektui labai svarbu žinoti, kaip atpažinti tam tikrą ligą ir kenkėjus, kad vėliau nenukentėtų visas pasėlis.

Kukurūzų ligos

Rudoji dėmėtligė/kukurūzų dryžligė (Setosphaeria turcica). Požymiai. Ant kukurūzų lapų atsiranda pailgų, šviesiai rusvų, lapų gyslomis apribotų dėmių. Rudoji dėmėtligė kukurūzų pasėliuose ypač išplinta vyraujant vėsiems ir drėgniems orams. Palankiomis sąlygomis dėmės didėja, susilieja, pažeisti lapai džiūsta. Apatinėje lapų pusėje dėmių vietoje matomas žalsvai pilkas apnašas. Šiose pažeidimo vietose produkuojasi pilkšvai juodos konidijos (anamorfas Drechslera turcica). Jos pasklinda lietaus ir vėjo pagalba.

Rudoji dėmėtligė/kukurūzų dryžligė

Burbuolės šia liga neužsikrečia, tačiau ligos dėmelių galima pastebėti ant burbuolę dengiančių lapų. Rudosios dėmėtligės stipriai pažeisti kukurūzai gali anksčiau laiko sunykti. Grybas žiemoja augalų liekanose. Peržiemojusios chlamidosporos yra pirminio užkrato šaltinis. Antrinį užsikrėtimą sukelia pažeidimų vietose sparčiai besidauginančios konidijos, kurios vėju gali būti išnešiojamos dideliu atstumu.

Apsaugos priemonės. Nuėmus derlių, reikia panaudoti visas įmanomas priemones, skatinančias kukurūzų liekanų irimą. Liga dažniausiai pradeda plisti nuo lauko krašto. Labai svarbu kaip galima greičiau nustatyti ligos plitimo pradžią, ypač kai augalai yra 6-8 lapelių tarpsnyje. Kai liga pasirodo iki BBCH 19 (10 lapelių), reikia naudoti fungicidus du kartus. Kitais atvejais pakanka vienkartinio purškimo fungicidu žydėjimo-pieninės brandos metu.

Pagrindiniai fungicidai. Lietuvos Respublikoje registruoti produktai, kurių sudėtyje yra šios veikliosios medžiagos: karbendazimas, chlorotalonilas, difenikonazolas, flusilazolas, flutriafolas, propikonazolas.

Dulkančiosios kūlės (Sphacelotheca reiliana). Požymiai. Tipiški kukurūzų dulkančiųjų kūlių požymiai išryškėja po žydėjimo. Ant šluotelės ir burbuolių kutų iškyla kompaktiškos teliasporų krūvelės, pridengtos plona, sausa plėvele. Retkarčiais kūliasporių masės sankaupų galima aptikti ir ant viršutinių lapų. Daugeliu atvejų sergančios augalo dalys visiškai sunaikinamos. Kūlėti augalai neišaugina grūdų, augalai būna žemesni. Pagrindinis dulkančiųjų kūlių skirtumas nuo pūslėtųjų (Ustilago maydis), kad dulkančiosios kūlės nepažeidžia lapų (su labai retomis išimtimis) ir stiebų. Grybas S. reiliana plinta per dirvą. Iš žiedynų išbyrėjusios teliosporos žiemoja dirvoje. Grybo gyvybingos sporos dirvoje išsilaiko daugiau kaip 5 metus. Kukurūzai apsikrečia kūlėmis dygimo metu (palankiausias laikotarpis nuo sudygimo pradžios iki 7 lapelio tarpsnio (BBCH 17). Daigų užsikrėtimui palankiausia vidutinio drėgnumo, apie +28oC šilumos dirva. Grybas vystosi augančiame augale tol, kol pasiekia šluoteles ar burbuoles, kur subręsta ir išaugina daugybę tamsiai rudų sporų. Jos padengtos plona plėvele, kuriai trūkus išsilaisvina sporų masė. Ši dulkinga masė greitai vėju ir lietumi išnešiojama. Retkarčiais grybo S. reiliana teliosporos gali plisti ir su sėkla. Tačiau su sėkla plintančios teliosporos, kaip užkrato šaltinis, nėra labai svarbios.

Dulkančiosios kūlės

Apsaugos priemonės. Pagrindinės apsaugos priemonės nuo šios ligos - atsparių ir tolerantiškų ligai veislių auginimas, sėklos beicavimas arba tarpueilių apdorojimas iškart po sėjos. Agrotechninės priemonės, kaip sėjomaina, žemės dirbimas ar kitos, nėra labai efektyvios, kadangi ligos sukėlėjo sporos išlieka gyvybingos ilgą laiką.

Pagrindiniai fungicidai. Lietuvos Respublikoje sėkloms beicuoti registruoti produktai, kurių sudėtyje yra šios veikliosios medžiagos: karboksinas, flutriafolas, tritikonazolas.

Pūslėtosios kūlės (Ustilago maydis). Požymiai. Ši liga daugiausia pažeidžia tas augalo dalis, kuriose vyksta intensyviausias ląstelių dalijimasis. Pilkos, rutuliškos pūslelės išauga ant stiebų, lapų, burbulių ar šluotelių. Po kurio laiko pūslelės praplyšta ir pasklinda tamsiai rudos spalvos sporų masė. Jos gali išlikti gyvybingos dirvoje mažiausiai 4 metus. Augalai užsikrečia per dirvą ir oru plintančiomis sporomis. Dėl ligos išauga ne tik mažesnis derlius, bet ir nukenčia jo maistinė/pašarinė vertė. Ši liga plinta sausais, šiltais metais. Ypač jautrūs nuo sausros nukentėję augalai. Ši liga nėra dažna ir jos daroma žala yra minimali.

Pūslėtosios kūlės

Apsaugos priemonės. Cheminė apsauga nuo pūslėtųjų kūlių netaikoma. Kukurūzų auginimas sėjomainoje, pvz., kas ketveri metai, sumažina dirvos užsikrėtimą. Veislės pasižymi skirtingu jautrumu šiai ligai, todėl reiktų auginti kiek galima atsparesnes veisles. Kukurūzus sėti į struktūringąstruktūringą dirvožemį.

Daigų puvinys (Pythium spp. ir Fusarium spp.). Požymiai. Šios ligos pažeistų daigų šaknys paruduoja, o vėliau ir supūva. Ligoti augalai lėtai ir netolygiai dygsta. Kukurūzų daigų puvinys labiau išplinta, kai pavasarį vyrauja vėsūs, lietingi orai. Drėgnose dirvose liga vystosi intensyviau.

Daigų puvinys

Apsaugos priemonės. Ligos prevencijai rekomenduojama laikytis sėjomainos ir kukurūzus auginti struktūringuose dirvožemiuose. Dėl žemų temperatūrų augalai dygsta lėčiau ir yra labiau pažeidžiami dirvos patogenų. Todėl pavasarį kukurūzų sėjos nereikėtų per daug paankstinti. Auginti atsparias Pythium ir Fusarium genčių grybams veisles, sėti beicuotą sėklą.

Pagrindiniai fungicidai. Lietuvos Respublikoje sėkloms beicuoti registruoti produktai, kurių sudėtyje yra šios veikliosios medžiagos: fludijoksonilas, metalaksilas ir tiramas.

Burbuolės šerdies ir stiebo puviniai (Fusarium spp.). Požymiai. Dvi Gibberella rūšys (Gibberella moniliformis, anamorfas Fusarium moniliforme ir G. zeae, anamorfas F. graminearum) dažnai išplinta kukurūzų pasėliuose vėlesniais vystymosi tarpsniais. Šių patogenų sukeliami puviniai yra dažnesni šilto klimato regionuose. G. moniliformis ir G. zeae gali plisti su sėkla, bet daugiausia išsilaiko augalų liekanose. Oru plintančios sporos yra pagrindinis užkrato šaltinis. Ligos požymiai išryškėja brendimo metu. Patogenai iš dirvos per šaknis arba apatinius tarpubamblius prasiskverbia į stiebą. Kai ligos intensyvumas yra didelis, stiebo apatinė dalis nupūna ir augalas žūsta. Puvinio apniktos burbulės nukąra ir trukdo nuimti derlių, todėl derliaus nuostoliai būna ne tik dėl ligų, bet ir dėl nesklandaus derliaus nuėmimo. G. zeae sukeltas burbuolių puvinys gali plisti nuo burbuolės viršaus į apačią.

Kiti Fusarium genties grybai gali būti pašaknio puvinius sukeliančių patogenų sudėtyje. Jie taip pat gali sukelti labai žalingą burbuolės šerdies puvinį. Sergančios burbuolės ir jas dengiantys lapai apsitraukia rožine ar rausva grybiena.

Kukurūzų ligos
Burbuolės šerdies ir stiebo puviniai

Apsaugos priemonės. Pagal galimybes pasikliauti agrotechninėmis priemonėmis, mažinančiomis puvinių plitimo riziką, kadangi lauko sąlygomis cheminių apsaugos produktų nėra. Sėti kuo atsparesnes veisles. Fuzariozių sukeliamiems puviniams jautresni pertręšti azotu ir nepakankamai patręšti kalio trąšomis kukurūzai. Optimalus pasėlio tankumas (7-12 augalų/m2) taip pat yra viena iš prevencinių priemonių. Fusarium patogenų išplitimo rizika kukurūzų pasėliuose padidėja, kai po drėgno periodo žydėjimo metu (BBCH 65) įsivyrauja sausi orai. Gausiai išplitus Fusarium spp., geriausias sprendimas nedelsiant nuimti derlių. Sėklos beicavimas gali būti taikomas kaip fitosanitarinė priemonė.

Pagrindiniai fungicidai. Lietuvos Respublikoje sėkloms beicuoti registruoti produktai, kurių sudėtyje yra šios veikliosios medžiagos: karbendazimas ir tiramas.

Kukurūzų kenkėjai

Dirvos kenkėjai (spragšiai, grambuoliai ir ilgakojų uodų lervos). Požymiai. Spragšių (Agriotes spp.), grambuolių (Melolontha spp.) ir ilgakojų uodų (Tipula spp.) lervos minta kukurūzų šaknimis ir stiebo pagrindu. Spragšių lervų vystymasis dirvoje trunka kelerius metus. Spragšiams būdinga tai, kad suaugėlių ir skirtingo išsivystymo lervų būna kasmet. Grambuolių lervų vystymasis, trunkantis 3-4 metus, dažniausiai yra periodiškas. Kukurūzų pasėliams lervos pradeda kenkti trečiais vystymosi metais.

Grambuolio lervos

Apsaugos priemonės. Daugiamečiai žolynai ir dirvonai kaip priešsėliai kukurūzams netinka. Tačiau jei kukurūzai auginami tokiuose sėjomaininiuose laukuose, kur dirvos kenkėjų rizika yra didelė, reiktų sėti beicuotą sėklą ar laukus apdoroti augalų pasaugos produktais. Kadangi spragšių ir grambuolių lervų kiekio nustatymo metodai nėra sudėtingi, šių kenkėjų gausumas turėtų sąlygoti apsaugos produktų naudojimo būtinumą. Kai augalų apsaugos priemones tenka panaudoti nuo dirvos kenkėjų, pirmumas turėtų tekti vietiniam (į eilutes), o ne ištisiniam dirvos apdorojimui. Kurį būdą pasirinkti, lemia užkrato gausumas ir sėjos laikas. Kai ilgakojų uodų lervų dirvoje nėra gausu, geriau insekticidus naudoti augalams sudygus, kada lervos pradeda kenkti. Kai šių kenkėjų dirvoje gausu, dirvą galima apdoroti prieš sėją arba jos metu, o po sėjos pagal reikalą panaudoti papildomas priemones. Kai nuėmus priešsėlių derlių dirvos paviršiuje nepaliekama augalinių likučių, kiaušinėliai dedami ne taip intensyviai.

Pagrindiniai insekticidai. Lietuvos Respublikoje nuo dirvos kenkėjų sėkloms beicuoti registruoti produktai, kurių sudėtyje yra veiklioji medžiaga imidaklopridas.

Švedinės ir javinės muselės (Oscinella frit ir Geomyza tripunctata). Požymiai. Mažos lervutės (apie 5 mm ilgio) įsigraužia į daigo stiebelius ir jais misdamos sunaikina augimo kūgelį. Pagraužtų augalų lapai gali deformuotis ir supleišėti. Stiebas dirvos paviršiuje gali išsipūsti, augalas nebeišleidžia lapų, o išleisti nebeišsiskleidžia. Geomyza tripunctata dar gali sunaikinti daigus minuodama augalus arba nukasdama daigo pagrindą.

Švedinė muselė

Apsaugos priemonės. Anksti pasėti augalai mažiau pažeidžiami Oscinella frit ir Geomyza tripunctata. Yra išvestos atsparios šiems kenkėjams kukurūzų hibridinės veislės. Daigai apsaugomi sėjant beicuotą sėklą. Kai šių muselių rizika didelė, galima taikyti vietinį apdorojimą į eilutes, naudojant sisteminius insekticidus (pvz., mikrogranules).

Pagrindiniai insekticidai. Lietuvos Respublikoje dirvai apdoroti registruoti produktai, kurių sudėtyje yra veiklioji medžiaga imidaklopridas; sėkloms beicuoti imidaklopridas.

Kukurūziniai straubliukai (Tanymecus dilaticollis). Požymiai. Suaugėliai puola jaunus daigus (retkarčiais dygstančias sėklas) ir sunaikina juos. Straubliukai minta jaunais lapais apgrauždami jų kraštus. Labiausiai gali pakenkti iki 4 lapelių tarpsnio (BBCH 14). Intensyviau maitinasi aukštoje temperatūroje. Per metus išsivysto viena Tanymecus dilaticollis generacija, žiemoja dirvoje lėliukės stadijoje.

Kukurūzinis straubliukas

Apsaugos priemonės. Agrotechninių priemonių (sėjomaina, sėjos laikas, palankios sąlygos kukurūzų dygimo metu, pasėlio tankumas) naudojimas mažina kukurūzinių straubliukų populiaciją ir jų žalingumą. Reikia sekti kenkėjų išplitimą rudenį prieš jiems ruošiantis žiemoti ir pavasarį, kada augalai pradeda augti. Veiksmingiausiai kukurūzai apsaugomi nuo straubliukų purškiant pasėlius insekticidu. Sėklų beicavimas sisteminio veikimo insekticidu taip pat gali būti naudojamas.

Pagrindiniai insekticidai. Lietuvos Respublikoje purkšti nuo kukurūzinių straubliukų registruoti produktai, kurių sudėtyje yra veiklioji medžiaga cipermetrinas; sėkloms beicuoti: imidaklopridas ir tiametoksamas.

Dirvinukai (Agrotis spp.). Požymiai. Daugiausiai žalos kukurūzams padaro vikrieji (Agrotis ipsilon) ir žiemkentiniai (Agrotis segetum) dirvinukai. Šių rūšių dirvinukai yra polifagai. Kiaušinėlius deda augalų lapų apatinėje pusėje arba ties lapo pagrindu. Išsiritę vikšrai daugiausia maitinasi naktimis, nukąsdami augalus ties dirvos paviršiumi. Dienos metu vikšrai slepiasi viršutiniame dirvos sluoksnyje arba po dirvos grumsteliais. Dirvinukų pažeidimai panašūs į spragšių. Pažeisti augalai vysta ir geltonuoja, kol visai sunyksta. Priklausomai nuo rūšies, per metus gali išsivystyti 1-2 kenkėjo generacijos. Lervos stambios, pilkos arba pilkai rudos su tamsiomis linijomis nugaroje. Dirvoje būna susisukusios į kamuolėlį. Priklausomai nuo rūšies, dirvinukų lervos būna 25-50 mm ilgio.

Dirvinukai

Apsaugos priemonės. Užkrato lygį sunku pakankamai tiksliai prognozuoti, todėl preventyvus purškimas nuo dirvinukų nenaudojamas. Naudojant insekticidus nuo dirvinukų vikšrų, purškimas veiksmingas būna tik kruopščiai sudrėkinus dirvos paviršių. Labai efektyvus būdas nuo dirvinukų vikšrų yra insekticidų naudojimas granulių pavidalu prieš sėją ar po sėjos iki kukurūzų sudygimo. Augalų apsaugos priemonės nuo dirvinukų vikšrų gali būti naudojamos jiems iškart išsiritus (pirmoje vystymosi stadijoje) ar nuo subrendusių žiemojančių dirvoje vikšrų. Pirmu atveju yra efektyvesnis purškimas, antru - masalų naudojimas. Pagrindinė apsaugos priemonė nuo dirvinukų vikšrų vis dėlto yra purškimas, tačiau masalai mažiau pavojingi aplinkai.

Pagrindiniai insekticidai. Lietuvos Respublikoje purkšti nuo dirvinukų registruoti produktai, kurių sudėtyje yra šios veikliosios medžiagos: alfa-cipermetrinas, deltametrinas, lambda-cihalotrinas; masalas (paruoštas naudoti) - karbarilas.

Amarai (Sitabion avenae, Metopolophium dirhodum ir Rhopalosiphum padi). Požymiai. Kukurūzuose plinta keletas amarų rūšių (Sitabion avenae, Metopolophium dirhodum ir Rhopalosiphum padi), tačiau jų žala gali skirtis. S. avenae yra geltonai žalios ar rudai raudonos spalvos su ilgu juodu sifonu. Šie javiniai amarai kukurūzams mažai žalingi. Natūralūs priešai kukurūzų pasėlyje riboja jų populiacijos gausėjimą. M. dirhodum yra blyškios rausvai žalios spalvos, su ilgu šviesiu sifonu ir vos matoma linija nugaroje. Iš varpinių javų ir žolių pasėlių šie amarai perskrenda į kukurūzų pasėlius besibaigiant kukurūzų lapų vystymosi tarpsniui (BBCH 19). Amarų pažeisti augalai gali susirgti geltonąja mozaika, kuri susilpnina augalo augimą. Žalingiausi kukurūzams R. padi amarai. Šie juodai žali amarai kukurūzų pasėliuose išplinta liepos pabaigoje. Jie gyvena kolonijomis ant kukurūzų lapų ir burbuolių kutų. Čiulpimo vietose lieka punktyriniai pažeidimai. Ant išsiskyrusio lipčiaus susidaro suodinas pelėsis, kuris taip pat gali turėti įtakos derliui.

Kukurūzų kenkėjai
Amarai

Apsaugos priemonės. Insekticidai nuo amarų kukurūzų pasėliuose gali būti naudojami tik jų kiekiui pasiekus žalingumo ribą. EPPO rekomenduoja purkšti insekticidais, kai lapų vystymosi tarpsnio pabaigoje (BBCH 19) randama 500 S. avenae ar 200 M. dirhodum rūšių amarų. Nuo R. padi rekomenduojama naudoti insekticidus, kai jaunų kukurūzų pasėliuose ant vieno augalo randama 10 sparnuotų patelių ir besiformuojančių besparnių amarų kolonijų. Tačiau jautriausi amarų pažeidimui kukurūzai yra žydėjimo metu. Burbuolę gaubiantiems lapams prasivėrus ir pasirodžius kutams, reikia sekti situaciją lauke ir kai randama daugiau kaip 50 proc. amarais apniktų burbuolių, privalu naudoti insekticidus. Jei plinta tik amarai, rekomenduojama naudoti selektyvaus veikimo insekticidus, kad būtų išsaugoti naudingi vabzdžiai. Pasėjus imidaklopridu beicuotas sėklas, kukurūzai saugomi ir nuo amarų.

Pagrindiniai insekticidai. Lietuvos Respublikoje purkšti nuo amarų registruoti produktai, kurių sudėtyje yra šios veikliosios medžiagos: imidaklopridas, lambda-cihalotrinas; sėkloms beicuoti - imidaklopridas.

Straipsnis parengtas pagal Lietuvos Respublikos augalų apsaugos įstatymo geros augalų apsaugos praktikos taisykles.

Algis Mačiukas

Kategorijos: Augalininkystė, žemdirbystė, Grūdinės kultūros, Augalų apsaugos priemonės, Trąšos, augalų priežiūros ir auginimo priemonės