Triušių eimeriozė

2018-10-30 12:10   Peržiūros : 1347   Spausdinti


Eimeriozė - plačiai paplitusi, pavojinga invazinė jaunų triušių liga, kurią sukelia Eimeria (Apicomplexa) pirmuonys. Triušių ūkiuose dėl eimeriozės patiriami dideli ekonominiai nuostoliai (Taylor et al., 2007). A. Levenhukas 1674 m. pirmą kartą aptiko triušių kepenyse E. stiedae oocistas. R. Leuckart 1879 m. išskyrė triušių kepenų ir žarnyno eimerijas, kurias pavadino Coccidium oviforme (dabar E. stiedae) ir Coccidium perforans.

Nustatyta, kad triušių organizme gali parazituoti 15 Eimeria rūšių (Pan et al., 2008), tačiau tik 11 rūšių yra patvirtintos (Pakandl, 2009). Dažniasiai triušiai būna užsikrėtę keliomis eimerijų rūšimis. P. Coudert su kitais tyrėjais (1995) eimerijas suskirstė į penkias grupes pagal jų patogeniškumą: aukšto patogeniškumo (E. intestinalis ir E. flavescens), vidutinio (E. media, E. magna, E. piriformis, E. irresidua), žemo patogeniškumo (E. perforans, E. exigua, E. vejdovskyi) ir nepatogeniškos (E. coecicola) eimerijos. E. stiedae priskyrė penktai grupei, kurių patogeniškumas priklauso nuo sukėlėjo kiekio gyvūno organizme. Eimerijų patogeniškumas dalinai susijęs su jų lokalizacijos vieta. Labiausiai patogeniškos triušių eimerijos E. intestinalis ir E. flavescens parazituoja plonųjų žarnų apatinės dalies kriptose ar aklojoje žarnoje (Pakandl et al., 2003). Enteritai, kuriuos sukelia eimerijos, dažnai lydimi E. coli bakterijų skaičiaus padidėjimu ar rotavirusinės infekcijos (Petters et al., 1984a).

Triušių eimeriozė uždarose fermose gali tapti masinio gyvūnų gaišimo priežastimi. Paprastai triušiai iki 20 d. amžiaus nėra užsikrėtę eimerijomis (Pakandl ir Hłaskova, 2007). Klinikinė eimeriozė dažniausiai aptinkama jaunuose, nuo trijų savaičių iki dviejų mėnesių amžiaus, triušiuose. Jaunikliai sunkiai serga iki 5 mėn. amžiaus. Suaugę gyvūnai šiai infekcijai įgyja imunitetą ir dažniausiai klinikinių simptomų nebūna (Bhat et al., 1996). E. stiedae kokcidijos parazituoja kepenų tulžies latakuose. Kepenų eimerioze gali sirgti įvairaus amžiaus triušiai. Sergantiems gyvūnams padidėja kepenys, vystosi gelta, daug gyvūnų gaišta. Žarnyno eimeriozę sukelia kitos Eimeria rūšys. Žarnyno eimeriozės klinikiniai simptomai priklauso nuo sukėlėjo kiekio organizme, parazitų rūšies, gyvūno amžiaus ir imuniteto. Charakteringi žarnyno eimeriozės simptomai: diarėja, apetito netenkimas, kūno svorio sumažėjimas, išsenkimas (Pakandl, 2009), vystosi hipokalemija, gyvūnai krenta. Kartais gali pasireikšti rinitas ir konjunktyvitas.

Manoma, kad pagrindinis jaunų triušių infekcijos šaltinis yra infekuoti suaugę triušiai, kurie su išmatomis išskiria Eimeria oocistas. Užkrėstomis išmatomis gali būti užterštas pašaras, vanduo, apyvokos daiktai. Triušiai užsikrečia eimerioze koprofagijos metu. Triušių eimeriozė paprastai plinta šiltu metų laiku, drėgnuose narveliuose. Triušių patelės išskiria eimerijų oocistas du kartus po triušiukų atsivedimo: pirmą kartą po atsivedimo, praėjus 6-12 d. (vėlai pavasarį) ir antrą kartą, praėjus 7-13 d. (vėlai rudenį). Sekanti eimerijų oocistų emisija stebima nuo 18 iki 24 d. Gyvūnų stresas, hormonų pasikeitimas triušių nėštumo periodu, triušiukų atsivedimas ir žindymo laikotarpis mažina gyvūnų atsparumą parazitų infekcijoms ir didiną jautrumą joms. Suaugusios triušės vaidina svarbų vaidmenį eimerijų platinime garduose, kai tuo tarpu triušiukai nuo 22 d. amžiaus yra labai jautrūs eimerijų invazijai (Pakandl, 2009). Nuo 22 d. amžiaus jaunikliai pradeda maitintis sausu pašaru, taigi eimerijų oocistos gali lengvai patekti į jų organizmą su užkrėstu pašaru. Žarnyno imuninė sistema palaipsniui bręsta nuo gyvūnų gimimo iki suagusio amžiaus. Triušiai igyja atsparumą eimeriozei nuo 3 mėn. amžiaus (Gomez-Bautista et al., 1987).

Nujunkyti triušiai, patekę į užterštą sporuliuotomis oocistomis aplinką, užsikrečia eimerioze. Dažniausiai jauni triušiai gaišta po nujunkymo ir perkėlimo į naują vietą. Tai rodo, kad gyvenamoji aplinka turi didelę įtaką nujunkytiems gyvūnams ir įtakoja invazijos intensyvumą vyresniems triušiams. Manoma, kad triušių kritimas skirtingu laiku priklauso nuo skirtingų patogeninių Eimeria oocistų patekimo į jų organizmą, praėjus 1-3 savaitėms po nujunkymo, ir konkrečios infekcijos sukelto fizinio streso.

Eimeriozė diagnozuojama pagal klinikinius požymius, koproskopinius išmatų tyrimus, skrodimo duomenis.

Triušių fermose rekomenduojama imtis kontrolės priemonių, kad eimeriozės sukėlėjai nepatektų į gyvūnų organizmą. Gyvūnų augintojai turi auginti triušius gerose higieninėse sąlygose, naudojant antikokcidinius preparatus.

Dėl anatominės triušių skrandžio sandaros pagrindinis faktorius, stumiantis pašaro masę į žarnyną, yra pašarai (Barone, 1997). Jei racioną pagrinde sudaro granuliuoti pašarai, tuomet pašaras, esantis skrandyje, negali pasišalinti iš jo. Pašarų pakeitimas ir teisingas jų parinkimas, gyvūnų imuninės sitemos savybės yra svarbus faktorius nujunkytiems triušiams (Pakandl, 2009). Gyvūnų racione turi būti didelis kiekis sausų pašarų, gardai turi būti atitverti pertvaromis. Triušius reikia laikyti sausai ir švariai, taikyti griežtas profilaktikos priemones: kruopščiai valyti gardus, šėryklas ir girdyklas dezinfekuoti ugnimi ar antikokcidiniais dezifektantais.

Sergantys triušiai turi būti gydomi antikokcidiniais preparatais nedelsiant. Kepenų eimeriozė sunkiai gydoma. Praėjus 1-2 savaitėms po gydymo, liga gali pasikartoti. Gydyti reikia visus triušius vienu metu. Praktikoje triušių kokcidijozės gydymui plačiai naudojami antikokcidiniai preparatai salinomicinas ir robenidinas. Antikokcidiniai preparatai dažniausiai sumaišomi į granuliuotą pašarą, tačiau kai kurie vaistai, tokie kaip sulfonamidai ar toltrazurilis yra dedami į geriamą vandenį. Tai labai patogu jaunų triušiukų gydymui. Dauguma antikokcidinių preparatų gali būti naudojami profilaktiškai (amproliumas, diklazurilis, toltrazurilis, dekokvinatas, narazinas, salinomicinas, furazolidonas ir kt.), tačiau sulfonamidai naudojami tiktai gydymui. Nežiūtint į tai, antikokcidiniai preparatai turi kai kurių trūkumų: neigiamas poveikis gamtai (organinės trąšos), absorbcija į gyvūnų mėsą, toksiški gyvūnams, išsivystęs antikokcidinis atsparumas. Eimeriozės kontrolei rekomenduojamas gyvūnų vakcinavimas.

Nacionalinio maisto ir veterinarijos rizikos vertinimo instituto inf.


Kategorijos: Gyvulininkystė, paukštininkystė, žuvininkystė, bitininkystė, Gyvulių ligos, veterinarija ir veterinarai
Svarbu
Avių auginimas

Avių auginimas

Kaip auginti avis, tinkamiausios auginimui avių veislės, mėsinės avių veislės, avių priežiūra, bevilnės avys, avių maitinimas, avių ligos 

Šuo

Gyvūnai augintiniai iš Ukrainos. Ką reikia žinoti?

Ar galima atsivežti gyvūnus iš Ukrainos? Jei gyvūnas iš Ukrainos jau Lietuvoje - kuo turiu pasirūpinti ir kokie reikalavimai yra keliami? 

Šunų ligos

Pagrindinės šunų ligos

Šunų ligos, šunų ligų simptomai, šunų ligų gydymas 

Šuo miške

Kaip apsaugoti naminius gyvūnus erkių aktyvumo periodu

Užkratą nešiojančios erkės sunkiomis ir net mirtinomis ligomis gali užkrėsti ne tik žmones, bet ir šiltakraujus naminius gyvūnus 

Rusijoje – avių ir ožkų raupų protrūkiai

Avių ir ožkų raupai yra labai užkrečiama virusinė liga, sergamumas siekia 75-90 % bandos. 

Šinšilų auginimas

Šinšilos šėrimas, šinšilos ligos, šinšilų auginimo patalpos 

Mastito gydymas ir profilaktika

Mastito gydymas ir profilaktika

Pieno liaukos uždegimas gali būti klinikinis (pastebimas), subklinikinis (slaptas) ir lėtinis. 

AKM – ne vienintelė šernams ir kiaulėms pavojinga liga

AKM – ne vienintelė šernams ir kiaulėms pavojinga liga

Šią savaitę centrinėje Japonijoje nustatytas jau šeštas klasikinio kiaulių maro (KKM) epidemijos atvejis, o likviduoti ligos židinį pasitelkta net kariuomenė.  

Triušių eimeriozė

Plačiai paplitusi, pavojinga invazinė jaunų triušių liga 

Mėlynojo liežuvio liga

Šią ligą sukelia Culicoides genties uodų platinamas virusas, kuris dažniausiai užkrečia naminius ir laukinius atrajotojus 

Temą atitinkančios įmonės


1 2 3 4
Kaip auginti šilauoges

Kaip auginti šilauoges

Šilauogių auginimo filmas, kaip parinkti vietą šilauogėms, žemės mišinys šilauogėms, kaip sodinti šilauoges, šilauogių genėjimas ir priežiūra daugiau