Kaip auginti šilauoges
Šilauogių auginimo filmas, kaip parinkti vietą šilauogėms, žemės mišinys šilauogėms, kaip sodinti šilauoges, šilauogių genėjimas ir priežiūra daugiau
Svogūnų auginimas
2025-05-14 13:31 Peržiūros : 94670 SpausdintiBeveik visuose patiekaluose naudojami svogūnai. Didelė svogūnų paklausa atveria dideles galimybes pramoniniams svogūnų auginimui. Būdami nereikūs auginimo sąlygoms ir agrotechnikai, svogūnai pasaulyje yra vieni populiaresnių pramoninių augalų. Daugiau dėmesio svogūnų auginimui galėtų skirti ir Lietuvos ūkininkai. Neapsieis be svogūnų ir privatus daržas.
Svogūnas (Allium cepa) - viena seniausių ir plačiausiai naudojamų daržovių pasaulyje, vertinama dėl skonio ir neįkainojamos naudos sveikatai. Tai nekaprizingas augalas, lengvai prisitaikantis prie įvairių klimato sąlygų ir dirvožemio tipų, todėl puikiai tinka auginti darže ar net mažame sode ar balkone. Dėl atsparumo šalnoms ir nereiklumo priežiūrai svogūnas laikomas viena iš paprasčiausiai auginamų daržovių.
Tačiau svogūnas - tai ne tik prieskonis ar sriubos pagrindas. Nuo seniausių laikų jis žinomas kaip natūrali priemonė imunitetui stiprinti, virškinimui gerinti, peršalimo ligoms malšinti. Kai kurie jį vadina natūraliu antibiotiku dėl gebėjimo naikinti bakterijas, slopinti uždegimus ir skatinti atsparumą virusams. Kita vertus, žalias svogūnas kai kuriems žmonėms gali sukelti gleivinių dirginimą ar nemalonų pojūtį skrandyje, todėl jo poveikis vertinamas nevienareikšmiškai.
|
Naudingoji medžiaga / savybė |
Kiekis (100 g) |
Poveikis organizmui |
|
Vitaminas C |
7,4 mg |
Stiprina imuninę sistemą, skatina kolageno gamybą |
|
Kalis |
146 mg |
Reguliuoja kraujospūdį, palaiko širdies veiklą |
|
Fosforas |
29 mg |
Skatina energijos apykaitą, stiprina kaulus |
|
Kalcis |
23 mg |
Svarbus kaulų ir dantų struktūrai |
|
Magnis |
10 mg |
Palaiko nervų ir raumenų veiklą |
|
Folio rūgštis (B9) |
19 µg |
Svarbi kraujodarai, ypač nėštumo metu |
|
Kvercetinas |
10–40 mg |
Veikia kaip antioksidantas, mažina uždegimą |
|
Fitoncidai |
Kintamas |
Naikina mikroorganizmus, stabdo jų dauginimąsi |
Svogūnus galima suskirstyti į kelias pagrindines rūšis: ropinius, salotinius, daugiagalvius ir daugiamečius svogūnus. Nors visų jų pagrindinė funkcija – prieskoninė ir maistinė, kiekvienos grupės savybės ir auginimo tikslai ženkliai skiriasi.
Ropiniai svogūnai – tai pati populiariausia auginimo grupė, kai tikslas – užauginti brandžią, tvirtą svogūnų ropę. Jie gali būti auginami iš sėklų, sėjinukų (daigų) arba iš sėjinės (smulkių svogūnėlių). Ropė formuojasi ant dirvos paviršiaus arba šiek tiek po juo, o lapai išauga į viršų. Ši grupė pasižymi ilgesniu vegetacijos laikotarpiu ir išaugina derlių, kuris puikiai laikosi per žiemą. Populiariausi ropiniai svogūnai turi gelsvas, baltas arba raudonas lukštines ropeles, o jų skonis gali būti nuo aitraus iki švelniai salstelėjusio. Sunkiausiai auginti vadinamus Jaltos svogūnus kurių labai ilgas vegetacijos laikas ir jie auginami iš sėklų šiltnamyje ir vėliau sodinukai persodinami į lauką.
Šalotiniai svogūnai turi smulkesnes ir švelnesnes ropeles. Jie mėgstami salotose, taip pat geriau išsilaiko troškinant įdaryti ar kepinant orkaitėje. Dažniausiai būna daugiagalviai.
Daugiagalviai svogūnai skiriasi tuo, kad iš vieno sodinuko išauga ne viena, o visa galvutė iš kelių suaugusių ropelių. Daugiagalviai svogūnai būna smulkesni, tačiau yra daug švelnesnio skonio veislių.
Daugiamečiai svogūnai – neformuoja klasikinių ropių, tačiau vertinami dėl gausaus ir ilgamečio laiškų derliaus. Dažnai daugiamečiai svogūnai žiemoja tame pačiame lauke 3–5 metus, greitai atželia pavasarį ir duoda ankstyvą žalumos derlių. Tinkamai prižiūrimi, jie nereikalauja kasmetinio atsodinimo. Daugiamečių svogūnų ropelės dažniausiai būna smulkios arba visai nesiformuoja.
Dirvožemis svogūnams
Svogūnas - tai viena iš tų daržovių, kuri itin jautriai reaguoja į dirvožemio kokybę ir įdirbimo būklę. Jis reikalauja ne tik pakankamo maistingųjų medžiagų kiekio, bet ir idealiai suformuotos fizinės dirvos struktūros. Svarbiausia sąlyga - puri, be piktžolių, oro ir vandens pralaidi dirva, kuri geba išlaikyti drėgmę, tačiau nepermirkti. Pagrindinė svogūno šaknų sistema vystosi sekliai - maždaug 10-20 cm gylyje, o didžioji dalis aktyvių įsiurbiamųjų šaknų yra net arčiau paviršiaus - 5-15 cm sluoksnyje. Grumstai, sutankėjimai ar vandens sąstovis tiesiogiai kenkia šaknų vystymuisi ir svogūnėlių formavimuisi.
Geriausiai svogūnai auga lengvuose, gerai įšilstančiuose ir struktūriškai stabiliuose priesmėlio arba priemolio dirvožemiuose. Tinkamai išlaikytas humuso kiekis šiose dirvose (ne mažiau kaip 2 proc.) skatina mikroorganizmų veiklą, pagerina maisto medžiagų prieinamumą ir drėgmės balansą. Itin svarbus ir dirvos rūgštingumas - svogūnai gerai jaučiasi dirvoje, kurios pH yra nuo 5,5 iki 7,5. Jei dirva pernelyg rūgšti (pH žemiau 5,5), prieš pagrindinį žemės įdirbimą būtina ją kalkinti. Kalkinimas turėtų būti atliekami ne vėliau kaip rudenį, kad medžiagos spėtų įsigerti į aktyvų dirvos sluoksnį.
Dirvos įdirbimas ruošiantis svogūnų auginimui pradedamas iš karto po prieš tai buvusios kultūros derliaus nuėmimo. Jei laukas piktžolėtas ar likę daug augalinių liekanų, pirmiausia atliekamas seklesnis (apie 8-10 cm) dirvos skutimas. Vėliau, prieš rudeninį pagrindinį arimą, įterpiamos organinės trąšos arba pernykštis kompostas. Pagrindinis arimas atliekamas įprastame 25-30 cm gylyje. Praėjus maždaug savaitei ar dešimčiai dienų, dirva pakultivuojama 10-12 cm gylyje - tai padeda išlyginti paviršių, susmulkinti gumbus ir paruošti dirvą gerai žiemojimui. Pavasarį svarbu atlikti seklų (5-6 cm) purenimą drėgmei išlaikyti, o prieš pat sėją - galutinį kultivavimą ar frezavimą 8-10 cm gylyje.
Puiki praktika - naudoti sideracinius augalus, ypač tais metais, kai svogūnų dar nesodinama. Tinka garstyčios, aliejiniai ridikai, avižos ar vikiai, kuriuos galima įsėti po anksti nuimamų kultūrų. Šie augalai ne tik gerina dirvos struktūrą, bet ir aprūpina ją organinėmis medžiagomis, mažina piktžolių augimą ir ligų bei kenkėjų foną. Svarbu, kad sideratai būtų įterpiami į dirvą ne vėliau kaip likus 3-4 savaitėms iki šaltojo sezono pradžios, kad spėtų bent iš dalies mineralizuotis. Gerai suirę sideratai gali pakeisti dalį mėšlo ar komposto, o jų liekanos gerina aeraciją ir palengvina tolesnį įdirbimą.
Kalbant apie sėjomainą, svogūnas yra jautrus pakartotiniam sodinimui toje pačioje vietoje. Jį rekomenduojama grąžinti į tą patį lauką ne anksčiau kaip po ketverių ar penkerių metų. Geriausiai jam tinka laukai po anksti nuimamų kultūrų - žieminių kviečių, ankštinių augalų ar ankstyvųjų daržovių, pavyzdžiui, pomidorų. Tuo tarpu netinkami priešsėliai yra ilgo vegetacijos laikotarpio augalai, kurie palieka užterštą, nenuimtą ar perdrėkusią dirvą.
Svogūnų auginimas iš sėklų
Svogūnų ropelių auginimas iš sėklos dažnai yra atskiras verslas. Išaugintos ropelės vėliau parduodamos sodininkams mėgėjams, ūkininkams auginantiems svogūnų ropeles ir laiškus. Pasisėti ir patiems turėti savo ropelių galima ir savo darže.
Pirmasis sodinimas pradedamas balandžio viduryje. Vidutiniškai hektarui panaudojama apie 4 - 5 kilogramai svogūnų sėklos. Optimalus atstumas tarp eilučių 8 - 10 centimetrai, sėjimo gylis 1,5- 2 centimetrai. Tinkamesnės lengvos dirvos. Dėl žemokos grunto temperatūros, pirmojo sodinimo svogūnai auga lėčiau, išdygsta po trijų savaičių. Sėti galima dar keletą mėnesių, kol dirva pakankamai drėgna. Vėlėsnių sėjimų svogūnai išdygsta greičiau, kartais, sušilus gruntui ir esant pakankamai drėgmės, per savaitę.
Pirmą kartą retinama daigams išleidus 2-3 laiškus, tarpai kas 2-3 centimetrai. Antrą kartą retinama sėjinukams pasiekus 15 centimetrų, paliekant 6-10 centimetrų tarpus.
Esant tinkamoms sąlygoms iš sėklų galima užauginti normalaus dydžio svogūnus. Auginant iš sėklos valgomai ropelei atstumai tarp sėjinukų didinami. Auginamą lysvę reikėtų palaikyti nepiktžolėtą, išretinti per tankiai išdygusius svogūnus. Didesni svogūnai užaugs sėjant šiltnamyje ir vėliau išaugusius daigus persodinant lauke.
Piktžolėtoje dirvoje svogūnų sėjinukus gali užgošti piktžolės, ypač mėgejiškuose daržuose. Sėjant svogūnus pamaišykite su ridikėlių sėklomis. Jie išdygsta greitai ir gerai pažymi svogūnų eilę.
Svogūnų auginimas laiškams
Šaltuoju metų periodu šiltmamiuose auginami svogūnai laiškams. Šildomuose šiltnamiuose sodinamos pirmamečių svogūnų galvutės. Šiltnamiuose dažniausiai svogūnai auginami pH 5,8- 6,5 durpių substrate kuris papildomai praturtinamas mineralinėmis medžiagomis. Substrato temperatūra turėtų būti apie 20- 22 laipsniai. Tokia turėtų būti oro temperatūra dieną ir gali būti keliais laipsniai žemesnė naktį. Rudenį ir žiemą sodinami mažesni 3 - 5 centimetrų skersmens svogūnėliai, pavasarį jie gali būti didesni. Siekiant padidinti šiltnamio produktyvumą, galima sodinti keliais aukštais įrengiant lentynas. Svogūnėliai sodinami ropelė prie ropelės apie 80 - 100 į kvadratinį metrą. Derlius imamas vidutiniškai po keturių savaičių. Auginimui šiltnamyje Sėkluva rekomenduoja Stutgartten Reisen veislės svogūnus. Šios veislės laiškų derlius yra vienas iš didžiausių lyginant su kitomis veislėmis, laiškai kiek plokštesni, švelnaus skonio.
Pasodinus tankiau dalį svogūnų galima panaudoti laiškams, dalį ropelėms. Ropelių derlius bus kiek mažesnis. Stutgartten reisen svogūnai kairėje, Avalon baltieji svogūnai centre ir raudonieji Karmen svogūnai dešinėje
Svogūnų auginimas iš sėjinukų
Sėjinukai laikomi kambario temperatūroje. Optimali temperatūra 18- 20 laipsnių. Peršalę sėjinukai išleidžia stiebus.
Sėjinukai sodinami ievoms sužydėjus, balandžio viduryje - gegužės pradžioje, kai dirvoje dar daug drėgmės. Sodinant tvirtai įspaudžiama į žemę. Taip tai jie greičiau išleidžia šaknis. Sodinimo gylis apie 1 centimetras, giliau sodinami gali leisti stiebus. Optimalus atstumas tarp sodinukų - 6-10 cm, tarp eilių 20 cm. Didesniu atstumu sodinami daugiagalviai svogūnai. Sėjinukai sodinami apie 1 cm gyliu, nes giliau pasodinti linkę auginti stiebus.
Nupjovus ropelių viršūnėlę skatinamas laiškų augimas. Geriau sužadinti šaknų augimą nulupus seną žievę, kurioje esančios medžiagos stabdo šaknų ir laiškų augimą. Galima nupjauti dalį šaknies dugnelio. Sodinamos ropelės turėtų būti šiltai laikomos 18-20 laipsnių temperatūroje, nes šaltesnėje temperatūroje laikytos ims žydėti.
Svogūnai nuimami nulinkus stiebams. Stutgartten Reisen svogūnai
Daugiagalvių svogūnų auginimas
Kai kurios etnografinės svogūnų veislės dauginamos vegetatyviniu būdu. Pasodinta svogūno ropelė išaugina nuo 5 iki 15 svogūnų. Svogūnai dažniausiai būna mažesni ir aštresni.
Daugiagalviai taip pat yra ir sparčiai populiarėjantys šalotiniai (shallot) svogūnai arba Askalotiniai česnakai. Jie sukaupia daugiau cukraus, yra ne tokie aštrūs. Deja kol kas siūlomos veislės nelabai prisitaikiusios prie mūsų klimato ir sunkiau perneša įprastas svogūnams sunkesnes dirvas.
Mūsų salygoms tinkama, ne askalotinė, tačiau labai panaši valgomųjų svogūnų Tosca veislė.
Svogūnų auginimas
Svogūnai pakankamai atsparūs šalčiui. Lengvai ištveria pavasarines šalnas, tačiau tik pasirodę daigeliai gali žūti esant 2-3 laipsnių šaltukui. Optimali laiškų augimo temperatūra 15-25 laipsniai, mėgsta daug šviesos, ypač auginami iš sėklų.
Gana dažnai sėjinukai ima leisti stiebus. Tik juos pastebėjus ji eturi būti nuskinami iki pat pagrindo. Verta papildomai patręšti azoto trąšomis. Sėjinukams pasiekus 15 centimetrų aukštį galima papildomai patręšti kalio ( 10 kg /ha) ir fosforo trąšomis ( 10 kg/ha).
Sausu oru svogūnai laistomi kas 10 dienų, giliai iki 15-20 cm įmerkiant dirvą. Palaisčius dirva purenama. Laistyti nereikia mėnuo iki derliaus nuėmimo, nes drėgmė trukdo vystytis svogūnų ropelėms.
Imant formuotis ropelėms žemė nuo svogūnų atžeriama iki svogūnų vidurio, geriausia po lietaus, kai dirva minkšta. Norint, kad ropelės geriau laikytusi kelios savaitės prieš derliaus nuėmimą nulenkiamas stiebas.
Svogūnų derliaus nuėmimas
Auginant sau ir norint mažiau nitratų patartina svogūnus sodinti rečiau. Sodinami eilėmis kas 30 centimetrų svogūnai sukaupia mažiau nitratų.
Svogūnai renkamai saulėtą dieną, prieš šalnas. Apdžiovinti nešami į tamsias pastoges. Stiebas patrumpinamas 3-4 centimetrai nuo kaklelio.
Svogūnų veislės
Ropiniai svogūnai skirstomi į aštriuosius, pusiau aštrius, saldžiuosius. Aštrieji turi daug eterinių aliejų, jų daigai geriau negu vidutinio aštrumo ar saldžiųjų svogūnų ištveria šalnas (6-7 laipsniai), gerai laikosi žiemą. Dauginami ropelėmis. Pusiau aštrieji turi mažiau eterinių aliejų, prasčiau laikosi žiemą. Laikoma 12-18 laipsnių temperatūroje pavasarį kai kurios veislės ima želti. Saldieji turi labai mažai eterinių aliejų, yra švelnūs, dažniausiai vartojami žali. Žiemą laikosi blogai, ypač aukštesnėje temperatūroje (12-18 laipsnių).
Svogūnų ligos ir kenkėjai
Vienas iš pavojingiausių augančių svogūnų ligų - netikroji miltligė. Ligos sukėlėjas - svogūninė perenospora (Perenospora Schleidenii Unger). Ant daigais ir ropelėmis pasodintų svogūnų laiškų ima atsirasti pelenų spalvos apnašų. Vėliau laiškai gelsta, nusvyra ir nulūžta. Susidariusios grybų konidijos plinta per orą. Ypač sparčiai liga plinta drėgnu oru.
Ligos sukėlėjai plinta per apsikrėtusią sėklą, ligotus sėjinukus ir ropeles bei užsikrėtusias svogūnų liekanas dirvoje. Apsaugai nuo ligos ropelės laikomos šiltoje, 40 laipsnių temperatūroje. Stambios galvutės laikomos 24 valandas, vidutinio stambumo 16 valandų, smulkios 8 valandos.
Apsaugoma sodinant svogūnus į tą pačią vietą tik po 4 metų. Auginimo vietos parenkamos aukštesnėse, gerai prapučiamose vietose. Žieminiai svogūnai gali būti ligos šaltiniai, todėl vertėtų sodinti svogūnus toliau. Apkrėsti augalai tik pasirodžius ligos požymiams purškiami fungicidais. Derlių nuėmus pašalinamos augalų liekanos.
Laikomiems svogūnams pavojingiausias pilkasis (kekerinis) puvinys (Botrytis allii Munn). Pilkuoju puviniu svogūnai apsikrečia lauke, tačiau jis vystosi paslėpta forma ir yra sunkiai pastebimas. Smarkus vystymasis prasideda po 6-8 savaičių. Ant svogūno kaklelio formuojasi pilkos dulkančios apnašos, vėliau apnašose susidaro juodi skleročiai. Perpjautas svogūnas atrodo lyg virtas, suminkštėjęs. Liga plinta su sodinamąja medžiaga ir per dirvą. Apsaugai nevėluojama sodinti svogūnus, svogūnai laikomi tol, kol įmanoma, nenuimama su žaliais laiškais. Džiovinant svogūnai laikomi 8-10 dienų 30-35 laipsnių temperatūroje. Sandėliuose drėgmės neturi būti daugiau nei 65-75 proc.
Svogūnų kenkėjai
Daugiausiai svogūnams pakenkia svogūninė musė (Delia antiqua Mg.). Svogūninė musė panaši į kambarinę, yra apie 7 mm ilgio, pilka, juodomis kojomis. Kenkia iš padėtų kiaušinių išsiritusios lervos - jos įsigraužia į ropelių vidų. Pažeisti augalai gelsta nuo viršūnių, sulėtėja augimas, ropelės ima pūti. Lėliukės žiemoja dirvoje, pirma musių generacija pasirodo žydint alyvoms, antra - liepos ar rugpjūčio mėnesiais. Nuo musių apsisaugoma laikantis sėjomainos, rudenį giliai sukasant dirvą. Apie augalus dirva mulčiuojama durpėmis. Pradėjus gelsti laiškų viršūnėms laistoma karštu medžio pelenų šarminiu tirpalu (1 kg pelenų 10 l vandens). Vienam augalui - 200 ml tirpalo. Išdžiūvę augalai šalinami iš daržo.
Svogūnų tręšimas
Svogūnai pasižymi silpna šaknų sistema, kurios yra viršutiniame dirvos sluoksnyje ir nesugeba efektyviai naudoti gilesniuose sluoksniuose esančių maisto medžiagų. Dėl to svogūnus verta tręšti reguliariai.
Pagrindinis tręšimas atliekamas rudenį - į dirvą įterpiama 4-5 kg/m² perpuvusio mėšlo arba komposto, 50 g/m² paprasto superfosfato, 7 g/m² kalio chlorido. Jei pH yra žemas (žemiau 6), rekomenduojama kalkinti dirvą dolomito miltais, medžio pelenais ar kalkėmis. Pavasarį dirva tik sekliai purenama, neperkasama, kad išliktų drėgmė. Prieš sėją įterpiama 20 g/m² NPK 16-16-16.
Pirmoji tręšimo banga vyksta svogūnams turint 2-4 lapus. Tai kritinis augimo etapas, kai augalas pradeda maistines medžiagas imti iš dirvos, todėl šiuo metu svarbiausias yra azotas. Naudojama 15 g NPK 20-10-10, ištirpintos 10 l vandens, arba 15-20 g amonio salietros su 10 g superfosfato ir 10 g kalio sulfato. Jei orai šalti, rekomenduojama naudoti amonio sulfatą, nes jis šiek tiek rūgština dirvą. Jei temperatūra aukštesnė nei 15 °C - galima naudoti karbamidą (karbamido tirpalas: 20 g karbamido ir 20 g monokalio fosfato 10 litrų vandens).
Antroji tręšimo banga taikoma svogūnui išleidus 5-7 lapus, kai prasideda svogūnėlio formavimasis. Naudojamos kompleksinės trąšos su subalansuotu NPK, tokios kaip universali mišinė (pvz., 15-15-15), papildomai skiriant mikroelementus - magnį, cinką, varį. Šiuo laikotarpiu negalima skinti laiškų, nes tai tiesiogiai mažina svogūnėlio dydį.
Trečioji tręšimo banga atliekama pradėjus formuotis svogūnėliui - kai jis ima kilti virš dirvos paviršiaus. Šiuo metu azotas nebenaudojamas, nes jo perteklius lemtų peraugusią, netvirtą ropę, kuri blogai laikytųsi. Skiriama fosforo ir kalio: 30 g superfosfato ir 30 g kalio sulfato 10 litrų vandens.
Be mineralinių trąšų, galima naudoti ir natūralias priemones, kurios skatina dirvos mikroorganizmų veiklą ir padeda suardyti sunkiau prieinamas organines medžiagas bei trąšų likučius. Tam tinka raugintos žolės (žaliasis raugas), kurias ruošiant į talpą dedama šviežia dilgėlė ar kiaulpienės, užpilama vandeniu ir paliekama 5-7 dienoms. Gautas tirpalas prieš laistant skiedžiamas 1:10. Kita stipri priemonė - mielių tirpalas. Viename litre šilto vandens ištirpinama 1 g sausų arba 50 g šviežių mielių ir 1-2 šaukšteliai cukraus. Mišinys paliekamas 10-12 valandų, o vėliau atskiedžiamas 1:5 ir naudojamas laistymui. Abi šios priemonės sustiprina mikrobiologinius procesus dirvoje, kas skatina sudėtingų maisto junginių skaidymą į augalams prieinamas formas.
Pramoninėje auginimo praktikoje rekomenduojama skaičiuoti bendrą planuojamą NPK kiekį vienam hektarui: azoto - 80-110 kg, fosforo - 80-120 kg, kalio - 120-140 kg. Šios normos koreguojamos pagal dirvožemio analizės duomenis ir derliaus potencialą.
Svarbu nepamiršti, kad svogūnai itin jautrūs šviežiam mėšlui - jis ne tik stabdo subrendimą, bet ir skatina kenkėjų bei puvinių plitimą. Visos trąšos turi būti įterpiamos atsakingai - tik sudrėkintoje dirvoje, laistant po šaknimi, vengiant tirpalo patekimo ant lapų. Tręšimas atliekamas ryte arba vakare, arba apsiniaukusią dieną.
Svogūnų veislės
Svogūnų sėklų įsigykite internetu
Vidutiniškai vėlyvi. Ispaniško tipo. Labai derlingi. Intensyviai raudonos spalvos. Tinka šviežių produktų rinkai arba perdirbimui. Būdingas stiprus vegetatyvinis augimas ir didelis derlingumas. Sėjos norma: 2,7-3,3 vienetų Ši svogūnų sėklų veislė užauga prie bet kurių auginimo sąlygų, gausiai dera. Vegetacija - 120 dienų, skersmuo 7-10 cm, apvalūs. Derlius - 80-100 t/ha, tinka saugojimu iki 7 mėn.
Medaillon H
vid. vėlyvi, saugojimui
Mision H
Vid. vėlyvi, saugojimui
Vision H
Vid. vėlyvi, idealios prekinės išvaizdos
Darko H
Banco H
Vėlyvi.
_______________________________________
Komentuokite ir vertinkite!
Norėdami komentuoti ir vertinti - prisijunkite arba Registruokitės!
