Krapų auginimas ir veislės

Krapas yra vienmetis skėtinių šeimos prieskoninis ir vaistinis augalas, turintis malonų specifinį kvapą. Jo tėvynė - Pietų Europa, Viduržemio jūros pakrantė. Ten jie buvo auginami nuo neatmenamų laikų kaip prieskoninis, vaistinis augalas ir daržovė. Europoje ir dabar auga laukiniai krapai. Senovės Egipto papirusuose krapai minimi kaip vaistas nuo galvos skaudėjimo. Senovės Graikijoje buvo paprotys įpinti krapų į vainikus.

Krapai užauga iki 100-120 cm aukščio. Tai - kultūrinė, nereikli prieskoninė daržovė. Krapai šviesamėgiai, atsparūs šalnoms, bet reiklūs drėgmei, ypač augimo pradžioje. Savaiminės sėjos krapai, esant palankioms agrometeorologinėms sąlygoms, sužaliuoja tų pačių metų rudenį arba kitų metų pavasarį. Daržą apleidus gana greitai išnyksta. Krapai yra vieni iš populiariausių prieskoninių augalų, taip pat kartais naudojamas kaip vaistinis augalas.

Žaliuose krapuose yra daug vitaminų. Visose augalo dalyse yra eterinio aliejaus. Šie eteriniai aliejai yra lakūs, verdant išgaruoja, todėl krapus reikia dėti į baigiamą ruošti ar jau paruoštą maistą. Daugiau šio aliejaus turi krapo sėklos, nei pati žolė. Sėklose taip pat yra riebiojo aliejaus, azotinių ir neazotinių medžiagų, cukraus, ląstelienos, provitamino A. Lapuose yra vitamino C, provitamino A ir flavonoidų. Ir lapuose, ir sėklose yra vitaminų B1, B2, PP, karotino, mineralinių medžiagų: kalio, kalcio, nikelio, stroncio ir įvairių biologiškai aktyvių medžiagų. Vitamino C - net du kartus daugiau, nei apelsinuose ar braškėse, net tris kartus daugiau, nei citrinose.

Dirvos paruošimas ir tręšimas

Krapai nemėgsta užmirkusių dirvų, todėl jiems auginti geriausiai tinka derlingos, humusingos, vidutinio sunkumo, vandeniui pralaidžios dirvos, kurių pH reakcija yra 6,0-7,0. Šios prieskoninės daržovės mėgsta atvirą lauką, todėl kvapesnės būna tada, kai auga saulėtoje vietoje. Tuo tarpu pavėsyje auga blogai. Ankstyvesniam auginimui tinka priesmėlis, tačiau tuomet pageidautinas laistymas. Kaip ir kitiems salierinių šeimos augalams, labai svarbi sėjomaina. Krapus reikėtų sėti po agurkų arba ankštinių daržovių. Pavasarinio žemės dirbimo pradžia priklauso nuo dirvos drėgmės. Lengvas dirvas galima pradėti purenti drėgnesnes, nes jų grumsteliai pradžiūvę sutrupa. Sunkesnės dirvos turi būti normalaus drėgnumo, kad dirbant gerai trupėtų ir neliptų prie padargų. Dirvai pradžiūvus, krapų sėjai skirti plotai du kartus kultivuojami ir akėjami. Sukultūrintas, nepiktžolėtas, geros struktūros, nesupuolusias dirvas sausesnį pavasarį pakanka supurenti 4-6 cm gyliu. Blogesnes dirvas, ypač kai oras lietingas, reikia purenti 10-12 cm gyliu ir privoluoti.

Krapų auginimui dirva pradedama tręšti iš rudens atiduodant 100-150 kg/ha superfosfato, 100-150 kg/ha kalio chlorido. Pavasarį prieš sėją rekomenduojama dirvą patręšti azotinėmis trąšomis, įterpiant po 150-220 kg/ha grynojo azoto.

Krapų sėja ir priežiūra

Krapus sėti  galima tik išėjus įšalui, balandžio mėnesį,  todėl, kad išaugę daigai nedidelių šalnų nebijo. Lysvėse parenkami 30-40 cm tarpueiliai, o gamybinėmis sąlygomis krapai sėjami eilutėmis kas 60 cm. Sėklos įterpiamos 1-2 cm gylyje. Vienam ha apsėti reikia 8-10 kg krapų sėklų. Krapų sėja kas 15 dienų garantuoja nenutrūkstamą šviežių žalumynų konvejerį. Dygti pradeda esant +3 °C temperatūrai. Trūkstant drėgmės, blogai dygsta, o sudygusių lapija būna smulki, šiurkšti. Ilgėjant dienai ir esant sausam orui krapai pradeda žydėti.

Auginti tinkamiausia temperatūra - 16-18 °C šilumos. Kad visą vasarą turėtumėte krapų, juos reikia sėti kas 10 dienų iki birželio vidurio ir nuo rugpjūčio 10 d. iki rugsėjo 5 d. Sėjama tankiai, o išdygus ir susidarius lapų rozetei, jie turi būti retinami. Krapai geriausiai jausis ir krūmysis bei augins žaliąją masę,  kai atstumas tarp augalų  yra apie 15 cm, krūminių veislių atstumas tarp augalų - 15-20 cm. Vasarą krapai ima sparčiai auginti stiebą ir žiedynus, mažėja žalioji lapelių masė.

Verčiantis daržininkyste geru derliumi laikoma 20-25 t/ha krapų. Tačiau pasėjus balandžio mėnesį galima išauginti didžiausią 35 t/ha derlių.

Auginant krapus pasodybiniame sklype jie gali augti tarp kitų augalų. Krapus auginti nėra sunku. Sudygus krapams po 5-8 dienų reikia pirmą kartą purenti tarpueilius ir naikinti piktžoles.

Krapų vartojimas

Krapai - tai nepakeičiamas prieskonis bet kuriam patiekalui, plačiai naudojamas maisto pramonėje ir kulinarijoje. Krapų galima dėti net į kai kuriuos pieniškus patiekalus. Jie naudojami įvairiems patiekalams, kaip aromatą gerinantis vitaminizuojantis augalas, dedami į salotas, mišraines, mėsos, žuvies ir daržovių sriubas bei antruosius patiekalus. Paprastai krapai dedami likus 5-10 minučių iki virimo pabaigos. Stiebai naudojami raugiant agurkus,  žalios sėklos dedamos į duonos gaminius, arbatą, marinatus. Krapų eterinis aliejus vartojamas konditerijos, konservų, likerių ir degtinės gamyboje bei parfumerijoje. Norint išlaikyti ilgesnį laiką, žiemai arba vaistams, krapus reikia sudžiovinti. Žiemai krapus galima ruošti sūdytus, marinuotus arba užšaldyti šaldiklyje. Džiovinti, marinuoti ar perdirbti krapai gali būti vartojami taip pat, kai ir žali.

Nuo senovės krapai vartojami ir liaudies medicinoje. Pastebėta, kad krapai efektyviai malšina kosulį ir galvos skausmą. Be to, jų, kaip vaistinių augalų, dėdavo į įvairius tepalus. Medicinoje vartojami krapų stiebai, lapai ir sėklos. Jie gerina virškinimą, palengvina atsikosėjimą, ramina nervų sistemą, tinka esant nemigai, skatina moterų pieno sekreciją. Krapų antpilui pagaminti reikia šaukštą susmulkintų sėklų užpilti stikline verdančio vandens ir gerti po 1/3-1/2 stiklinės prieš valgį.

Krapų veikliosios medžiagos plečia kraujagysles, mažina kraujo spaudimą, stiprina širdies darbą, normalizuoja ritmą, atpalaiduoja žarnyno spazmus, tulžies latakus, gerina tulžies ir šlapimo išsiskyrimą, stiprina organizmą, todėl netinka vartoti, kai yra žemas kraujo spaudimas ar nesilaiko šlapimas.

Krapai yra medingas augalas, gausiai lankomas bičių.

Krapų kenkėjai

Gluosninis - morkinis amaras dažniausiai kenkia krapams, rečiau morkoms ir kitiems kultūriniams bei  laukiniams salierinių šeimos augalams. Apnikti amarų lapai ir augalų viršūnės  susiraito, deformuojasi. Stipriau pakenkti augalai skursta, silpniau auga, jų  žalios masės ir sėklų derlius labai sumažėja

Morkinė kandis kenkia morkų, krapų, pastarnokų, kmynų ir kitų salierinių šeimos augalų sėklojams. Sėklojų žiedynų skėtukų butonizacijos tarpsnyje (birželio pabaigoje-liepos pradžioje) pasirodo pirmieji morkinės kandies vikšrai. Liepos mėnesį jie nukandžioja žiedkočius, apgraužia butonus, žiedus ir neprinokusias sėklas, kartais ir lapus. Vikšrai apraizgo ir sutraukia į krūvą plonais voratinkliais skėtukus.

Siekiant apsaugoti krapus nuo kenkėjų reikia laikytis sėjomainos, rudenį giliai suarti  dirvą, krapus sėti kuo anksčiau, sausesnėse, atvirose vietose ir laiku atlikti pasėlių priežiūros darbus, intensyviai naikinti piktžoles. Sėklų beicavimas tai pat apsaugo nuo kenkėjų.

Krapų veislės

Pirkėjams siūlomos įvairių veislių krapų sėklas, nors krapų veislės viena nuo kitos stipriai vizualiai nesiskiria, nėra ir didelio eterinių aliejų kiekio žaliojoje masėje skirtumo. Tačiau veislės labiausiai skiriasi pagal augimo bei stiebų formavimo laiką, o nuo to priklauso lapelių derlius ir jų skynimo laikas. Veislės  skirstomos į ankstyvas, vidutinio ankstyvumo ir vėlyvas. Ankstyvos veislės naudojamos auginti šiltnamiuose ir sėkloms, kurios yra labai paklausios prieskonių pramonėje. Tačiau jos turi mažesnę žaliąją masę, o produktyvus žaliosios masės periodas trumpesnis. Vėlyvos veislės suformuoja daugiau žalių lapų su didesne jų mase, nei ankstyvosios veislės.

Tekstą parengė Algis Mačiukas