Bulvių auginimas

2024-01-05 11:08 Peržiūros : 38104 Spausdinti

Bulvės - bulvinių šeimos daugiamečiai augalai į Lietuvą įvežtos XVII a. Pirmiausia jos paplito dvaruose, o XIX a. tapo vienu svarbiausių žemės ūkio augalų ir valstiečių ūkiuose. Dabar Lietuvoje bulvės auginamos beveik visur. Bulvės turtingos vitaminų, aminorūgščių ir mineralinių druskų, jų gumbuose gausu įvairių maisto medžiagų, todėl ne veltui bulvės vadinamos antrąja duona. Kadangi išvesta daugybė bulvių veislių, šakniagumbių sudėtis šiek tiek skiriasi. Tačiau apie 75-80 proc. šviežio gumbo sudaro vanduo. Sausos medžiagos pagrindas - krakmolas. Jo bulvėse randama apie 18 - 20 proc.

Bulvių auginimas
Skleidžiasi bulvių veislės Evolution žiedai

Per eilę metų Lietuvos bulvių augintojai išmoko tinkamai taikyti agrotechnines priemones, ir bulves pradėjo auginti pagal paskirtį. Auginant produkciją daug dėmesio yra skiriama bulvių atsparumui ligoms, tolerantiškumui virusinei infekcijai, sandėliavimo kokybiniams rodikliams, skoniui, gumbų minkštimo spalvai ir kitiems aspektams. Vienokios veislės reikalingos, sakykim, cepelinams virti, o kitokių ypatybių bulvės - bulvių traškučių bei sausų produktų gamybai.

Geriausios bulvių veislės
Bulvės Evolution

Nuo Nepriklausomybės atkūrimo pradžios Lietuvoje buvo susitelkta į žemės ūkio verslo tvarumą ilgalaikėje perspektyvoje. Tiek stambūs, tiek smulkesni bulvių augintojai dabartiniu metu suvokia, kas yra rinka, todėl tiesioginių pardavimų dėka ūkininkai didina savo konkurencingumą ir pajamas. Tokiu būdu gerėja užsakovo ir augintojo tiesioginis bendradarbiavimas, o dėmesys koncentruojamas į parduodamo produkto išskirtinumą. Bulvių augintojus domino ir domina, kaip išauginti daugiau geros kokybės ž.ū. produkcijos, kokias veisles naudingiausia auginti, kokias agrotechnikos priemones taikyti. Kiekviena veislė turi tik jai būdingų vartojimo savybių ar kokybės požymių, pagal kuriuos augintojai gali pasirinkti labiausiai jų poreikius atitinkančią veislę.

Geriausios bulvių veislės

Šiuo metu Lietuvoje auginama nemažai įvairių bulvių veislių, besiskiriančių pagal brandos laiką, skonį, cheminę sudėtį ir išvaizdą. Jos tinka įvairiems poreikiams ir gali būti auginamos skirtingose dirvose bei duoti gerus derlius. Auginamų bulvių derlingumui, gumbų kokybei didelę reikšmę turi laiku pakeista bei tinkamai parinkta veislė. Bulvių veislės grupuojamos pagal vegetacijos periodo ilgį (laikotarpis nuo bulvių pasodinimo iki bulvienojų nudžiūvimo). Pagal veisles bulvės skirstomos į penkias grupes: Labai ankstyvos - vegetacija trunka 70-90 dienų, ankstyvosios - 90-100 dienų, vidutinio ankstyvumo - 100-110 dienų, vėlyvosios - 110-120 dienų, labai vėlyvos - 120 ir daugiau dienų. Pasodinus labai ankstyvas bulves balandžio viduryje, jos gali būti kasamos birželio antroje pusėje.

Kiekvienais metais rekomenduojama atnaujinti turimas bulvių veisles. Laiku neatnaujinta bulvių sėkla - tarsi uždelsto veikimo bomba, todėl bulvių augintojai turi galimybę pasirinkti pačias tinkamiausias veisles.

Veislė		Aprašymas
Riviera		Pati ankstyviausia „Agrico" firmos veislė. Stiebagumbiai apvaliai ovalūs, šviesiai gelsva luobele ir minkštimu, sekliomis akutėmis, išvirti nesubyra. Gumbai dideli, vienodi. Veislė atspari bulvių vėžiui, bulviniams nematodams, gana atspari fuzariozei.
Agata		Labai ankstyva veislė. Gumbai ovalūs, geltona odele ir gelsvu minkštimu, sekliomis akutėmis, išvirti nesubyra. Gumbai vidutinio dydžio, vienodi. Veislė atspari virusams, bulvių vėžiui, vidutiniškai atspari marui, rauplėms, bulviniams nematodams.
Arrow		Labai ankstyva veislė. Gumbai dideli, vienodo dydžio, ištempto ovalo formos, sekliomis akutėmis, gelsva luobele ir baltu vidumi. Išvirtos nesubyra. Veislė atspari bulvių vėžiui, nematodams, pakanti marui.
Evolution		Ankstyva veislė. Gumbai dideli, vienodi, ištempto ovalo formos, sekliomis akutėmis, tamsiai raudoni, šviesiai geltonu vidumi, išvirti nesubyra. Bulvės atsparios nematodams, virusams, mechaniniams pažeidimams, pakančios rauplėms.
Ranomi		Ankstyva veislė. Gumbai dideli, ištempto ovalo formos, sekliomis akutėmis, šviesiai geltona odele ir minkštimu, išvirti nesubyra. Veislė atspari bulvių vėžiui, vidutiniškai atspari rauplėms.
Sante		Vidutiniškai ankstyva veislė. Gumbai vidutinio dydžio, ovalūs, geltona odele ir minkštimu, sekliomis akutėmis, išvirti lengvai subyra. Bulvės labai skanios, degustacijose jų skonis įvertintas 8-9 balais iš 9 galimų. Veislė atspari bulvių vėžiui, marui, bulviniams nematodams.

SVARBIAUSI BULVIŲ AGROTECHNIKOS REIKALAVIMAI

Dirvos ruošimas bulvių sodinimui

Bulvių sodinimui dirva pradedama ruošti rudenį. Rudeninis dirbimas priklauso nuo priešsėlio ir lauko piktžolėtumo. Kai bulvės auginamos po javų, pradedama ražienų skutimu. Ražienos skutamos kuo anksčiau verstuviniais skutikais 10-12 cm gyliu. Tokiu būdu sunaikinama nemažai daugiamečių piktžolių. Jei dirva varputėta ar gausu usnių, pienių - ražiena skutama pakartotinai. Vėliau dirva nuakėjama zigzaginėmis akėčiomis. Po dviejų trijų savaičių dirva giliai suariama, kad neįsitvirtintų šakniaatžalinės piktžolės ir užtektų laiko supūti užverstai velėnai. Dobilienos, nupjovus atolą, ariamos plūgais su priešplūgiais, bet prieš tai reikia dirvą sulėkščiuoti lėkštiniais skutikais arba lėkštinėmis akėčiomis. Po šakniavaisių, daržovių dirva tiesiog giliai suariama. Gerą bulvių derlių galima gauti ir tada, kai derlingos priesmėlio dirvos slūgso ant molingo podirvio, o vasarą čia netrūksta drėgmės.

Bulvių auginimui netinka rūgščios bei kalvotos dirvos. Bulvėms tinkamiausi mažo rūgštingumo arba neutralios reakcijos dirvožemiai (pH 6,5-7,0). Bulvės geriausiai dera puveninguose priesmėliuose, lengvuose priesmėliuose, tačiau sunkesnės sudėties dirvos tinka tik labai sukultūrintos, patręštos dideliais organinių trąšų kiekiais, su priešsėliais, po kurių susikaupia daug organinių liekanų ir kurios gerai byra dorojant derlių. Mūsų respublikoje tinkamiausios bulvėms žemės yra neužmirkę arba nusausinti lengvi ir vidutinio sunkumo priemoliai bei priesmėliai. Tokios dirvos pavasarį greičiau pradžiūsta ir įšyla. Jose anksčiau negu sunkiose galima pasodinti bulves. Optimalus dirvos tankumas, auginant bulves velėniniame jauriniame dirvožemyje, turi būti apie 1-1,2 g/cm³ ir 1,3-1,4 g/cm³ - priesmėlio dirvoje. Reikėtų vengti daugkartinio važinėjimo traktoriais, nes toks važinėjimas dirvožemio tankumą gali padidinti iki 7 - 8 kg/cm³ bei išvažinėtose vietose iki 40% sumažinti bulvių derlių.

Bulvių tręšimas

Bulvės geriausiai dera pasodinus po daugiamečių žolių, ankštinių augalų, tręštų mėšlu žiemkenčių. Parenkant priešsėlius bulvėms, būtina atsižvelgti į tai, kad dirva būtų kuo labiau sukultūrinta, turtinga organinių medžiagų, nepiktžolėta, puri, tuomet priešsėlio parinkimas didesnės įtakos bulvių augimui gali ir neturėti. Bulvės 100 cnt gumbų išauginti paima iš dirvos 50 kg azoto (N), 20 kg P₂O₅ ir 80 kg K₂O. Daugiausiai azoto bulvėms reikia augimo pradžioje. Azotas ir fosforas reikalingi baltymų sintezei, todėl šie elementai intensyviai naudojami didžiausios masės priaugimo metu. Tuo tarpu kalis reikalingiausias pradedant augti bulvienojams, bet bulvės jį ilgiausiai naudoja - net iki gumbų augimo pabaigos. Kalis reikalingas krakmolui susikaupti gumbuose. Kuo augalas mažiau gauna kalio, tuo daugiau reikia kalcio ir atvirkščiai.

Bulvės greitai reaguoja į per mažą arba per didelį azoto kiekį, nuo ko priklauso ne tik derliaus kiekis ir kokybė, bet ir jų išsilaikymas sandėliavimo metu. Mėšlą arba kompostą reikia įterpti iš rudens arba visai jo atsisakyti. Su mėšlu į dirvą įnešamos ne tik piktžolių sėklos, ligų sukėlėjai, tačiau sunku prognozuoti, kada jis mineralizuosis. Šio proceso metu perteklinis azotas nitratų forma gumbuose kaupia kenksmingas medžiagas, mažėja krakmolingumas, blogėja jų skonis ir suvirimas (bulvės tamsėja). Be to, nuo per didelio azoto kiekio lėtėja gumbų brendimas, blogėja prekinė išvaizda, gumbai blogai išsilaiko sandėliuojant. Geriausiai tinka kompleksinės, chloro neturinčios mineralinės trąšos santykiu NPK 10:10:20, 11:11:21, 12-11-18. su mikroelementų priedais, pvz. manganu (Mn), cinku (Zn) ir kt. Būtina atkreipti dėmesį į tai, kad per didelis trąšų kiekis turi įtakos bulvių skoniui, kokybei ir sandėliavimo ypatybėms.

Mineralinio maisto pasisavinimui didelę įtaka turi drėgmė. Bulvės maistinėmis medžiagomis gali apsirūpinti tik tada, kai yra pakankamas drėgmės kiekis. Iki sudygimo vandens daug nereikia, tačiau kai užaugina lapus, bulvės jau išgarina daugiau vandens. Daugiausia mineralinių medžiagų ir vandens augalas sunaudoja žydėjimo metu, kai vyksta intensyvi asimiliacija ir stiprus atsarginių medžiagų kaupimas gumbuose. Po žydėjimo vandens poreikis vėl sumažėja. Taigi kritinis laikotarpis bulvėms yra žydėjimas. Šiuo laikotarpiu trūkstant drėgmės derlius gali sumažėti 2-3 kartus. Kaitros metu, dirvoje trūkstant drėgmės, bulvių lapai suvysta, negamina gumbams reikalingų maisto medžiagų, dėl to pailgėja jų vegetacija. Net palijus po sausros normalus bulvių augimas sutrinka - ant gumbų atsiranda išaugos arba užauga smulkūs stolonai, o ant jų formuojasi naujos smulkios bulvytės.

Antra vertus, esant drėgmės pertekliui bulvienojai pradeda vysti, gumbai nustoja augti. O šlapioje dirvoje dėl per didelio drėgmės kiekio bulvėms pritrūksta oro. Jei bulvių augimo ir vystymosi metu daug lyja, gumbų luobelė išauga storesnė, o jei drėgmės trūksta - luobelė plonesnė.
Bulvės labai mėgsta šviesą - tai šviesiamėgiai augalai, o pavėsio nemėgsta. Dėl šviesos trūkumo jos nežydi, mažai mezga, lapai pageltonuota, stiebai ištįsta, būna mažesnis derlius. Jei dirva labai įtręšta ir bulvės labai tankiai pasodintos, joms trūksta šviesos. Labai piktžolėtose dirvose arba pasodinus tarp medžių dėl šviesos stokos bulvių gumbų derlius gali visai žūti.

Bulvių sodinimas

Norintieji anksčiau paragauti šviežių bulvių jau kovo mėnesį reikia pradėti jas daiginti. Sudaigintos bulvės geriau panaudoja dirvos drėgmės atsargas, be to, 2-3 savaitėmis ankščiau užaugina derlių. Daiginti geriau didesnes bulves, nes jos išaugina stipresnius daigus, o iš jų susiformuoja tvirtesni kerai ir užauginamas gausesnis derlius. Daiginimo laikotarpis turėtų būti 30-45 dienos iki sodinimo. Taigi, kovo pirmas-antras dešimtadieniai - geriausias laikas pradėti daiginti bulves.

Bulvių sodinimas
Sėklinės bulvės džiuto maišeliuose

Daiginti atrinkite ne mažesnius kaip 50-80 g ligų, kenkėjų ir mechaniškai nepažeistus bulvių gumbus. Šviesoje daiginamų bulvių daigai neištįsta. Patalpos temperatūra turi būti apie 12-15 0C. Jeigu patalpa sausa, bulves per savaitę 2-3 kartus apipurkškite vandeniu. Šviesoje daiginami gumbai pažaliuoja, kaupiasi chlorofilas, todėl geriau auga šaknų sistema, lapai ir stolonai. Bulvių daigeliai turi būti ne ilgesni kaip 1-1,5 cm, tada sodinant jie nenulūžta ir greičiau sudygsta. Galima daiginti ir tamsoje, tuomet bulvės sluoksniuojamos su durpėmis, pjuvenomis, kompostu, tačiau jų daigeliai bus gležnesni ir labiau apsilaužys sodinant. Prieš pat bulviasodį sėklą reikia dar kartą apžiūrėti ir išrinkti visus ligotus gumbus.

Tinkamai parinkta bulvių veislė bei sėkla - tai pagrindinė sąlyga gauti nemažą bulvių derlių. Sėklinės bulvės turi būti sveikos ir produktyvios. Pavasarį bulves sėklai reikia ruošti kovo pabaigoje - balandžio pradžioje. Jeigu bulvės surūšiuotos iš rudens, tuomet ruošiant sėklą sodinimui būtina atskirti ligotus ir pradėjusius gesti gumbus. Tai labai svarbu, nes augdamos bulvės mažiau bus pažeistos ligų. Bulvių daigeliai turi būti ne ilgesni kaip 1,0-1,5 cm, tada sodinant jie nenusilaužo ir greičiau sudygsta. Prieš sodinimą bulvės galėtų būti suskirstytos į tris dalis: smulkūs (35-50 g), vidutiniai (51-80 g) ir stambūs (81-110 g ) gumbai. Didesnės bulvės išaugina stipresnius daigus, iš jų išauga stipresni kerai ir gaunamas didesnis derlius. Nerekomenduojama sodinti labai smulkių gumbų, nes jie dažniausiai būna išaugę iš ligotų augalų. Toks pasėlis bus ligotas ir derlius bus mažesnis. Smulkius gumbus rekomenduojama sodinti tik tuo atveju, kai jie gauti iš nevirusuotų augalų ir yra aukštos reprodukcijos.

Bulvių saugyklose laikomą bulvių sėklą ruošti bulviasodžiui galima pradėti ir anksčiau. Atrinktą sėklą galima laikyti supiltą storoku sluoksniu, tačiau labai svarbu palaikyti nuo +2 iki +4°C temperatūrą. Ankstyvas rūšiavimas atliekamas ne žemesnėje kaip +10°C temperatūroje, nes žemesnėje temperatūroje padidėja gumbų jautrumas mechaniniams pažeidimams. Tačiau ir čia yra privaloma agrotechninė priemonė - šildyti gumbus šiltu oru prieš sodinimą, kad atbustų akelės ir bulvės pasiruoštų dygimui. Geriausi sodinimui 25-100 g svorio gumbai. Tačiau tokio stambumo gumbus būtina rūšiuoti į frakcijas. Tik vienodo stambumo sėklą gerai sodina sodinamosios: bulvės sudygsta vienu metu, pasėlis būna lygus.

Bulvių atsparumas ligoms padidinamas beicuojant. Gamyboje bulvės beicuojamos įvairiais savos gamybos beicuotuvais. Dažniausiai purkštukai beicams išpurkšti įtaisomi ant transporterių, arba naudojamasi tobulesniu beicavimo aparatu. Pavasarį beicuotas bulves reikia apdžiovinti. Tam įrengiami mediniai kompensatoriai. Kompensatoriai turi būti pakelti nuo žemės taip, kad po jais galėtų pavažiuoti sunkvežimis, vežantis bulves prie sodinamųjų. Reikia įtaisyti bulvių nuleistukus, kad bulvės nekristų iš aukščiau kaip 30-40 cm aukščio.

Bulvės sodinamos, kai dirva pradžiūsta ir įšyla, jos temperatūra 10 cm gylyje turėtų būti iki 7°C. Sodinimo laiko pasirinkimą taip pat lemia dirvožemis, dirvos drėgmė ir temperatūra.
Tankiausias pasėlis būna pasodinus bulves 5-7 ir 10-12 cm gilumu. Šiuose pasėliuose bulvės mažiau serga ir duoda didesnį derlių. Sunkiose, drėgnose ir sunkiau įšylančiose dirvose reikėtų sodinti 5-6 cm, o vėliau kaupiant pastorinti purų dirvos sluoksnį ant vagų iki 8-10 cm.

Jeigu bulvės bus susodintos tankiai, tai pasėlis bus lankstus, augalai vienas kitą stelbs ir derlius mažės, o jei per daug retas, tai derlius taip pat bus mažesnis, nes augalai neišnaudos visų dirvos maisto medžiagų. Tinkamiausios augalams augti sąlygos būna tuomet, kai bulvių žydėjimo pradžioje bulvienojai ir lapai visiškai uždengia eilių ir tarpueilių žemę. Sodinant bulves sodinimo mašinomis, jos gumbus gali išsodinti 75-96,4 cm pločio tarpueiliais. Bulves auginant 75 cm pločio tarpueiliais, jų augimo zonose dirva mažiau sutankėja. Be to, tokio pločio tarpueiliams labiau pritaikytos Vakarų Europos mašinos.

Komplektuojant bulvių sodinamąsias su trąšadėžėmis bei tręšiant dirvą sodinimo metu galima gauti nemažą derliaus padidėjimą (apie 20%), kadangi įrodyta, kad didžiausią naudą mineralinės trąšos duoda jas įterpiant sodinimo metu lokaliai, t.y. šalia sėklos iš abiejų pusių.

Daigintų bulvių sodinimas

Norint anksčiau gauti naują derlių bei didesnį pelną (nes pirmosios bulvės brangiausios) prieš labai ankstyvų bulvių veislių sodinimą jas reikia daiginti. Daigintos bulvės geriau panaudoja dirvos drėgmės atsargas ir derlių užaugina 2-3 savaitėm ankščiau. Daiginimo laikotarpis gali būti 30-45 dienos iki sodinimo. Taigi, kovo pirmas dešimtadienis - geriausias laikas pradėti daiginti bulves. Daiginimui yra atrenkami ne mažesni kaip 50-80 g ligų, kenkėjų ir mechaniškai nepažeisti bulvių gumbai bei supilami į daiginimo dėžutes ar specialius bulvių daiginimo maišus. Bulvės daiginamos šviesioje, gerai vėdinamoje patalpoje, kurios temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 12-15°С. Jeigu patalpa sausa, bulves 2-3 kartus per savaitę būtina apipurkšti vandeniu. Išdygę bei paaugę bulvių daigeliai turi būti ne ilgesni kaip 1-1,5 cm, tada sodinant jie nenulūžta ir greičiau sudygsta. Galima daiginti ir tamsoje, tuomet bulvės sluoksniuojamos su durpėmis, pjuvenomis, kompostu, tačiau jų daigeliai bus gležnesni ir labiau apsilaužys sodinant.

Unikali daigintų bulvių technologija išdirbta daugelyje ES šalių. Daigintos bulvės auginamos ir bulvių derlius kasamas anksčiau net Skandinavijos šalyse, kur klimato sąlygos atšiauresnes, negu mūsų. Sodinant daigintas bulves galima pasiekti šių rezultatų:

greito pasodintų bulvių sudygimo;
greitesnio augalų augimo;
vienodo augalų vystymosi;
mažesnio herbicidų naudojimo piktžolių naikinimui;
ankstyvo derliaus.

Kaip pavyzdį galima pateikti Olandijos kompanijos Cor Joppe siūlomą bei daugelyje ES šalių naudojamą bulvių daiginimo sistemą JOPPE ®, kuri susideda iš bulvių daiginimo maišų bei maišams sukabinti skirtų rėmų. Maišai yra sukabinami ant 4000 x 1500 x 1200 mm specialaus rėmo ir mechanizuotai pripilami į 1420 mm aukščio, 1120 mm pločio ir 15-20 cm storio maišus. Ant vieno rėmo galima sukabinti 13-15 tokių maišų, kurie daiginimo patalpoje gali būti sukrauti iki 3 aukštų. Sudygusios bulvės tais pačiais rėmais yra pristatomos į bulvių sodinimo lauką.

Daigintas bulves galima sodinti ir auginti taikant mechanizuotą bulvių auginimo technologiją. Šiuo metu bulvių auginimo techniką gaminančios kompanijos „Cramer", „Grimme" gamina specialias sodinamąsias, kurios nenulaužo daigelių. Šios sodinamosios turi daigintų bulvių platformas. Kai kuriose bulvių sodinimo mašinose sudaigintos bulvės į sodinamųjų elevatorinio sodinimo aparato šaukštelius dedamos rankomis, o sodintojai sėdėdami važiuoja su sodinamąja.

Pasodintas sudygusias bulves reikia saugoti nuo šalnų. Bulvių daigai nukenčia ir dalis jų žūsta esant -2 °С temperatūrai. Dar vienu laipsniu žemesnėje temperatūroje žūsta visi bulvių daigai. Todėl pasodintas bulves rekomenduojama dengti agroplėvele. Siekiant išvengti pavasarinių šalnų neigiamo poveikio, labai ankstyvų bulvių masyvą prieš prognozuojamas šalnas galima stipriai palaistyti. Purškiama tiek kartų, kiek šalnų prognozuoja sinoptikai. Orams visiškai sušilus bei bulvių daigams pasiekus 20-30 cm aukštį, jau galima nuimti agroplėvelę.

Pasitaikius sausringam laikotarpiui bulves patartina laistyti papildomai. Jei technologiškai padaroma viskas gerai ir nebūna labai ilgai užsitęsiančių didelių šalnų, birželio pirmą - antrą dešimtadienį galima tikėtis gausaus bulvių derliaus.

Bulves auginant iš sudaigintų gumbų kai kuriose ES šalyse per sezoną yra kasami du bulvių derliai, tačiau mūsų klimato sąlygomis, nors tai taip pat įmanoma, tačiau mokslininkų nerekomenduojama. Anksti nuėmus bulvių derlių dirvą galima apsėti vikių-avižų mišiniu siloso gamybai ar tiesiog apsėti garstyčiomis ir kaip žalią trąšą užarti rudeninio arimo metu.

Bulvių priežiūra

Pasėlio akėjimas derinamas su kaupimu, kai sodinamos bulvės kartu ir apkaupiamos. Akėjant suardomos vagų viršūnės, todėl susidaro pavojus išvartyti pasodintus gumbus,o prieš kitą akėjimą vagas vėl tenka formuoti kaupikais. Sudygusių bulvių pasėlių tarpueiliai purenami, ir bulvės kaupiamos tol, kol bulvienojai visiškai uždengia tarpueilius. Mažiau kartų įdirbtus tarpueilius, užauga daugiau piktžolių, sumažėja bulvių derlius.

Purenti galima tik lygiuose plotuose ir tiesiomis vagomis pasodintas bulves. Kalvotose dirvose ir nelygiomis vagomis pasodintas bulves geriau kaupti, nes tuomet mažiau pažeidžiama bulvių kerų. Kaupimo ir purenimo tikslas - sunaikinti piktžoles ir palaikyti purią dirvą. Priesmėlio dirvose normaliomis sąlygomis tarpueilius reikėtų purenti ne giliau kaip 8-12 cm, kai orai sausi - tik 5-6 cm gylyje.

Ne vienas ūkininkas Lietuvoje bulves augina taikant pažangias technologijas, tai yra, pasodinus bulves yra formuojamos padidinto skerspjūvio vagos. Vagos formuojamos rotaciniais kaupikais, kurie gerai išpurena dirvą ir sutrupina grumstus. Toks bulvių vagų formavimas frezų pagalba mechaniškai sunaikina piktžoles dirvos paviršiuje, apkaupia vagas, tačiau gali būti atliekamas tik iki bulvių sudygimo. Sudygus bulvėms jos arinėjamos kaupikais-formuotojais. Paskutinį kartą kaupiamos iki 25 cm paaugusios bulvės (prieš butonizaciją). Tada baigiamos formuoti vagos. Kaupiant vėliau, gali būti pažeidžiamos bulvių šaknys ir stolonai. Bulvių priežiūros darbus reikia atlikti gana sausoje dirvoje. Šlapių laukų dirbti negalima, nes dirva suspaudžiama, išklampojami laukai, susidaro grumstai, todėl labai pablogėja augalų augimo sąlygos.

Bulvių kenkėjai

Bulvinis nematodas - tai karantininis bulvių kenkėjas. Apsikrėtusios nematodų lervomis bulvės būna skurdžios, bulvienojai trumpi, smulkūs, gelstantys nuo apačios, šaknys smulkios, vietomis apipuvusios, gumbai smulkūs ir negausūs. Ant nematodų pažeistų bulvių šaknų matyti gelsvi grūdeliai - cistomis virtusios kenkėjų patelės. Lervos juda dirvoje visą vegetacijos periodą, todėl bulvinis nematodas plinta per žemėtus gumbus, žemės dirbimo įrankius bei mašinas. Pagrindinis uždavinys, saugant bulvių pasėlius nuo nematodų, yra sustabdyti cistų plitimą į naujus laukus ir mažinti užsikrėtimo mastą ten, kur jų jau yra. Lietuvoje nematocidai neregistruoti, todėl vienas pigiausių ir efektyviausių būdų išnaikinti bulvinius nematodus - sėjomainos laikymasis. Tokiu atveju geriausias priešsėlis bulvėms yra žiemkenčiai, kukurūzai, daugiametės žolės, ankštinių ir varpinių javų mišinys, lubinai, rapsai. Bulves, ypač skirtas sėklai, rekomenduojama tame pačiame lauke sodinti ne dažniau kaip kas 4-9 metai, naudoti tik sertifikuotą, nematodais neužkrėstą bulvių sėklą.

Kolorado vabalas. Vabalai ir lervos apgraužta bulvių lapus, stiebus, žiedus. Labai apgraužtuose keruose gumbų užauga 40-50% mažiau. Kolorado vabalai žiemoja dirvoje. Vasarą, pradėjus dygti bulvėms, vabalai pradeda misti bulvių lapais. Čia jie poruojasi, deda kiaušinėlius, iš kurių išsirita lervos. Palankiomis sąlygomis padaro daug žalos viršutinėms bulvių dalims, grauždamas lapus. Dirvai įšilus iki 14-15 laipsnių pasirodo pirmoji kolorado vabalų karta, dedanti kiaušinėlius apatinėje bulvių lapų dalyje. Sudeda apie 400-2000 kiaušinėlių, iš kurių išsiritusios lervos graužia lapus. Pradeda nuo viršutinių lapų, vėliau nugraužia apatinius. Lėliukėmis virsta žemėje ir po 10-15 dienų išsirita nauja vabalų karta. Naikinama cheminėmis priemonėmis.

Bulvių kenkėjai

Kolorado vabalo kiaušinių dėtis

Amarai. Bulvėms kenkia apie 10 rūšių amarų. Labiausiai paplitę šunobeliniai, agurkiniai, persikiniai ir paprastieji bulviniai amarai. Gyvena kolonijomis ant daigų viršūnių ir apatinėje lapų dalyje. Daigai būna netiesūs, silpniau auga ir vystosi. Amarai yra virusinių ligų platintojai. Iščiulpti lapai pagelsta susiraukšlėja arba susisuka. Pavojingi ir tuo, kad perneša virusines ligas. Naikinama cheminėmis priemonėmis, mažuose plotuose gali padėti insekticidiniai augalai, jų nuoviras.

Spragšių lervos bulvių gumbuose išgraužia siauras landas, mažina jų prekinę vertę. Pažeisti gumbai sandėliuose dažnai supūva. Kenkėjai gausiau paplitę piktžolėtose, varputėtose dirvose, jei bulvės sodinamos po daugiamečių varpinių žolių arba pievų. Ekonominė žalingumo riba >5-10 lervų/m^{2 .} Su spragšiais kovojama taikant sėjomainą ir žemės apdirbimą. Gilus arimas iškelia spragšių lervas į paviršių, ir šaltyje dalis jų žūna. Didelė problema - neprižiūrimi laukai, iš kurių spragšiai patenka į bulvių laukus. Nuo pirmos kartos spragšių padeda bulvių beicavimas.

Bulvių ligos

Bulvių maras - tai žalingiausia bulvių bei pomidorų liga, galinti sunaikinti visą derlių. Pirmiausia suserga ankstyvosios bulvės. Lapuose atsiranda rusvų, greitai didėjančių dėmių. Lietingu metu apatinėje lapų pusėje išsivysto balsvos apnašos. Sergančių gumbų paviršiuje atsiranda pilkšvos įdubusios dėmės, 0,5-1 cm gylyje būna parudavęs minkštimas. Bulvienojai netenka lapų, gumbai dar dirvoje pradeda pūti. Ligos sukėlėjas žiemoja pažeistuose gumbuose. Bulvės serga maru kasmet, bet ypač intensyviai vystosi esant drėgniems orams. Maras persiduoda per sėklą ar iš laukuose likusių užsikrėtusių gumbų. Gali užsikrėsti nuo vėjo iš gretimų laukų per plintančias sporas. Lyjant sporos nuo lapų patenka ant žemės ir gumbų, užsikrėsti gali ir kasant - nuo užsikrėtusių bulvienojų. Ant užkrėstų gumbų atsiranda rusvos arba rausvai violetinės vandeningos dėmės. Liga plinta mažiau sodinant iš neužkrėstos medžiagos, apkrėsti gumbai turi būti sunaikinami. Reikia sunaikinti ir išdygusias pernykštes bulves. Naudoti patartina marui atsparias bulvių veisles, rudenį pašalinti iš lauko bulvienojus.

Dideliuose bulvių plotuose naudojami kontaktiniai, translaminariniai ir sisteminiai fungicidai, labai svarbu parinkti pirmojo purškimo laiką, intervalus tarp purškimų ir fungicidų derinius. Pirmuosius kartus, kai dar mažai lapų ir bulvės pakankamai lėtai auga, rekomenduojama naudoti kontaktinius, veikiančius lokaliai fungicidus, kas 5-10 dienų. Prieš žydėjimą, kai bulvės sparčiausiai auga, rekomenduojami sisteminiai fungicidai, įsiskverbiantys į augalą ir pasiskirstantys augale per sultis. Juos reikėtų panaudoti ne daugiau kaip 2-3 kartus kas 10-14 dienų. Po žydėjimo, jei oras drėgnas ir sąlygos marui vystytis palankios, naudojami kontaktinių ir translaminarinių fungicidų mišiniai kas 5-10 dienų. Jei sąlygos nepalankios marui, naudojami kontaktiniai fungicidai kas 10 dienų. Paskutinį kartą purškiama fungicidais, kurie gali naikinti marą ant gumbų.

Bulvių šašai (rizoktoniozė, sukėlėjas Rhizoctonia solani) didžiausią žalą daro bulvėms dygstant: ant daigų atsiranda rudos įdubusios žaizdos. Pažeistų stiebų apačioje - pilkšvai balta valktis (baltoji kojelė). Ant gumbų susiformuoja juodi skleročiai, žiemojantys dirvoje. Liga plinta ir su ligotais gumbais. Bulvės labiau serga šlapiose, šaltose, rūgščiose, mažai organinių medžiagų turinčiose dirvose. Ši liga naikinama naudojant chemines priemones.

Bulvių paprastosios rauplės ant gumbų, kartais ir šaknų, sudaro žvaigždiškus įdubimus arba iškilimus. Tose vietose luobelė sutrūkinėja. Per rauplių pažeistas vietas garuoja drėgmė, lengvai patenka įvairių puvinių sukėlėjai. Peržiemoja ligos sukėlėjas kartu su gumbais ir dirvoje. Bulvės labiau serga lengvesnėse, sausesnėse, daug neperpuvusių organinių medžiagų turinčiose, silpnai šarminės reakcijos dirvose. Liga intensyviai plinta sausą karštą vasarą. Po žydėjimo, esant nepalankioms ligai plisti sąlygoms, purškiama kontaktiniais fungicidais kas 7-10 dienų. Purškiant kontaktiniais fungicidais, geriau purkšti dažniau, bet mažesnėmis registruotomis normomis, nei rečiau, naudojant didesnes registruotas normas. Purškimams, pagal turimas galimybes, reikėtų rinktis skirtingas veikliąsias medžiagas turinčius fungicidus.

Juodąja kojele (sukėlėjas Erwinia carotovora) pažeistos bulvės blogai auga, lapai pagelsta, apvysta. Apatinė stiebo dalis ir šaknys patamsėjusios, nupuvusios. Dalis gumbų supūva šlapiuoju juoduoju puviniu dar lauke, kita dalis - laikymo vietose. Plinta per dirvą ir apsikrėtusius gumbus. Labiau bulvės nukenčia lietingą šiltą vasarą sunkiose dirvose. Ligos požymiai pasirodo vasaros pradžioje, geriausiai išryškėja bulvėms žydint. Augalai mažesni, statmenomis šakomis, pageltusiais ir susisukusiais lapais. Lapai vysta, apatinė stiebo dalis suplonėja, suskystėja ir pajuoduoja. Jei liga ima vystytis anksti, tai augalas žūna neišauginęs gumbų, bakterijos pereina į gumbus ir juos užkrečia. Ligota bulvė prisegimo vietoje turi tamsią dėmę, jos vidus pajuodavęs, išpuvęs. Sandėliuose tokios bulvės apkrečia aplinkines. Būtina laikytis sėjomainos, šalinti susirgusius augalus, sodinti sveiką sėklą, beicuoti bulves.

Virusinės ligos padaro labai daug žalos. Pažeisti augalai išauga mažesni, jų lapai ir stiebai deformuojasi, dažnai pasireiškia įvairios mozaikos. Ligų požymiai labai įvairūs. Virusų užpultos bulvės išsigimsta, skursta, menkai dera arba net žūsta. Augalų vegetacijos metu virusus išplatina vabzdžiai, virusai plinta ir su bulvių gumbais. Virusinės ligos ryškiausiai yra matomos bulvių butonizacijos - žydėjimo metu (BBCH 51-69). Virusinių ligų sukėlėjai žiemoja sėkliniuose gumbuose. Profilaktinė apsauga, kai virusuoti augalai, kurie išsiskiria iš sveikų kerų, pašalinami ir sunaikinami.

Bulvių ligos

Bulvių derliaus nuėmimas

Likus 10-12 dienų iki bulvių kasimo būtina nupjauti bulvienojus. Ilgiau palaikius nupjautais bulvienojais sustiprėja bulvių odelė, ir kasimo metu gumbus mažiau pažeidžia grybinių bei bakterinių ligų pradai, padidėja bulvių išsilaikymo savybės sandėliuojant saugyklose. Tačiau svarbu nupjauti ir iš lauko išnešti bulvienojus, kad nesikauptų maro grybo sporos.

Bulvės kasamos tik visiškai subrendusios, kai bulvienojai pageltę ir gumbai lengvai atsiskiria nuo stolonų. Labai ankstyvos veislės kasamos birželio pabaigoje - liepos mėnesį. Ankstyvos kasamos rugpjūčio, o vidutinio vėlyvumo bulvės kasamos rugsėjo pradžioje, vėlyvosios veislės - rugsėjo trečią dekadą. Suvėlinus bulviakasį patiriami dideli nuostoliai, nes pablogėjus orams ir įmirkus dirvoms daug bulvių lieka neiškastų, jas labiau puola ligos. Nuimant bulvių derlių vėsesniu oru labiau pažeidžiami gumbai.

Mechanizuotam bulvių derliaus nuėmimui gaminamos bulviakasės ir prikabinami bei savaeigiai kombainai. Pagal vienu metu kasamų vagų skaičių bulviakasės gaminamos vienvagės ir dvivagės. Pagal darbinių dalių tipą būna svaidytuvinės, vibracinės (grotelinės), verstuvinės ir elevatorinės. Plačiausiai naudojamos elevatorinės bulviakasės.

Bulvių sandėliavimas

Geriausiai bulvės išsilaiko saugyklose, kuriose įrengta aktyvioji ventiliacija. Labai svarbu švariai išvalyti saugyklas, nes bulvių puvinių sukėlėjai laikosi sugedusiose bulvėse, daigų liekanose, žemėje ir kitose atliekose. Reikia išvalyti ne tik patalpą, bet ir ventiliacijos kanalus, ertmes po aruodais ir saugyklos aplinką. Reikėtų padaryti ne aukštesnius kaip 1,5 m aruodus. Jie daromi iš sausų lentų ir sukalami taip, kad tarp lentų būtų 2-3 cm platumo plyšiai. Aruodo grindys turėtų būti 15-20 cm pakilusios nuo žemės, kad prie bulvių iš apačios patektų oras. Aruodų sienas geriau daryti išardomas, tuomet vasarą jas galima išnešti į lauką ir išdžiovinti. Reikėtų nepilti į vieną aruodą įvairių veislių bulvių, taip pat nemaišyti užaugusių įvairiose dirvose.

Sandėliuojamos bulvės turi būti pilnai subrendusios bei nepažeistais gumbais. Kuo mažiau bulvių gumbai pažeidžiami kasant, tuo mažiau jie pūva sandėliuose. Ar bulvės subrendusios, parodo odelės tvirtumas: perbraukus pirštu ji neturi nusilupti. Gumbai su stipria odele mažiau pažeidžiami mechaniškai, jie atsparesni ir šlapiajam puviniui, negu nesubrendę gumbai. Kai oro temperatūra žemesnė negu 10-12°C, bulvių gumbai pasidaro labai jautrūs mechaniniams pažeidimams. Šlapia dirva ir lietingas oras skatina bulvių gumbų puvinių sukėlėjų vystymąsi. Be to, kai bulviakasio metu dirva šlapia, ant gumbų paviršiaus padaugėja žemių, sudaromos anaerobinės sąlygos, palankios puviniams plisti.

Nukastos bulvės turi būti rūšiuojamos. Tačiau pirmiausia nukastas drėgnas bulves verta apdžiovinti ir tik po to ruošti sandėliavimui. Dauguma Lietuvos ūkininkų nukastas bulves džiovina galulaukėje išlygintoje pakilioje vietoje. Netgi rekomenduojama apie laikiną bulvių nudžiovinimo vietą sudėti presuotų šiaudų ryšulius. Maistinės bulvės iš kombaino supilamos tarp šių ryšulių. Kad bulvės kuo mažiau gautų tiesioginių saulės spindulių, ant jų sudedami sausi šiaudai 30-50 cm sluoksniu ir, jei numatomas lietus, toks laikinas „kapčius" uždengiamas plėvele. Sausi šiaudai išsiurbia bulvių drėgmę. Plėvelė reguliariai nudengiama, o šiaudai apdžiovina bulves. Apdžiovinus gumbus, nutraukiama šlapiojo puvinio infekcijos grandinė.

Temperatūra yra vienas iš svarbiausių faktorių laikant bulves sandėlyje. Nuo jos priklauso gumbų kvėpavimo intensyvumas, dygimas, vandens išgaravimas, santykinė drėgmė, cheminė sudėtis ir ligų plitimas laikymo metu. Skirtingos ligos nevienodai reaguoja į temperatūros pokyčius. Visos gyvos ląstelės, organai ir audiniai kvėpuoja per žioteles ir šiek tiek per odelę. Kvėpavimo intensyvumas priklauso nuo bulvių veislės, audinių tipo, brandos ir netgi agrotechnikos. Daugeliui įvairios paskirties bulvių veislių minimali temperatūra laikymo metu yra 2°C, o maksimali 15°C.

Nuo temperatūros priklauso santykinė oro drėgmė. Šiltas oras turi daugiau drėgmės, negu šaltas. Nedideli temperatūros pasikeitimai gali sukelti pastebimus santykinės drėgmės pokyčius. Aukštesnėje temperatūroje gumbai išgarina daugiau vandens. Kad būtų įmanoma išvengti santykinės drėgmės svyravimų, galinčių sukelti kondensacijos problemas, būtina patalpoje palaikyti pastovią temperatūrą ir palaikyti aukštą santykinę drėgmę. Laikymo metu saugykloje būtinai turi būti palaikoma aukšta santykinė drėgmė. Ji būtina, kad laikomi bulvių gumbai nesuvystų, jų audiniai išlaikytų turgorą. Santykinė drėgmė saugykloje turi būti kuo didesnė, tačiau drėgmė neturi kondensuotis ant saugyklos sienų ir lubų. Optimali santykinė drėgmė turėtų būti nuo 90 iki 98 procentų. Naudojant aktyviąją ventiliaciją santykinė drėgmė mažėja. Džiovinant šlapias bulves, jos aktyviau vėdinamos, tuomet santykinė drėgmė būna mažesnė - nuo 80 iki 90 procentų. Moderniose saugyklose vėdinant bulves naudojami specialūs drėkintuvai.

Geriausia bulves laikyti tokiose saugyklose, kuriose įrengta aktyvioji ventiliacija, kontroliuojama patalpos temperatūra bei santykinė drėgmė. Tokios sąlygos leis išlaikyti bulves nesudygusias ir su mažiausiais nuostoliais. Be to visą laiką bus galima stebėti bulvių būklę ir, jei reikia, jas perrinkti ar vėdinti.

Algis Mačiukas

Kategorijos: Augalininkystė, žemdirbystė, Daržovių auginimas, Veislininkystė, sėklų ir sodinukų prekyba, Žemdirbiai, augalininkystės ūkiai