Kaip auginti šilauoges
Šilauogių auginimo filmas, kaip parinkti vietą šilauogėms, žemės mišinys šilauogėms, kaip sodinti šilauoges, šilauogių genėjimas ir priežiūra daugiau
Obelų ligos ir kenkėjai
2022-08-10 13:50 Peržiūros : 21193 SpausdintiObelis yra vienas iš pirmųjų žmogaus sukultūrintų vaismedžių. Botaniškai obelis yra priskiriama erškėtinių šeimai, tai sėklavaisis vaismedis. Vis tik skirtingų rūšių ir veislių obelys skirtingai reaguoja į tą pačią vietą ir dirvą. Gausų obelų derlių, sveikatą ir ilgaamžiškumą garantuoja ne tik tinkamos sodinimo vietos parinkimas, bet ir rūpestinga apsauga nuo ligų ir kenkėjų. Nepaisant ligų ir kenkėjų daromos žalos, jų nekontroliuojant, geriausiu atveju yra prarandama nemaža galimo derliaus dalis, o blogiausiu atveju galite prarasti ne tik derlių, bet ir sodą.
Siekiantiems kvalifikuotai prižiūrėti savo sodą, svarbiausia problema išlieka obelų apsauga nuo priešų. Priežasčių, dėl kurių serga obelys ar puola kenkėjai, yra daugybė: jos gali būti mechaninės, šiluminės, susijusios su drėgmės trūkumu ar pertekliumi, infekcijomis, maisto medžiagų trūkumu ir kt. Galų gale, net ir kruopščiausia obelų priežiūra, įskaitant kompetentingą ir savalaikį obelų genėjimą, gali neapsaugoti nuo patogeninių infekcijų, jei obelys bus mechaniškai pažeistos, netinkamai išretintos šakos ir netinkamai formuojamas vainikas.
Tinkamiausias genėjimo laikas yra pavasarį iki pumpurų brinkimo, t. y. vasario pabaigoje ir iki balandžio pradžios. Džiūstančias ir apšalusias šakas šalinkite obelims sulapojus - tada jas lengviausia pamatyti. Jos trumpinamos iki gerai sulapojusios dalies. Genėjimo metu yra padaromos žaizdos, kurias būtina atitinkamai apdoroti. Priešingu atveju net ir nedidelė žaizda gali tapti dideliu infekcijos šaltiniu ir ženkliai pakenkti augalui.
Genėjimo metu padarytas žaizdas būtina tepti sodo tepalu Bee Fort. Apsaugant mechaninius kamieno pažeidimus ar žievės įtrūkimus rekomenduojama naudoti sodo tepalą su bičių vašku. Sušilus orams jis nenubėga į šonus ir nenudegina žaizdos, ko nešvengiama naudojant tepalą, paruoštą aliejaus pagrindu. Be įprasto sodo tepalo, labai gerą efektą turi purškiamas sodo tepalas Fort, kuris taip pat apsaugo obelį nuo žalingų aplinkos veiksnių, o pateptos vietos nesutrūkinėja ir nedžiūva. Tiek sodo tepalas su vašku, tiek purškiamas sodo tepalas gydo augalų žaizdas, puikiai išsaugo drėgmę ir neleidžia jai išgaruoti per padarytas žaizdas.
Maistinių medžiagų trūkumas
Maistinių medžiagų trūkumas neigiamai atsiliepia obelų atsparumui ligoms ir kenkėjams. Augalas maistingas medžiagas pasiima šaknų pagalba, todėl jau sodinant obelį būtina atkreipti dėmesį į šaknų kaklelio vietą ant stiebo, iš kurios nukrypsta pirmosios didžiosios šaknys. Šaknies kaklelis turi būti 5 - 7 cm virš žemės. Pasodinus per giliai sodinukas sunkiai prigis, arba gali visai neprigyti. Pasodinus per aukštai šaknys augs žemės paviršiuje, jas reikės užpylinėti, ir toje vietoje susiformuos kalnas. Kad sodinukas greičiau prigytų ir įsišaknytų siūloma naudoti Hifas mikorizinius grybus, kurie sudaro simbiozę su augalų šaknimis ir veikia tarsi didžiulis papildomas šaknų tinklas. Taip augalai efektyviau aprūpinami vandeniu bei maisto medžiagomis ir maksimaliai išnaudojamas jų augimo potencialas.
Augalui augant maisto medžiagų trūkumo požymiai išryškėja ant visų augalo organų: lapų, stiebų, žiedų ir vaisių. Reikia pabrėžti, kad pagal atsiradusius požymius galima nustatyti, kokių maisto medžiagų augalui trūksta. Taigi, azoto, fosforo ir magnio trūkumo požymiai visada atsiranda ant apatinių lapų ir pasiskleidžia stiebais iki ūglių viršūnių, tuo tarpu kalcio ir boro trūkumo požymiai pirmiausia spartaus atsiranda augimo vietose, o po to palaipsniui plinta į senesnius augalų organus. Toks ženklų grupavimas palengvina praktinę diagnozę vietoje.
Atsiradus chlorozės požymiams, kada pašviesėja žalieji obels organai bei atsiranda baltos ir pilkos apnašos, dėmės, lapų kritimas, džiūvimas, nekrozės (audinių ar augalo dalių žuvimas, pajuodavimas) ir pan. Mimox Zn priemone apdoroti augalai įgyja didesnį atsparumą stresui, kurį sąlygoja grybai patogenai, sukeliantys tokias ligas kaip: dėmėtligė, baltasis sklerotinis puvinys, šaknų puvinys, vaisių puvinys, kekerinis puvinys (pilkasis pelėsis), lapų dėmės, fuzariozė, rauplės, netikroji miltligė ir kt.
Daugelis pasirodžiusių ir aiškiai matomų pakitimų gali rodyti skirtingų elementų trūkumą ar perteklių, ir gali būti interpretuojami skirtingai. Pavyzdžiui, atsiradus lapų įtrūkimams, skylėms, dechromavimams (rudos, geltonos, rausvos ar pilkos dėmės), susisukimams, susiraukšlėjimams naudokite produktą Matrifruit . Produkto sudėtyje yra augalinių ekstraktų, Mn ir Zn chelatų bei paviršiaus aktyviųjų medžiagų, kurios palengvina šių elementų įsisavinimą ir prasiskverbimą į augalus, apsaugo nuo jų trūkumo, didina natūralų augalų atsparumą nepalankiems aplinkos veiksniams.
Kai kurių maisto medžiagų trūkumas atsiranda net tada, kai šaknys sveikos. To priežastimi gali būti nepalankūs aplinkos veiksniai, kada kyla problemos dėl konkurencijos įsisavinant kai kuriuos elementus. Arba vienas elementas yra perteklinis ir blokuoja kito įsisavinimą. Šiuo atveju tinka produktas Altosan, kuris greitai prasiskverbia į augalus ir yra įsisavinamas (sisteminis veikimas). Šių trąšų sudėtyje yra chitozano (natūralios kilmės polisacharido), kuris sustiprina natūralų augalų atsparumą nepalankiems aplinkos veiksniams. Rekomenduojama apdoroti augalus tokių simptomų prevencijai: chlorozės (lapų, ūglių, stiebų spalvos pakitimai), deformacijos, baltos ir pilkos apnašos, dėmės, lapų kritimas, džiūvimas, nekrozės (audinių ar augalo dalių žuvimas, pajuodavimas) ir kt.
Vario trūkumą rodo aiškūs požymiai, kada vasaros viduryje ant viršutinių lapų atsiranda dėmės, vėliau lapai susisuka, pamažu nudžiūsta ir nukrenta. Apsaugai nuo varios stokos tinka produktas Copfort.Tai mikroelementinė vario trąša, kuri yra greitai įsisavinama ir absorbuojama per lapus ir šaknis (sisteminis veikimas). Apsaugo augalus nuo vario stokos ir padaro juos atsparesniais nepalankiems aplinkos veiksniams. Rekomenduojama apdoroti augalus tokių simptomų prevencijai: chlorozės (lapų, ūglių, stiebų spalvos pakitimai), deformacijos, baltos ir pilkos apnašos, dėmės, lapų kritimas, džiūvimas, nekrozės (audinių ar augalo dalių žuvimas, pajuodavimas), plikasėklių (spygliuočių) spygliakritis, šakelių džiūvimas, rudos apnašos, rudavimas ir kt. Ypač tinka vaismedžių, uoginių augalų, dekoratyvinių augalų, spygliuočių apdorojimui.
Dažnas simptomas yra stresas, kurį augalas patiria dėl neigiamo aplinkos poveikio: šalčio, karščio, užmirkimo, ligų, kenkėjų antplūdžio, pesticidų, mechaninių pažeidimų ar dėl mitybos problemų. Šiuo atveju tinka produktai - amino rūgštys Keramin ar Terra sorb Foliar. Amino rūgščių ir mikroelementų kompleksas skirtas augalų atgaivinimui bei papildomai mitybai.
Obelų ligos
Obelų apsaugai nuo ligų yra sukurta daugybė įvairių metodų, kuriuos pirmiausia galima suskirstyti į natūralius, cheminius ir biologinius.
Profilaktinei obelų apsaugai rekomenduojama naudoti reagentą - vario sulfatą. Ši priemonė yra vadinama mėlynuoju akmenėliu ir naudojama samanų bei kerpių augimo stabdymui ant vaismedžių.
Obelų atsparumui didinti rekomenduojamas sodininko rinkinys - Bordo. Tai - neorganinės druskos vario sulfato mišinys su kalkėmis, kuris didina vaismedžių atsparumą nepalankiems aplinkos veiksniams. Siekiant didesnio efektyvumo, šiuo tirpalu rekomenduojama apdoroti sodą du kartus į metus, t. y. ankstyvą pavasarį ir vėlyvą rudenį.
Padidinti natūralų augalų atsparumą nepalankiems aplinkos veiksniams galima naudojant žalios linijos produktus su skirtingais augaliniais ekstraktais ir mikroelementais - Altozan B/Zn, Alsupre S, Copfort, Mimox Zn
Cheminei obelų apsaugai nuo grybelinių ligų yra naudojami fungicidai. Šiuolaikiniai fungicidai ne tik veikia patogenų apykaitą, bet ir skatina apsauginius procesus augaluose. Obelų apsaugos sistemoje yra taikomi dviejų tipų purškimai fungicidais: profilaktinis ir gydomasis. Profilaktiškai purškiama ankstyvaisiais obelų augimo tarpsniais. Paprastai šiam purškimui naudojami kontaktiniai fungicidai, ir jais reikėtų spėti nupurkšti iki infekcijos pradžios arba per 24 val. po infekcijos. Tačiau šiuo atveju būtina nepamiršti, kad kontaktiniai fungicidai yra labai jautrūs aplinkos poveikiui, o jų apsauginis laikotarpis neilgas - iki 7 dienų. Be to, labai svarbu gerai padengti visas augalo dalis.
Ligos požymiams pasirodžius yra purškiama nuo konkrečios ligos. Gydomųjų fungicidų gebėjimas prasiskverbti ir pasiskirstyti augale yra nevienodas. Sisteminiai fungicidai į augalą įsiskverbia per lapus ir, su sultimis pasiskirstę po visą augalą, sunaikina surastus ligos sukėlėjus. Sisteminių fungicidų veikimo trukmė, arba kokybė, priklauso nuo jų gebėjimo pasiskirstyti po naujai priaugančią augalo dalį, jų suirimo greičio bei pobūdžio, bet mažai priklauso nuo tiesioginių oro sąlygų (žinoma, jei buvo išpurkšti laiku ir nenulijo gausus lietus). Optimalus jų poveikis būna pirmąsias 24 - 96 val. nuo infekcijos pradžios, kai kurie veikia ir iki 120 val. po infekcijos.
Tačiau norint padėti augalui atsispirti nuo ligos - reikia žinių. Ligų požymiai yra skirtingi, todėl reikia žinoti, kaip atpažinti negalavimą ir kokių priemonių imtis. Straipsnyje paanalizuosime labiausiai paplitusių obelų negalavimų požymius ir būdus, kaip kovoti su ligomis bei padėti sergantiems augalams.
Obelų ligos ir kontrolinės priemonės
Obelų rauplės (Venturia inaequalis). Pavasarį arba vasaros pradžioje viršutinėje lapų pusėje atsiranda apvalių, neryškiais kontūrais, juosvai žalių, vėliau paruduojančių aksominių dėmelių. Jos didėja ir tankėja. Lapai dažnai pirma laiko nukrenta. Ant vaisių rauplių dėmelės būna apvalios, iš pradžių pilkšvai rudos, vėliau žalsvai juodos, ryškių kontūrų. Dėmelių vietoje odelė susiraukšlėja ir, vaisiui augant, kartais sutrūkinėja. Anksti apsikrėtę vaisiai būna smulkūs, deformuoti.
Rauplėtų ūglių žievė būna rudai dėmėta, sutrūkinėjusi. Ūgliai būna storesni, blogai auga, dažnai nudžiūsta. Rauplių grybiena žiemoja šakutėse, nukritusiuose lapuose, per žiemą išsivysto periteciai su aukšliais. Pavasarį, kai vidutinė paros temperatūra pasiekia apie 9°C ir būna drėgnas oras, aukšliasporės pasklinda ir apkrečia lapus bei ūglius. Vasarą plinta konidijomis, jas platina lietaus lašai, išnešioja vėjas ir vabzdžiai.
Obelų rauplės
Apsaugos priemonės. Nepastebėti rauplių požymių yra tiesiog neįmanoma. Vaisiai būna maži ir negražūs. Tamsios ir tankios dėmės ant jų įtrūksta ir atveria kelią kitoms infekcijoms. Vaisiai, kuriuos paveikė rauplės, retai išgyvena iki brandos. Subrendę turi neįprastą skonį ir nesilaiko. Todėl pirmas žingsnis - tai natūralaus atsparumo didinimas naudojant priemones Copfort, MimoxZn, Altosan B/Zn. Taip pat nepamirškite obelų apdoroti Bordo arba vario sulfato tirpalu.
Antras žingsnis būtų sisteminio veikimo fungicido Score 250 EC profilaktinis naudojimas. Pirmą kartą - prieš žydint; antrą kartą - po žydėjimo. Produktas veikia sistemiškai, t.y. patekęs ant augalo įsiskverbia į jį, tolygiai pasiskirsto audiniuose ir stabdo sterolų biosintezę grybo ląstelėse, naikina patogeninių grybų haustorijas. Veikia profilaktiškai ir gydo (naikina ligas, kai jos dar nėra smarkiai išplitusios). Veikia 10-14 dienų. Apdorojus augalus produktu, maždaug po 2 val. lietus produkto veikimo efektyvumui įtakos nebeturi.
Obelų miltligė (Podosphaera leucotricha). Miltligę galima pastebėti jau žiemą arba pavasario pradžioje. Pažeisti pumpurai būna ilgesni už sveikus, papurusiais žvyneliais, grublėto matinio paviršiaus. Jie sprogsta vėliau arba visai neišsprogsta. Ryškiausiai liga matyti vaismedžiams sulapojus - jauni ūgliai ir žiedai būna aptraukti balta valktimi, o lapai - smulkūs, siauri, į viršų užsirietusiais pakraščiais. Vėliau tokių lapų kraštai paruduoja ir jie pirma laiko nukrinta. Apnikti žiedai atrodo žalsvi, storesniais žiedkočiais, vainiklapiai mėsingi, smulkūs, siauri, greit džiūsta ir byra. Vaisių pažeidimas miltlige pasitaiko retai, tuomet jie būna aptraukti tinkleliu. Sukėlėjo grybiena peržiemoja pumpuruose. Šiems skleidžiantis, apninka lapų ir žiedų užuomazgas. Grybas plinta konidijomis. Palankiausios ligai vystytis sąlygos - sausi ir šilti orai, pertręšimas azoto trąšomis, veislių jautrumas ligai.
Obelų miltligė
Apsaugos priemonės. Turėdami sodą pirmiausia turime prevenciškai rūpintis tuo, kad obelys būtu atsparesnės bet kokiai ligai. Norint, kad sodas neužsikrėstų miltlige, tiek rudenį, tiek pavasarį apdorokite vario sulfatu. Natūraliam augalų atsparumo didinimui naudokite produktus Copfort ir MimoxZn, vaismedžių priežiūrai naudokite Bordo mišinį
Sisteminio veikimo fungicido Score 250 EC profilaktinis naudojimas: pirmą kartą - prieš žydint; antrą kartą - po žydėjimo. Produktas veikia sistemiškai, t.y. patekęs ant augalo įsiskverbia į jį, tolygiai pasiskirsto audiniuose, stabdo sterolų biosintezę grybo ląstelėse ir naikina patogeninių grybų haustorijas. Veikia ne tik profilaktiškai, bet ir gydo (naikina ligas, kai jos dar nėra smarkiai išplitusios). Veikia 10-14 dienų. Apdorojus augalus produktu, maždaug po 2 val. lietus produkto veikimo efektyvumui įtakos nebeturi.
Obelų juodasis vėžys (Neonectria galligena) ir kitos žievės ligos pažeidžia obelų, kriaušių, liepų, uosių kamienus ir šakas. Jaunos šakelės ir ūgliai nudžiūsta. Gali sukelti obuolių puvinį. Serganti žievė parausta, džiūdama įdumba, koncentriškai sutrūkinėja, susidaro pilkšvi kauburėliai su netaisyklingomis kreminės spalvos karputėmis. Ant stambesnių šakų ir kamienų atsiranda gilios, rumbuotos žaizdos. Kai obelys serga uždara vėžio forma, ant šakų būna ne žaizdos, o įvairios nekrotinės dėmės ar išaugos. Žiemoja grybiena ir periteciai. Obelys labiausiai apsikrečia rudenį per šakučių randus, atsiradusius nukritus lapams. Į storesnes šakas ir kamieną vėžio sukėlėjas patenka per mechaninius sužalojimus. Tiek aukšliasporės, tiek konidijos žymiai geriau plinta drėgnu oru. Paprastojo vėžio sukėlėjas nereiklus šilumai, jo sporuliacija prasideda anksti pavasarį, kai oro temperatūra šiek tiek aukštesnė kaip 0°C. Grybas gali vystytis esant temperatūrai nuo 2 iki 30°C. Ne visos obelų veislės vienodai atsparios paprastajam vėžiui.
Obelų juodasis vėžys
Apsaugos priemonės. Negydomas juodasis vėžys per keletą metų visiškai užkrečia obelį. Tačiau jeigu laiku yra imamasi atitinkamų priemonių, obelį galima išsaugoti. Norėdami tai padaryti nupjaukite stipriai pažeistas šakas ir mechaniškai išvalykite užkrėstas žievės bei kamieno vietas. Po to šias žaizdas išvalykite mechaniškai naudodami Bordo mišinį ar vario sulfatą. Išvalius išpurškite produktu Copfort, kuris padidina natūralų augalų atsparumą nepalankiems aplinkos veiksniams. Po to žaizda užtepama sodo tepalu su vašku arba sodo tepalu Fort. Norėdami neužkrėsti sodo vėžiu, apdorojus obelį, būtinai dezinfekuokite instrumentus. Rudenį nuo medžio nukritę lapai surenkami ir sudeginami.
Moniliozė arba vaisių puvinys (Monilinia fructigena Apple). Liga masiškai pasireiškia antroje vasaros pusėje, vaisių nokimo metu. Šiuo metu net ant vaismedžių kabantys vaisiai pradeda pūti. Obelų vaisių paviršiuje atsiranda juodų dėmių, kurios išsivysto į baltus auginius - grybelio sporas. Ant vaisių atsiranda ruda, apvali, kiek įdubusi dėmelė, kuri greit plečiasi ir apima visą paviršių. Vaisiai apsikrečia per žaizdeles, o jeigu liečiasi supuvęs ir sveikas, gali apsikrėsti ir per nesužalotą odelę. Supuvę vaisiai krinta arba sudžiūvę lieka kaboti ant vaismedžių. Ligos sukėlėjai žiemoja supuvusių vaisių mumijose ant medžių arba dirvos paviršiuje.
Moniliozė arba vaisių puvinys
Apsaugos priemonės. Norint išvengti obuolių puvinio, būtina reguliariai genėti medžius, tai pagerins vainiko apšvietimą ir kvėpavimą. Taip pat reikia laiku šalinti nudžiūvusias šakas ir vaisius, ant kurių atsirado pirmieji puvimo požymiai. Kad obuoliai nepūtų ant obels, būtina didinti natūralų augalų atsparumą naudojant priemonę Copfort. Be to, nepamiškite tiek rudenį, tiek pavasarį obelis purkšti Bordo ar vario sulfato tirpalu. Derliaus nuėmimo metu reikia stengtis nepažeisti vaisių. Obuolius geriausia laikyti sausoje vietoje, maždaug 0° C temperatūroje.
Obelų kenkėjai
Obelų priešai yra ne vien ligos. Aktyvių kenkėjų būriai laukia savo laiko, kad surengtų šventę mūsų mėgstamiausiuose soduose. Daugelis kenkėjų žiemoja dirvožemyje. Kai kurie slepiasi nukritusiuose mumifikuotuose vaisiuose, lapuose, piktžolėse ar žolėje aplink obels kamieną. Todėl mums pagrindinė užduotis yra laiku juos pastebėti ir neutralizuoti. Apie pavojingiausius obelų kenkėjus ir kaip su kais kovoti toliau ir pakalbėsime.
Amarai (Aphids). Daugiausia obelis apninka žaliasis obelinis amaras, pilkasis obelinis amaras, rečiau obelinis žolinis amaras. Žaliasis obelinis amaras dažniausiai čiulpia jaunų ūglių, skrotelių lapus, pumpurus, žiedpumpurius. Iščiulpti ūgliai išsikraipo, sutrinka jų augimas, lapai susiraukšlėja ir susisuka, dažnai tampa juosvi, nes ant lipnių amarų išskyrų įsiveisia juodligės grybai. Pilkasis obelinis amaras čiulpia skrotelių lapus, kurie raukšlėjasi, parausta, pakraščiai pastorėja, riečiasi į apačią. Sutrinka pažeistų skrotelių vaisių augimas, vaisiai būna maži, raukšlėti. Obelinis žolinis amaras dažniausiai kenkia vaismedžiams iki žydėjimo, tačiau didesnės žalos nepadaro, nes po vaismedžių žydėjimo jie migruoja ant žolinių augalų. Amarai išplinta, kai yra jiems palankios žiemojimo sąlygos. Jie labiau plinta jaunuose soduose ir medelynuose. Labai palankios sąlygos amarams plisti, kai vegetacijos metu vidutinė oro temperatūra būna aukštesnė už daugiametę vidutinę, ir būna mažiau kritulių.
Amarai
Apsaugos priemonės. Rečiau apsilankantys sode sodininkai dažnai praleidžia akimirką, kai ant obelų atsiranda amarų. Todėl tik sistemingas ir nuodugnus vaismedžių tikrinimas leidžia laiku pastebėti kenkėją ir jo atsikratyti. Šiuolaikinė pramonė siūlo didelį asortimentą priemonių, kurias ne tik paprasta naudoti, bet ir yra užtikrinamas visiškas saugumas gamtai, gyvūnams, paukščiams ir žmonėms. Tai biologinė amarų kontrolė, kada yra naudojami naudingi vabzdžiai, kurie minta suaugusiais amarais ir jų lervomis: auksaakės ir boružės. Prie biologinės amarų kontrolės priemonių galima priskirti ir naudingų vabzdžių vilioklį Magipal. Taip pat rekomenduojamas naudingų vabzdžių viešbutis, kuris pagamintas remiantis entomologų rekomendacijomis. Šios priemonės pritraukia įvairius naudinguosius vabzdžius - nuo apdulkintojų iki sodo kenkėjais mintančių.
Amarų kontrolei gali būti naudojama natūrali priemonė - purškiami entomologiniai lipnūs klijai Magnet Spray. Tai paprastas ir patogus būdas sukurti lipnų barjerą ropojantiems ir skraidantiems kenkėjams. Ši priemonė sukuria barjerą skruzdėms, kurios išnešioja amarus. Klijus galima purkšti tiesiai ant kamieno arba kitų paviršių, kur tik reikalinga barjerinė apsauga nuo vabzdžių. Magnet spray klijai, skirtingai nei įprastos lipnios gaudyklės, nekeičia sodo estetinio vaizdo, nes jie yra bespalviai, natūraliai skylantys gamtoje.
Be nurodytų apsaugos priemonių galite naudoti produktą - Fizimite. Šis produktas veikia fizikiniu būdu - nuplauna augalų paviršių, apsaugodamas juos nuo kenksmingų organizmų, o taip pat ir nuo kenkėjų. Apipurškus augalą Fizimite amarai nebegali žaloti augalų ir jiems kenkti. Be to dėl Fizimite fizikinio poveikio mechanizmo, kenkėjai neįgauna atsparumo šiam produktui.
Amarus naikinti padeda kontaktinio veikimo priemonės: žalias sodo muilas Agroclean arba Chilly, kurie tikrai yra veiksmingi, nes užblokuoja amarų kvėptukus ir jie greitai žūsta.
Tačiau jeigu kenkėjai puola masiškai, reikia naudoti bioinsekticidą - Neemazal. Nupurškus NeemAzal, augalas pasidengia plona plėvele, taip pat per lapų paviršių dalis preparato veikliosios medžiagos nukeliauja ir į vidinius augalo audinius. Kenkėjus preparatas veikia tik oraliniu būdu, jiems maitinantis augalais, nupurkštais NeemAzal tirpalu.
Cheminiam amarų naikinimui gali būti naudojamas kontaktinio veikimo insekticidas - Mavrik. Tai plataus veikimo spektro kontaktinis insekticidas, priklausantis sintetinių piretroidų klasei. Preparatas pasižymi kontaktiniu poveikiu, taip pat veikia per kenkėjo virškinamąjį traktą. Mavrik paralyžiuoja kenkėjo nervų sistemą. Veiklioji medžiaga patenka mažomis dozėmis per virškinamąjį traktą, jutimo organus, kenkėjo stigmas ir galūnes. Šis bioinsekticidas yra registruotas ekologiniams ūkiams ir nekenkia bitėms.
Obelinis žiedgraužis (Anthonomus pomorum) pažeidžia obelų pumpurus ir žiedus. Pumpurais besimaitindami peržiemoję vabalai išgraužia 0,5 - 1,5 mm skersmens duobutes, kurios paruduoja. Žiedlapiams krentant, pažeisti žiedai nustoja vystytis, neišsiskleidžia, ruduoja ir džiūsta. Vėliau pažeistų žiedų šonuose matyti apvalios skylutės. Lervos ir lėliukės vystosi pažeistuose, neišsiskleidusiuose ir sudžiūvusiuose žieduose. Žiedgraužiai labai išplinta, kai yra jiems palankios žiemojimo sąlygos, kai vidutinė oro temperatūra kenkėjų žiemojimo metu yra didesnė už daugiametę vidutinę. Kenkėjai būna gausūs ir žalingi kasmet. Masiškai jiems plisti yra palankesnės sąlygos dideliuose pramoniniuose, blogiau prižiūrimuose soduose. Žiedgraužiai ypač daug žalos padaro, kai obelys žydi silpnai ar net labai silpnai.
Obelinis žiedgraužis
Apsaugos priemonės. Norint apsaugoti sodą nuo obelinio žiedgraužio reikalingas natūralus atsparumo didinimas naudojant produktą Deffort, kuris yra papildytas Fabaceae (pupinių) šeimos augalų ekstraktu. Preparatas greitai įsisavinamas ir prasiskverbia į augalus (sisteminis poveikis), veiksmingai apsaugo nuo Mn ir Zn stokos bei padidina natūralų augalų atsparumą nepalankiems aplinkos veiksniams.
Obuolinis vaisėdis (Cydia pomonella) pažeidžia obelų vaisius. Vaisėdžių vikšrai vaisių viduje graužia landas. Landos gali būti išgraužtos iki sėklalizdžio ir sunaikintos sėklos. Pažeistų vaisių išorėje matyti apvali anga, užkimšta voratinkliais sulipdytų vaisiaus smulkių trupinių. Obuolinis vaisėdis yra vienas iš žalingiausių kenkėjų tiek Lietuvoje, tiek visame pasaulyje. Palankiais kenkėjams plisti metais jie pažeidžia apie 80 proc. vaisių. Kenkėjai paplinta gausiai kasmet, tačiau jų žalingumas ne visada būna didesnis už žalingumo ribą. Obuolinio vaisėdžio vystymuisi ir žalingumui didelę įtaką turi oro temperatūra. Drugių skraidymo metu (nuo 21 iki 23 val. Lietuvos sąlygomis) vaisėdžio patelės gali dėti kiaušinėlius ir toliau vystytis, jei oro temperatūra yra ne žemesnė kaip 16 ºC. Jei temperatūra žemesnė, kenkėjai nustoja vystytis ir obuolių derliui žalos nepadaro. Kenkėjai ypač daug žalos padaro, kai obelys mažai dera.
Obuolinis vaisėdis
Apsaugos priemonės. Kovai su obuoliniu vaisėdžiu taip pat reikalingas natūralus augalų atsparumo didinimas produktu Deffort.
Obuolinio vaisėdžio pritraukimui, sugavimui ir gausumo nustatymui gali būti naudojamos gaudyklės su feromonu, kurios kabinamos vaismedžio vainiko viduryje, vakarų pietvakarių pusėje, apsaugotoje nuo tiesioginių saulės spindulių vietoje. Gaudyklės pradedamos kabinti obelų žydėjimo metu ir keičiamos kas 6 savaitės.
Padidinti natūralų augalų atsparumą nepalankiems aplinkos veiksniams rekomenduojama naudojant žalios linijos produktus su skirtingais augaliniais ekstraktais ir mikroelementais Matrinal B, Matrifruit
Prieš vaismedžių žydėjimą sodo purškimui ypač tinka Matrinal B. Po žydėjimo - Matrigruit, kurio sudėtyje esanti amino rūgštis - lizinas transformuojasi natūralų gynybinį augalo junginį - alkaloidą.
Lapsukiai (Tortricidae). Lietuvoje obelims ir kitiems vaismedžiams ir vaiskrūmiams dažniausiai kenkia rožinis lapsukis, pumpurinis lapsukis, vaismedinis lapsukis. Rožinio lapsukio vikšrai skeletuoja ar išėda apvalias skyles lapuose, taip pat pažeidžia žiedynus. Visa žiedų rozetė voratinkliais sutraukta į kuokštą; apgraužti ir vainiklapiai, ir vidinės dalys. Iš vieno ar keleto lapų padaryta tūtelė, jos viduje yra gana judrus, baikštus vikšras, kuris jaunuose vaisiuose išgraužia netaisyklingos formos duobutes. Pumpurinio lapsukio vikšrai įsigraužia į besiskleidžiančius pumpurus ir apraizgo juos voratinkliu. Liepos mėn. išsiritę kitos kartos vikšrai sutraukia voratinkliu lapus ir juos skeletuoja. Vaisiuose išgraužia netaisyklingos formos duobutes. Vaisiaus paviršiuje būna išgraužtos smulkios, negilios, 0,5 - 2 mm skersmens duobutės, susidėsčiusios viena šalia kitos grupelėmis. Kenkiantis vikšras lindi vamzdiškos formos voratinklinėje makštelėje po lapu, pridengančiu vaisių. Vaismedinio lapsukio vikšrai graužiasi į pumpurus, vėliau minta voratinkliu sutrauktuose lapeliuose ir žiedpumpuriuose. Liepos mėn. išsiritę kitos kartos vikšrai skeletuoja lapus ir vaisiuose išgraužia netaisyklingos formos duobutes. Kenkėjai plinta kasmet. Lapsukiams yra palankesnės sąlygos vystytis, kai drugių skraidymo metu oro temperatūra yra aukštesnė nei 15 -20 ºC. Kenkėjai ypač daug žalos padaro, kai obelys mažai dera.
Kairėje - lapsukis, dešinėje - kenkiantis vikšras, įsikūręs voratinkliu sutrauktuose lapuose
Apsaugos priemonės. Kadangi lapsukiai žiemoja po atsilupusia ir atsiraičiusia žieve, todėl anksti pavasarį nuvalykite kamienus nuo atsilupusios, negyvos žievės, kurią būtinai sudeginkite.
Rožinio lapdsukio gaudymui naudokite gaudykles su feromonu, kurios gali būti kabinamos vaismedžio vainiko viduryje, vakarų pietvakarių pusėje, apsaugotoje nuo tiesioginių saulės spindulių vietoje. Šios gaudyklės privilioja vabzdžių patinėlius, todėl patelės lieka neapvaisintos, dėl ko mažėja šių kenkėjų populiacija.
Obuolinis pjūklelis (Hoplocampa testudinea) pažeidžia obelų vaisių užuomazgas ir vaisius. Gelsvos lervos užuomazgų viduje sėklalizdžio link graužia landas. Pažeistų užuomazgų ar vaisių išorėje matyti apvali anga, užkimšta šlapia mase. Pažeistos užuomazgos nubyra, o jeigu nenubyra, auga deformuotos, jų išorėje matyti kaspino formos randai. Obuolinis pjūklelis kenkia kasmet, tačiau masiškai paplinta tik kai kuriais metais. Kenkėjai ypač daug žalos padaro, kai obelys mažai dera. Kenkėjams labai palanku daugintis, kai užsitęsia obelų žydėjimas.
Obuolinio pjūklelio pažeisti obuoliai
Apsaugos priemonės. Kadangi obuolinis pjūklelis deda kiaušinius į besiskleidžiančių žiedų taureles, jiems balta spalva yra labai stiprus stimulas. Obuolinio pjūklelio kontrolei ir monitoringui yra naudojamos Magnet white lipnios gaudyklės. Šios gaudyklės yra nudažytos balta spalva ir išteptos specialiais nedžiūstančiais ir vandeniui atspariais entomologiniais klijais. Klijai paruošti ir užtepti taip, kad smulkesni ir silpniau skraidantys vabzdžiai prilimpa ir neišsivaduoja, o stambesnieji, tokie kaip bitės ar kamanės, geba nuskristi. Baltas gaudykles pjūkleliai laiko „super žiedais" ir reaguoja į juos stipriau nei į tikrus žiedus. Nutūpę ant gaudyklės, vabzdžiai prilimpa ir žūva. Taip sutrikdomas žaladarių dauginimosi procesas ir sumažinamas jų pažeistų žiedų, o tuo pačiu ir vaisių, kiekis.
Straipsniui panaudota UAB Inovacinės firmos „MKDS" medžiaga
Algis Mačiukas
Komentuokite ir vertinkite!
Norėdami komentuoti ir vertinti - prisijunkite arba Registruokitės!
