Kaip įkurti ūkį

2023-06-28 18:29 Peržiūros : 1837 Spausdinti

Žemės ūkis - gyvybiškai svarbi ir viena iš perspektyviausių verslo sričių Lietuvoje. Ūkių, gaminančių žemės ūkio produkciją, Lietuvoje labai daug, oficialiame registre yra per aštuoniasdešimt tūkstančių ūkininkų. Tačiau realiai turinčių pelningus ūkius nėra tiek daug. Nežiūrint į didžiulę ES ir valstybės paramą įsikūrimui didelio naujų ūkininkų šuolio nesimato, nors stiprūs įvairių profilių ūkiai turi didelę reikšmę regionų ekonominiam vystymuisi. Nagrinėjant Vakarų Europos patirtį galima būtų daryti išvadą, kad Lietuvoje dar yra didžiulės perspektyvos kurti sėkmingus, rentabilius ūkius.

Kaip įkurti ūkį

Vakarų Europoje nėra vieningo standarto, kaip būtų galima apibūdinti vidutinį ūkį. Yra pramoniniai ūkiai veikiantys kaip gamyklos. Nors dauguma ūkių yra vidutiniai, šeimyniniai ir ne itin didelio rentabilumo ūkai. Tačiau tokie ūkiai yra daugelio regionų gyvybingumo pagrindas. Jie papildo vienas kitą sukurdami žiedinę regiono ekonomiką ir tvarų sociumą.

Lietuvoje šeimyninių ūkių tradicijos buvo nutrauktos ir dabar jie turi kurtis naujai. Dauguma dabartinių sėkmingų ūkių susikūrė privatizavimo laikotarpiu. Didelė jų dalis verčiasi žaliavinės produkcijos gaminimu. Tai grūdai, rapsai, gyvuliai, paukščiai. Dar vis trūksta žemės ūkio produkcijos perdirbimo ūkių.

Gana nemažai produkcijos perdirbimo ūkių įkūrė pavieniai entuziastai. Ūkio įkūrimas nelabai skiriasi nuo įprasto verslo įkūrimo. Pagrindiniai verslo ar ūkio įkūrimo būdai yra keli - tai nuoširdus darbas įmonėje ir vėlesnis įmonės ar jos dalies perėmimas, veikiančios įmonės nusipirkimas, verslo paveldėjimas ir naujo verslo įkūrimas. Kiekvienas iš šių įkūrimo būdų turi savo privalumų ir trūkumų.

Ūkio paveldėjimas

Šiuo atveju nekalbama apie ūkio užėmimą kaip buvo devyniasdešimtaisiais. Ūkio perėmimas - kai lieka patenkintos visos sandorio pusės, ūkio savininkas ir naujasis savininkas. Lietuvoje neteko susidurti su atveju, kai didelį ūkį perėmė ne savininko šeimos narys. Versle tokių pavyzdžių yra daugiau.

Evaldas į kompaniją atėjo dirbti paprastu vadybininku. Jis nuoširdžiai gilinosi į kompanijos procesus, greitai išmoko daugiau nei kiti kompanijos vadybininkai. Po metų Evaldas tapo komercijos direktoriumi, dar po metų savininkas Evaldui pasiūlė tapti įmonės vadovu. Evaldas taip perprato įmonės veiklą, kad visai nebereikėjo savininko įsikišimo. Įmonės savininkas nutarė pasitraukti iš veiklos, tačiau jam buvo svarbu, kad Evaldas turėtų motyvaciją likti įmonėje. Jis pasiūlė jam po penkerių metų nupirkti dalį įmonės akcijų susitarimo dienos kaina. Buvo susitarta dėl kelių sąlygų, dėl įmonės augimo susiejimo su perkama dalimi. Akcijos kaina buvo nustatyta EBITDA x 7.

Evaldas pasirodė kaip gabus verslininkas, jam pavyko sudaryti neįtikėtinai sėkmingus kontraktus Lietuvoje ir išplėsti verslą užsienyje. Apyvarta, ir tuo pačiu EBITDA, augo dešimtis kartų. Savininkas pasirodė padorus žmogus ir pardavė pusę kompanijos už tai dienai juokingus pinigus. Savininkas taip pat liko visiškai patenkintas sandoriu. Penkerius metus jis neturėjo rūpesčių, beveik visą laiką praleido kurortuose. Jo dalies vertė versle taip pat išaugo beveik dešimt kartų. Greičiausiai be Evaldo jo kompanija iš viso nebūtų pasiekusi tokių rezultatų.

Tokiu pačiu būdu galima tapti ir ūkio savininku ar dalininku.

kaip įkurti ūkį

Keptas dvaro sūris.

Ūkio įsigijimas

Jau išvystytą didelį ūkį galima įsigyti. Ūkio pardavimo priežasčių gali būti daug. Savininkas gali sulaukti garbaus amžiaus ir neturėti palikuonių. Gali neturėti verslininko įgūdžių ir tokio ūkio veikla nerentabili. Gali atsisveikinti su šiuo pasauliu, o jo vaikaičiai visai neturi noro kapstytis ūkyje. Visaip būna.

Galimybių įsigyti ūkį taip pat yra įvairių. Galima savo lėšomis, pasitelkus investuotojus ar banką. Vakaruose paplitęs ūkio perdavimo būdas - surasti investuotoją, priimti jį dalininku. Kol kas Lietuvoje tai nėra labai paplitęs būdas. Turint gerą idėją, perspektyvų produktą, galima rasti investuotojų iš labai tolimų šalių.

Įvairių šalių, ir net Azijos investuotojai atranda Europos ūkius. Moderni vadyba dažniausiai iškelia ūkius į visai naują lygmenį. Dažniausiai tradiciniai ūkiai būna supančioti archaiško savininkų požiūrio. Bandoma išlaikyti senovines technologijas, neieškoma naujų pardavimo kanalų, atsiliekama nuo besikeičiančios rinkos poreikių.

Sėkmingiausi sandoriai būna, kai ūkį įsigyja tame ūkyje dirbantys gabūs vadybininkai. Dideliuose ūkiuose būna kiek sudėtingiau su dalies įgijimu. Kai į ūkio valdymą įsijungia dideli investuotojai, procesai dar sudėtingesni. Nors ūkiai pakyla į visai kitą lygmenį. Pavyzdžiui, viena iš didžiausių Škotijos distilerijų - Tomatino 1984 metais atsidūrė ties uždarymo riba. Dešimtmetį prieš uždarymą keitėsi viskio paklausos konjunktūra, distilerija nespėjo su pokyčiais. Taip pat daug produkcijos būdavo parduodama kaip žaliava maišytų viskių gamintojams. Tada į gamyklą investavo japonai. Dabar gamykla yra viena iš sėkmingiausių distilerijų Škotijoje, parduoda produkciją beveik 50-tyje šalių. Distileriją ištraukė ne tik pardavimo kanalai, bet ir investicijos į prekės ženklo žinomumą ir reputaciją.

Ūkius gana dažnai įsigyja atsitiktiniai žemės ūkyje žmonės. Jie, dirbdami geruose versluose, dalį pinigų investuoja į ūkį. Norint išlaikyti ūkį, samdomas ūkio prižiūrėtojas. Norint išlaikyti ūkio prižiūrėtoją, labai dažnai jam pasiūloma ūkio dalis. Tai jau minėtas būdas, kai perimama dalis ūkio,panašų variantą ir siūlo Ilzenbergo dvaras.

Tačiau ne visi savininkai priima prižiūrėtojus į dalininkus. Tokiais atvejais ūkį prižiūrėtojas gali įsigyti pasitelkes investuotojus ar gavęs paskolą iš banko ar kredito unijos. Taip pat pasinaudojęs kreditu ar investuotojais ūkį gali įsigyti šios srities profesionalas.

Patrikas augo pienininkystės ūkyje kartu su dvyniu broliu ir seserimi. Sesuo pasirinko gyvenimą mieste, tuo tarpu jis su vyresniu broliu baigė agronomijos mokslus ir grįžo į tėvų ūkį. Tėvas nenorėjo skaidyti ūkio į dalis ir paskyrė ūkį vyresniajam broliui Rolanui. Santykiai su broliu buvo visai normalūs, tačiau Patrikas norėjo savo ūkio. Tėvų mąstymas liko šiek tiek kiek archajiškas ir tai jam trukdė įdiegti norimas naujoves.

Kai gretimame miestelyje gana apleisto pieno ūkio savininkas dėl amžiaus nutarė pasitraukti iš verslo, Patrikas ėmė jį kalbinti parduoti savo ūkį. Pinigus pavyko surinkti gavus paskolą iš vietinės kredito unijos ir įtraukus į dalininkus turtingus draugo tėvus.

Naujajame ūkyje Patrikas įgyvendino seniai puoselėtus planus. Procesai tapo automatizuoti, išplėtė asortimentą. Tačiau daugiausiai dėmesio buvo skiriama realizacijai. Buvo sukurtas patrauklus prekinis ženklas, užmegzti santykiai su boutique tipo parduotuvėmis kituose regionuose. Patrikas buvo vienas iniciatorių "Sūrio kelio" sukūrimui. Kartu su regiono valdžia, kitais sūrininkais ir turizmo industrijos verslais, pravedus reklamines kampanijas, buvo pritraukta turistų. Tai išgarsino ne tik regioną, bet ir jo sūrius. Subūrus daugiau modernių sūrininkų, buvo sukurti bendri prekiniai ženklai, gaminami kiekiai pasiekė didesnio eksporto apimtis. Produkciją imta tiekti į užsienio šalių ekskliuzyvinio maisto prekybos tinklus. Taip pat produkciją kitose rinkose ėmė realizuoti dideli restoranų tiekėjai.

Per 15 metų Patrikas sukūrė modernų ir sėkmingą pieno ūkį. Jo darbai gerokai paveikė ir regioną. Matydami visai kitokius rezultatus, pavyzdį iš Patriko ėmė ir kiti pieno ūkiai. Investicijų ir naujovių sulaukė ir brolio Rolano ūkis. Dabar regionas sulaukia daugybės keliautojų, atgijo nykstantys miesteliai. Juose padaugėjo restoranų, maisto boutique, ėmė kurtis apgyvendinimo įstaigos. Netgi vietinės šventės tapo ne kelių senolių susirinkimu, bet triukšmingomis šventėmis su daugybe lankytojų, netgi iš užsienio.

Patriko gimtajame Normandijos regione jau beveik nėra galimybės įkurti naujo ūkio. Todėl ten paprasčiausias būdas įkurti ūkį - nusipirkti egzistuojantį ūkį. Nors regionui atkutus tai padaryti tampa sunkiau dėl išaugusių ūkių kainų. Pas mus Lietuvoje dar gana daug apleistų žemių, ypač nederlinguose regionuose. Apleisti kaimeliai ir miesteliai, itin nedidelės nekilnojamojo turto kainos. Nors pas mus sudėtingiau nei Vakaruose gauti paskolą ūkiui pirkti ūkį ir moderniai infrastruktūrai sukurti. Taip pat problemų kelia daugybę savininkų turinti ūkių žemė. Nors ir Vakaruose dažniausiai ūkiai būna ne viename sklype, bet turi sklypus skirtingose vietose.

Ūkio kūrimas nuo nulio

Ūkio kūrimas nuo nulio - tai daugiausia kantrybės reikalaujantis kelias. Kaip ir įprastuose versluose, daug pradedančių ūkių žlunga, ypač iš tų kuriuos kuria agronomijos ir verslo žinių neturintys žmonės. Entuziazmas be pinigų greitai baigiasi, išlieka tik patys atkakliausi.

Romualdas dešimt metų dirbo banke. Nors ir gerai uždirbo, tačiau dėl pastovaus streso norėjosi pokyčių. Romualdas kilęs iš kaimo, ūkininkų šeimos. Ūkio darbai jam buvo nesvetimi. Įgauta gyvenimiška patirtis rodė, kad tradicinis ūkininkavimas neturi perspektyvų. Be to, tėvų ūkis buvo gana nedidelis, kelių dešimčių hektarų. Žemės taip pat nebuvo pačios derlingiausios.
Romui labai patiko kelis kartus aplankytas Heide regionas. Tarp Hamburgo ir Hanoverio esantis regionas garsėja savo šparagų ūkiais. Gana nedideli ūkiai dirba rentabiliai brangiai parduodami produkciją vietiniams ir šalia didžiųjų miestų esantiems restoranams bei kokybiško maisto parduotuvėms. Taip pat ten lengviau susitarti su didžiaisiais prekybos centrais, kurie linkę padėti vietiniam verslui.

Tai subrandino idėją įkurti šparagų ūkį Lietuvoje. Gretimai esančio durpyno durpės ir šalia tėvų fermos susikaupęs perpuvęs mėšlas buvo panaudoti pirmajam bandomajam kelių arų laukui. Šparagų daigų atsisiuntė iš besispecializuojančio šparagų daigų pardavimo ūkio. Pirmaisiais metais smidrų išaugo tik paragavimui, nes augalams reikia laiko susiformuoti. Tais pačiais metais dar keliasdešimt arų buvo apsodinta smidrais. Kitais metais derlius buvo išparduodas draugams ir jų draugams. Tai beveik atpirko į daigus įdėtus pinigus. Pamatęs paklausą, Romualdas surizikavo. Pardavė butą Vilniuje ir pinigus investavo į kelis hektarus smidrų lauko. Taip pat pasistatė namą ir ten persikėlė su visa šeima. Per keletą metų ūkis tapo rentabiliu. Daug padėjo pažintys Vilniuje, Kaune. Šparagai pradėjo keliauti į restoranus, turgelius. Beveik pusę derliaus nupirko vietoje, pravažiuojantys poilsiautojai. Sezoną Romualdas prailgino pastatęs šiltnamius ir ėmęs auginti pomidorus, agurkus, braškes. Taip pat kokybiškai ėmė auginti kitokias daržoves.

Romualdas džiaugiasi pasirinkimu. Darbo gerokai daugiau nei banke, pinigų mažiau, tačiau visai kitoks pasitenkinimas atliekamu darbu. Dirbdamas ūkyje Romualdas jaučia, kad dirba prasmingą darbą.

Kaip kurti ūkį

Sėkmingas ūkis turi būti ne tik rentabilus, tačiau ir teikti džiaugsmą. Džiaugsmas yra matant darbo rezultatą, kaip ir dalyvavimas darniame sociume. Vienkieminis ūkininkavimas yra atgyvena. Anksčiau šeimos būdavo didelės, todėl būdavo pakankamai linksma gyventi ir būdavo paprasčiau atlikti darbus savo jėgomis. Dabar šeimos nedidelės ir vaikai jaučia socialinę atskirtį. Dėl to nelabai norima grįžti po mokslų į kaimą. Nėra didelės traukos grįžti ir į apleistą miestelį. Vakaruose taip pat egzistuoja panaši problema. Tačiau socialinė aplinka tokiuose miesteliuose dažniau yra patrauklesnė. Miesteliai turi įvairios pramogų infrastruktūros, iš miestelio paprasčiau surinkti vaikus nuvežti į mokyklą. Vaikai turi daugiau galimybių turėti fizinius draugus. Daugiau skirtingų netoli esančių verslų leidžia koncentruotis į savą verslą ir nešvaistyti energijos darant pašalinius darbus.

Renginys Ilzenbergo dvare

Renginys regione Į tokiusrenginius susirenka žmonės iš visos Lietuvos, renginiai ne prastesni nei sostinėje. Dvaro darbuotojams dažnai pravedami renginiai leidžia jaustis, jog gyvena aktyvioje aplinkoje ir įdomiame sociume.

Todėl ūkį geriau kurti miestelyje, kaimelyje ar nedideliu atstumu nuo urbanizuotos teritorijos. Tai taip pat didesnis saugumas, didesnės galimybės realizuoti produkciją. Socialinė aplinka gerėja augant miestelio gerbūviui, kaip ir degraduoja gyvenvietei žlungant. Kaip ir Patriko situacijoje - pakanka vieno iniciatyvaus žmogaus išjudinti sąstingį ne tik gyvenvietėje, bet ir visame regione.

Regiono išjudintoju gali tapti ir dvarų ūkiai. Didžiojoje Britanijoje šalies dvarai plačiai siūlo savo paslaugas visuomenei, yra pritaikyti ne tik kaip muziejai, bet ir kaip viešosios erdvės, kuriose vyksta edukacinės programos, galima rengti asmenines šventes. Džiugu, jog tokiu pavyzdžiu seka ir didžiausi bei žinomiausi Lietuvos dvarai. Pavyzdžiui, Lietuvos dvaruose teikiamos apgyvendinimo, maitinimo, renginių organizavimo paslaugos. Pakruojo, Raudondvario, Bistrampolio dvaruose galima suorganizuoti asmeninę šventę - vestuves, gimtadienį ar jubiliejų. Tokie istoriniai dvarai vilioja ne tik unikalia savo istorija bei legendomis, bet ir per ilgus šimtmečius susiformavusiu kraštovaizdžiu.

Atstatyti dvarai siūlo ekskursijas po dvarą, nakvynes jame, SPA paslaugoas. Tokie dvarai tampa tvarių bendruomenių ir kultūros salomis regione. Jie pritraukia įdomius ir darbščius žmones. Nuo jų apylinkėse ima sklisti geroji patirtis tiek žemės ūkio technologijose, tiek tvarios socialinės aplinkos formavime.

Ne viskas ateina labai greitai. Bonos Sforcos palivarkinių ūkių sistema skynėsi kelią trejetą dešimtmečių. Tačiau rezultatas tapo aukso amžiumi Lenkijos ir Lietuvos istorijoje.

Gyvenmas Ilzenbergo dvare

Aktyvus socialinis gyvenimas ir nuostabi gamta, erdvės, architektūros grožis gyvenimą daro patrauklesniu nei mieste.

Ūkio statyba

Kuriant ūkį daroma klaida vertinant nekilnojamo turto perspektyvas. Kaip į vertę žiūrima į senos statybos namus, fermas. Norint įkurti modernų ūkį, reikia vertinti, kad beveik viską reikės perstatyti. Naujos statybos technologijos leidžia pasiekti visai kitokį gyvenimo komfortą. Tai reikalinga tam, kad buities priežiūra neatimtų laiko nuo pagrindinių darbų, kad gyvenimas kaime būtų malonus. Senos statybos rąstinį ar mūrinį namą renovuoti įmanoma geriausiu atveju iki B energinio efektyvumo klasės. Tokia renovacija gali kainuos daugiau nei pastatyti naują namą. Atrodytų, malkų pilna aplinkui. Tačiau reikia vertinti laiką, kuris bus skirtas malkų paruošimui, sudėjimui, vėliau krosnių ar katilų kūrenimui.

B ar A klasės namui malkų reikės kelis kartus mažiau. O greičiausiai bus paprasčiau naudoti šildymą šilumos siurbliais. Šiltas vanduo, dušas, vonia, šiltas tualetas, virtuvė su gartraukiu ir kiti miesto patogumai gyvenimą kaime sulygina su gyvenimu mieste. Šviežias oras, erdvė, gamta, nuoširdžiau bendraujantys kaimynai gyvenimą kaime padaro netgi patrauklesniu nei mieste.

Ilzenbergo dvaro gyventojams skirti modernūs butai

Labai sunku būtų grįžti į archaišką ūkį. Gyvenant regione galima gyvenamąjį namą padaryti su ne prastesniais patogumais nei mieste.

Sandėlius, angarus, fermas taip pat daug paprasčiau naujai pastatyti ir pritaikyti procesų automatizavimui. Tai investicijos į ūkio kūrimo pradžią. Tačiau jos gana greitai atsiperka, nes gerokai sumažėja darbo sąnaudos. Darbo sąnaudos išlieka didžiausia išlaidų eilutė ūkio versle. Apie tai, kaip statomos ir įrengiamos modernios fermos galima sužinoti išsamiuose Agrozinios.lt straipsniuose:

Karvidės statyba
Vištidės statyba
Angarų statyba
Džiovinimo verslas

Logistika pastaraisiais metais labai supaprastėjo. Ypač didelį postūmį davė pandemija. Dabar pristatyti ūkio produkciją vartotojui į Vilnių tiek pat paprasta kaip kaimynui. Tiesa, artumas nuo didesnių ir pastoviai valomų kelių yra didelis privalumas. Stebint Vakarų Europos patirtį ten labai didelė produkcijos dalis nuperkama tiesiog ūkyje. Geras kelias iki ūkio yra didelis privalumas.

Atsižvelgiant į tos pačios Vakarų Europos patirtį, Lietuvoje didžiausias perspektyvas turi ūkiai auginantys žaliavą ir ją perdirbantys į galutinį produktą. Dažnai perdirbimo gamyklos yra įkuriamos kooperuojantis keliems ūkiams. Vadybai taip pat skiriama daug dėmesio ir samdomi stiprūs vadybininkai.

Didžiulis regiono privalumas - ūkių įvairovė, papildanti vieni kitus ir taip kuriantys žiedinę ekonomiką. Grūdų augintojai augina ir parduoda grūdus vietiniams paukštynams, gyvulininkystės kompleksams. Grūdai perdirbami į miltus, kombinuotus pašarus. Miltai panaudojami vietinėje kepykloje. Galvijų mėšlas keliauja į laukus neleisdamas nuskursti dirvoms, pastoviai papildydamas dirvožemio humusą. Pienas perdirbamas vietoje į sūrius, jogurtus, grietinę. Daržovių ir vaisių augintojai papildo kokybiškos žemės ūkio produkcijos krepšelį. Vietiniai restoranai įgyja konkurencinį pranašumą prieš sostinės maitinimo įstaigas, nes čia gaminama iš vietinių šviežių produktų. Lankytojų srautus gauna pramogų centrai, dvarai. Čia taip pat sunaudojama ir tuo pačiu reklamuojama vietinė produkcija. Didelis kulinarinių ir edukacinių programų kiekis sulaiko keliautoją regione ir tai padeda užpildyti viešbučius. Tai vėl padidina vietinės žemės ūkio produkcijos paklausą.

Tokie ir dar pilnesti žiedai padeda tausoti aplinką ir leidžia uždirbti daugiau visiems dalyviams. Didesni kooperatyvai tampa patrauklūs prekybos centrams, platintojams ir atsiranda eksporto galimybės.