Kaip auginti šilauoges
Šilauogių auginimo filmas, kaip parinkti vietą šilauogėms, žemės mišinys šilauogėms, kaip sodinti šilauoges, šilauogių genėjimas ir priežiūra daugiau
Patarimai pradedantiems bitininkams
2022-07-05 12:29 Peržiūros : 27624 SpausdintiKas gali išmatuoti bičių dūzgimo suteikiamą ramumą? Arba, kas gali būti skaniau, negu tik ką išsuktas medus ar svečiui atidarytas, vasara kvepiantis, medaus indelis? O jeigu tas medus iš jūsų bityno...
Lietuvoje mėgėjiška bitininkyste užsiima įvairių profesijų žmonės, tačiau neužtenka vien mylėti gamtą ir iš tolo grožėtis, kaip dirba bitės. Žmogus, kuris neturi supratimo apie bičių gyvenimą ir jų priežiūrą, neturės sėkmės bitininkystėje. Praktika rodo, kad ne visi norintys bitininkauti gali puikiai sutarti su bitėmis ir jas pamilti. Neretai atsitinka, kada skubotas noras užsiimti bitininkyste susiduria su neįveikiamomis kliūtimis. Pradėjus bitininkauti pasirodo, kad esi alergiškas bičių įgėlimams, o kantrybė laukiant įmuniteto baigiasi greičiau, negu buvęs didelis noras. Tada kiekvienas ėjimas į bityną ir avilio dangčio pakėlimas tampa ne malonumu, o baimės jausmu. Perkant medų turguje atrodo, kad bičių priežiūra - tai saldus užsiėmimas, tačiau bitės nemėgsta paviršutiniškumo, aplaidumo ir „skaudžiai baudžia".
Ką būtina žinoti bitininkui mėgėjui
Ne iš vieno bitininko yra tekę girdėti, kad bitės turi tikrą pritraukiančią galią, todėl kas susidraugauja su bitėmis, tas nenustoja su jomis draugauti visą likusi gyvenimą. Informacijos apie bitininkavimą šiuo metu yra labai daug, ko tikrai labai trūko prieš 30-35 metus. Tuo metu teko mokytis Lietuvos žemės ūkio akademijoje, kur bitininkystę dėstė šviesaus atminimo dėstytojas docentas Justinas Straigis. Knygų apie bitininkystę laisvai pirkti nebuvo, todėl teko įdėmiai klausytis ir konspektuoti, ką dėstė docento vardą turintis tikras bitininkas praktikas.
Dabar bepigu - bet kokia informacija yra visiems pasiekiama. Per tą laiką buvo apginta ne viena mokslinė disertacija, išleista nemažai knygų, įvairiausiausios informacijos galima rasti internete. Be to, galite užsiprenumeruoti UAB „Bičių korys" leidžiamą mokslo ir praktikos žurnalą „Lietuvos bitininkas". Šiame žurnale propaguojamos naujausios bitininkavimo technologijos, dalinamasi patirtimi, keliami trūkumai ir siūlomi jų sprendimo būdai.
Vis tik reikia pastebėti, kad vien skaitant įvairiausią literatūrą ar guglinant internete, be praktinio prisilietimo prie bičių, žinios neateis. Informacijos pasiūla yra tokia didelė, kad labai lengva joje pasiklysti, todėl tik įsigijus pirmąsias bičių šeimas ir praktikoje pritaikant teorines žinias, ateis samprata bei praktiniai gebėjimai. Čia kaip pradedančiam vairuotojui - kiek nori skaityk, bet kol pats nesėsi prie vairo, važiuoti neišmoksi.
Lietuvos bitininkų sąjungos viceprezidentas VDU Žemės ūkio akademijos docentas dr. Algirdas Amšiejus įvairiuose mokymuose dažnai teigia, kad bitininkas, neturintis teorinių žinių, visą gyvenimą gali likti praktiku diletantu. Norėdami tapti šiuolaikiniu bitininku turėsite sujungti savyje žinias ir stebėjimus, meilę gamtai ir ištvermę, atsargų elgesį su bitėmis ir norą tobulėti bei dar daugelį dalykų. Iš informacijos pasiūlos jūs galite sužinoti: kaip išsirinkti avilius, kokios bičių rasės yra pačios populiariausios, kaip šeimoje gyvena bitė motinėlė, tranai, bitės darbininkės, ką kiekviena iš jų veikia šeimoje, kuo ir kaip maitinasi.
Iš pirmo žvilgsnio viskas atrodo paprasta ir lengvai suprantama: bičių šeimos gyvena aviliuose ir nektarą neša iš augalų žiedų; bitė motinėlė deda kiaušinėlius, iš kurių išsirita naujos bitės; bitės darbininkės siuva korius, valo avilį, renka nektarą, kurį perdirba į medų ir sandėliuoja koriuose. Tranai šeimoje tik maitinasi ir naktimis ilsisi, tačiau dienas leidžia atokiau nuo šeimos ir visą savo gyvenimą tikisi sutikti bei numirti už vieną motinėlę. Gražios bičių melodramos verti sakiniai, tačiau, kaip yra iš tiesų, prieš pradedant bitininkauti, pabandysime aptarti toliai.
Kaip sudaryta bičių šeima
Iš bičių gyvenimo mes, žmonės, galime daug ko pasimokyti. Bitė niekada negyvena viena - bitės gyvena ir dauginasi šeimomis. Bičių šeima susideda iš bitės motinėles, tranų ir bičių darbininkių. Bičių šeimos valdymo funkcijos „bičių šeimos serverio" paskirstytos pavydėtinai sumaniai.
Tranas Bitė motinėlė Bitė darbininkė
1 pav. Bičių šeimos nariai
Bitė motinėlė - tai lytiškai subrendusi patelė, kurią šeimoje, bičių palydos apsuptyje neįgudusia akimi yra sunku atpažinti. Tačiau verta paminėti, kad vieną kartą pamačius vėliau ją atpažinsite lengvai. Motinėlė juda lėčiau už palydos bites ir yra 20-25 mm ilgio, tai yra stambiausias šeimos narys. Patikimiausi bitės motinėlės požymiai yra ilgesnis ir didesnis pilvelis, kuris išsikišęs net už suglaustų sparnų. Bitininkai profesionalai motinėles ženklina atitinkama metų spalva, pvz. 2017 m. - geltona, 2018 m. - raudona, 2019 m. - žalia, 2020 m. - mėlyna. Ženklintą motinėlę lengviau pastebėti ir nustatyti jos amžių.
Bitė motinėlė yra atsakinga už šeimos reprodukciją ir vidutiniškai gyvena iki 5 metų. Tačiau produktyviausia būna 2-3 metų amžiaus motinėlė, kuri tuo metu pajėgi padėti nuo 1500 iki 2000 vnt. kiaušinėlių per parą. Bitės darbininkės vienos motinėlės nepalieka, todėl visą gyvenimą ją lydi palyda. Palydos rūpestis, kad motinėlė būtų soti ir nesustotų dėti kiaušinėlių, t. y. kad būtų kuo pakeisti pasenusias bites darbininkes, kurių gyvenimas labai trumpas. Palydos bitės nuolat „baksnoja" motinėlę, kad ji neaptingtų ir pastoviai dirbtų - dėtų kiaušinėlius. Kai motinėlė deda kiaušinėlius, palyda ją prižiūri, maitina labai baltymingu maistu - bičių pieneliu, turinčiu įvairiausių mikroelementų ir fermentų. Bičių pienelį bitės gamina pačios, tuo metu bitės darbininkės maitinasi tik medumi. Tačiau jei motinėlė nustoja dėti kiaušinėlius ji palydos gali būti pasmerkta ir net nužudyta, o jos vietoje palyda pasiūna kelis motinėlių lopšelius (dar vadinami gelbėjimosi lopšeliai). Lopšelių gali atsirasti ir šeimai ruošiantis spiesti. Tada šių lopšelių būna daug, kartais net po kelis vienoje vietoje. Tai ženklas, kad bitės nebeturi darbo. Tokius lopšelius reikia laužyti, o bitėms padidinti darbo krūvį.
Motinėle yra apvaisinama vieną kartą savo gyvenimo pradžioje, kada kelioms valandoms, kartais net iki poros parų palieka šeimą. Poruojasi ne su vienu, o su keletu tranų. Natūralus motinėlių ir tranų poravimasis vyksta ore, o motinėlę apvaisinęs tranas iškart žūsta. Tyrimais įrodyta, kad natūraliai susiporavusios motinėlės savo spermotekoje turi 5-6 mln. spermatozoidų, kurių užtenka visam likusiam gyvenimui. Grįžusi į šeimą apvaisinta motinėlė daugiau jos nebepalieka, tačiau sena motinėlė gali išskristi su spiečiumi. Senesni bitininkai sako, kad duodant šeimai naują apvaisintą motinėlę galima jai pakirpti vieną sparną. Tai yra daroma tam, kad šeimai spiečiant būtu galima apsaugoti motinėlę nuo išskridimo iš avilio.
Be natūralaus apvaisinimo, motinėlės gali būti apvaisinamos dirbtinai. Dirbtinai apvaisinant bičių motinėles, kontroliuojama ne tik motinėlių, bet ir tranų kokybė. Šis apvaisinimo būdas yra naudojamas moksliniams tyrimams, išlaikant įvairių bičių rasių ir jų linijų grynumą bei norint gauti tarplinijines ir tarprasines mišrūnes. Lietuvoje dirbtinis bičių apvaisinimas pradėtas 1991 m. Žemdirbystės institute habilituoto biomedicinos mokslų daktaro Jono Balžeko. Dirbtinai apvaisinant motinėles atsiranda galimybė jas selekcionuoti pagal produktyvumą, spietlumą, piktumą, medaus dengimą, atsparumą ligoms ir kitus teigiamus rodiklius.
Tranas - tai bitė patinas. Šeimoje jų yra iki kelių šimtų, tačiau jie gyvena tik vieną sezoną. Motinėlė yra apvaisinama tik vieną kartą, ir tranų spermos jai užtenka visą likusį gyvenimą. Motinėlė tranų perus deda dėl apvaisinimo, todėl, akivaizdu, kad tranų kiaušinėliai yra dedami dėl kitų šeimų motinėlių apvaisinimo.
Tranai turi labai gerai išvystytą uoslę nes ore turi užuosti neapvaisintą motinėlę. Bičių motinėlė yra apvaisinama ore. Išskridusią iš avilio neapvaisintą motinėlę vejasi apie 300-400 tranų. Ji skrenda dideliu greičiu, todėl pavyti nėra lengva. Apvaisinimas gali vykti net vidutiniškai 60 km/val greityje, o ją apvaisinęs tranas krenta žemėn ir žūsta. Motinėlė grįžta į šeimą tik tada, kai yra apvaisinama 5-7 tranų. Tranai vidutiniškai gyvena taip pat kaip ir bitės darbininkės, tai yra apie 35-42 dienas. Baigiantis medunešiui šeimoje tranai yra nebemaitinami, todėl nusilpsta ir kitų bičių yra išvaromi iš avilio mirti lauke.
Bitės darbininkės - tai seksualiai neišsivysčiusios motinėlės, kurių kiekis šeimoje skirtingais metų laikas keičiasi. Pavasarį šeimoje būna iki 15-20 tūkstančių bičių, vasarą - apie 40-80 tūkstančių, o rudenį bičių vėl sumažėja iki 20-25 tūkstančių. Bitės darbininkės vidutiniškai gyvena 35-42 dienas, tačiau bitės, kurios lieka žiemoti, o jų gyvenimas nebe toks aktyvus, gyvena iki 6-7 mėnesių.
Gyvenimo kelyje bitės praeina tris etapus: tris savaites vystosi, tris savaites dirba avilyje ir tris savaites dirba lauke. Nors jų gyvenimas nėra ilgas, tačiau bitės darbininkės suspėja atlikti daug misijų. Nektaro rinkimas - tai paskutinė jos misija, kurią atlikdama bitė baigia susidėvėti ir pakeliui miršta.
Bičių šeima - tai tobulos bendruomenės pavyzdys. Tik ką išsiritusi bitė darbininkė savo veiklą pradeda valydama korių akutes, kurios taip švariai išvalomos, kad net blizga. Bičių šeimose yra palaikoma ideali tvarka, o korių akutės išvalomos net iki sterilumo. Į netvarkingą avilį bitės medaus neneša, todėl jis nuolat yra valomas nuo dulkių ir kritusių bičių. Kritusių bičių gali būti tik anksti pavasarį, tačiau po bičių apsiskraidymo silpnos bitės į avilį nebegrįžta, miršta skrydžio metu. Atminkite, kad kol bitės pajėgios skristi, jos niekada nemirs avilyje, o avilyje miršta tik nuo bado, per didelio erkėtumo ir nuo drėgmės.
Bitė darbininkė medų gamina iš žieduose esančio nektaro. Surinktas nektaras papuola į bitės medaus pūslę, kur sumaišomas su seilėmis. Kadangi nektaras yra skystas, tad jau grįždama į avilį bitė iš jo išgarina nemažą dalį vandens. Bitei parlėkus namo, pūslės raumenys susitraukia, medus iš pūslės išeina į burną ir supilamas į akutes arba atiduodamas kitai bitei. Korio akutes bitės užpildo palaipsniui jas trambuodamos galvą.
Bitės turi penkias puikiai išvystytas akis bei gerą uoslę. Šonuose esančiomis 2 didelėmis akimis bitė gali matyti labai toli į priekį; yra akys, kurios padeda matyti tamsoje, todėl naktimis bitės taip pat dirba. Plasdendamos sparneliais jos į avilį įvaro sauso oro ir taip vėdina avilį, o išvarydamos į lauką drėgną orą sudaro sąlygas, kad iš medaus greičiau išgaruotų vanduo. Be to, bitės medų kilnoja iš vienos korio akelės į kitą. Norėdamos perkelti medų jos jį dar kartą įtraukia į medaus pūslę ir per savo kvėpavimo organus pakartotinai pašalina dalį vandens iš medaus.
Supiltas į korio akutę nesubrendęs medus per 2 savaites subręsta ir virsta tikru medumi. Kad medus iš akutės neišvarvėtų, išgarinusios vandenį bitės korio akutes užakiuoja (užlipdo vaško dangteliu). Išsukdami neužakiuotą medų, mes išsukame nesubrandintą medų, kuris dar nėra įgavęs brandaus medaus fermento. Toks medus gali surūgti.
Tinkamai subrendęs, užakiuotas medus negenda, o vartojimui jis bus tinkamas net po kelių šimtų metų. Medų bitės stengiasi kaupti avilio viršuje, tuo tarpu žemesnėje korių dalyje kaupia duonelę. Tam, kad mes galėtume suvalgyti 1 arbatinį šaukštelį medaus, 400 bičių turi dirbti visą dieną. O kad surinkti 100 g medaus, bitės turi aplankyti 1,0 mln. augalų žiedų, kas atstumu atitinka vieną ratą aplink žemės rutulį. Per savo gyvenimą bitė darbininkė į avilį parneša tik 1/12 arbatinio šaukštelio medaus, arba 12 bičių vieną šaukštelį medaus prineša per visą savo gyvenimą.
Dar viena bitės misija - bitė žvalgė. Iš paties anksčiausio ryto iš avilio iškrenda bitės žvalgės. Be jokios navigacijos ar kitų šiandien populiarių vietovės įsiminimo elektroninių prietaisų aptikusios nektaro bitės žvalgės grįžta į avilį. Nutūpusios ant korių šios bitės kūno virpesiais, sukdamos aštuoniukes bei šokdamos perduoda informaciją bitėms darbininkėms apie aptiktą nektaro šaltinį. Gavusios naudingą informaciją iš avilio iškrenda didžioji bičių banga. Nektaro rinkimo metu bitės aplimpa žiedadulkėmis. Bitės turi neigiamą elektros krūvį, o žiedai teigiamą. Elektros krūvio dėka kūnai, turintys priešingo ženklo krūvius, traukia vieni kitus, todėl bitei priartėjus prie žiedo jos plaukeliai aplimpa žiedadulkėmis.
2 pav. Žiedadulkėmis aplipusi bitė darbininkė
Grįžtant namo dirba visi bitės kūno plaukeliai (vientisiniai, šereliai ir šakotieji), kurie lyg šepečiai nuo bitės nuvalo žiedadulkes, jas suvilgo nektaru ir sulipdo į mažus kamuoliukus. Šiuos 2-3 mm plika akimi matomus nešulius skrydžio metu bitės lipdo prie užpakalinių kojų gubrelių ir atrodo, lyg būtų ratuotos. Iš čia kilo eilėraščiai, patarlės ir posakiai apie ratuotas bitutes. Parnešusios žiedadulkes į avilį, jas deda į korių akeles ir tvirtai suspaudžia. Pridėjusios du trečdalius korio akelės, likusią dalį užpila medumi ir akelę užakiuoja. Taip paruošia žiedadulkių atsargą ateičiai, kuri vadinama bičių duonele.
Bitės saugai. Bitės turi daug priešų, todėl avilio laka pastoviai yra saugoma bičių saugų. Tai dar viena bitės misija, kuri būna atliekama vidutiniškai sulaukus trijų savaičių amžiaus. Grįžtančios į avilį bitės yra saugų apuostomos, todėl svetimų šeimų bičių patekimas į avilį yra neimanomas. Tačiau šeimai nusilpus vis tik atsiranda galimybė svetimų šeimų bitėms patekti į avilį. Neretai į silpnesnę šeimą patekusios svetimos bitės sunaikina saugus, nužudo motinėlę, išžudo visą šeimą ir išsineša sukauptą medų. Tokie atvejai dažnesni rudeninio maitinimo metu. Todėl esant silpnesnei šeimai nepradėkite maitinti žiemai prieš tai nesusiaurinę lakos. Laką galima susiaurinti net iki vienos bitės praėjimo. Tokiu būdu silpnesnės šeimos saugai sugebės ją apsaugoti nuo puolančių bičių vagilių.
Būna nemažai atvejų, kada bites iš lauko puola ir bando prasibrauti į avilio vidų vienišos agresyvios vapsvos arba vapsvos bičių vilkai. Jei įsibrovėlė dar lauke, ją apstoja būrys bičių ir bando nuvyti, tačiau jeigu vis tik vapsva įsibrovė į avilio vidų, bitės ją apsupa kamuoliu ir savo raumenų pagalba įkaitina kamuolio vidurį net iki 45-50 °C. Nuo perkaitimo įsibrovėlė miršta. Jeigu kartais į avilį įlenda pelė, bitės ją mirtinai sugelia. Kad pelės kūnas nepradėtų irti jis yra mumifikuojamas pikiu.
Bitės saugai avilį saugo ir iš išorės, todėl staigūs judesiai prie avilio bičių gali būti nesuprasti. Kaip ir emocinis blaškymasis, bandymas vaikyti aplink pradėjusias skraidyti bites ar bėgimas nuo jų. Pradėdami bitininkauti atminkite, kad bitės nemėgsta to, kas primena laukinį žvėrį, todėl tamsi bitininko apranga nėra tinkama bitininkavimui. Rekomenduojama bitininkų apranga yra kiek imanoma šviesesnė. Bitėms nepatinka ir stiprūs kvapai, todėl nerekomenduojama eiti prie bičių apsirengus nemalonų kvapą skleidžiančiais drabužiais, suprakaitavus, ar su alkoholio kvapu.
Turbūt teko girdėti, kad bitės atpažįsta bityno šeimininką, tačiau taip nėra - bitės ne šunys. Jos gyvena pagal dauginimosi ir išsimaitinimo instinktą, todėl medų neša ne šeimininkui, o savo šeimai, ir jūsų nelaiko savo šeimininku. Tačiau dažnai lankantis bityne bitės pradeda priprasti prie jūsų kūno kvapo, todėl prie avilių besiartinant nepažįstamam žmogui į jo skleidžiamą kūno kvapą jos gali elgtis sureaguojant agresyviau.
Bičių rasės
Šiuo metu Lietuvoje egzistuojančios bičių rasės atsirado dėl natūralios ir dirbtinės atrankos. Pačios populiariausios šiuo metu yra Karnikos ir Bakfasto. Kai kurie bitininkauja su Kaukazo kalnų pilkosiomis. Be šių trijų įvardytų rasių lietuvių bitynuose tai pat sutinkamos Nigra, italijos, vietinės, mišrūnės ir dar mažiau populiarios kitos rasės. Tačiau grynai lietuviškos rasės jau seniai nebėra. Netgi miškų drevėse galite pasigauti tik invazines mišrūnes. Ne vieną dešimtmetį bitininkaujančių bitininkų teigimu, jauna, stipri, sveika, geros rasės bičių motinėlė - tai garantas, kad avilyje bus tvarka ir geras medunešis.
Toliau susipažinkime tik su pačiomis populiariausiomis bičių rasėmis:
Karnikos rasė - taip ji vadinama bitininkų tarpe, tačiau tai yra Krainos bitė. Ši rasė yra išvesta natūraliu būdu. Dėl polinkio stipriai daugintis yra labai mėgstama mūsų bitininkų. Natūralios jos buveinės yra Balkanų pusiasalio, Slovėnijos, Kroatijos, Serbijos, Juodkalnijos, Alpių teritorijoje. Charakteris ramus ir taikus. Šios rasės bitės sparčiai vystosi pavasarį, todėl efektyviai renka nektarą iš ankstyvų medingų augalų (lazdynų, gluosnių, šalpusnių ir kt.) ir garantuoja pavasarinį medų. Vidutiniškai spiečiančios (nuo 3 iki 30%). Tačiau vasaros metu, kai nėra medunešio, karnikos bitės nustoja auginti perus.
Bakfasto rasė - tai Anglijos vienuolyne vienuolio Adamo sukurtas tarprasinis hibridas. Bitininkų teigimu, šios rasės bitės yra mažiau linkusios spiesti negu Karnikos. Sezono metu šių bičių šeimose yra auginama daug perų. Didžiausias šios rasės produktyvumas yra korpusiniuose aviliuose. Motinėlė iš lizdinio korpuso nėra linkusi pakilti aukštyn, o lizdiniame korpuse perai būna nuo vieno krašto iki kito. Kadangi spietimui yra mažai linkusios, todėl norint kad šeima sezono metu parodytų kuo didesnį produktyvumą, neribokite jos darbo. Be to, ši rasė nemėgsta dirbtinio spietimo bei šeimų atidalimo rėmeliais.
Kaukazo kalnų pilkosios - bitininkų tarpe dar vadinamos raudonųjų dobilų bitėmis. Jos turi ilgiausius (6,9-7,2 mm) straublelius, nepiktos, ramios. Surenka daugiau pikio, kai kurios šeimos žiemai juo susiaurina net lakas. Blogiau prižiūrint šios rasės bites, pagrindinių medunešių metu medumi gali užpildyti net lizdo centrą ir taip apriboti perų kiekį. Šios rasės bitės prasčiau vystosi pavasarį, tačiau apdulkinant raudonuosius dobilus net rugpjūčio mėnesį jaučiasi labai puikiai, todėl žiemai gali būti ruošiamos vėliau, negu Karnikos ar Bakfasto rasės bitės. Be to, šios rasės bitės silpniau reaguoja į dūmus ir blogiau už kitas žiemoja.
Bičių priežiūra
Iš sovietinių laikų yra susiformavusi klaidinga nuomonė, kad bitininkystė yra pagyvenusių žmonių hobis. Kitaip tariant - didelio fizinio krūvio nėra, bičių priežiūrai laiko reikia minimaliai, o daugiausia laiko - tai kartas nuo karto išsukti medų. Bet iš tiesų taip nėra. Piešiamas romantiškas bitininko hobis, pasakos apie medaus upes, iš kurių gaunamos didelės pajamos, tačiau jos greitai pavirsta eiline bitininkavimo proza. Pradedantiesiems reikia būti pasirengusiems visų rūšių rūpesčiams ir nusivylimams. Reikės ir laiko, bus pakankamai rūpesčių, trūks žinių, trūks praktikos, susidursite su nepalankiomis sąlygomis ir t.t.
Kalbant apie realias laiko sąnaudas norisi pažymėti, kad tai priklauso nuo bitininko įgūdžių ir nuo to, kaip greitai sugebėsite šiuos įgūdžius pritaikyti bičių šeimų priežiūroje. Bičių priežiūros pradžioje kiekvienas avilio dangčio atidarymas yra lydimas baimės ir nežinios, ką rasite šeimoje ir kaip vienu ar kitu atveju elgtis. Noriu pabrėžti, kad tai, ką skaitėte yra viena, o praktiniai įgūdžiai - yra kita. Ne vienas pradedantysis bitininkas yra sakęs, kad viską daro taip, kaip rašo bitininkystės knygose, o laukiamo rezultato nėra, arba gaunasi visai priešingai. Tik supratus veiksmų seką suprasite, kam to reikia ir koks iš to bus rezultatas.
Turintys ne vienų metų patirtį bitininkai sako, kad vienos šeimos priežiūra vidutiniškai trunka apie 10-15 valandų per metus. Sezono metu 10 bičių šeimų priežiūra ir aptarnavimas užtrunka nuo 8 iki 12 valandų per savaitę. Tačiau šis laikas nėra proporcingas visus 12 mėnesių. Pagrindiniai sezono darbai yra atliekami rugpjūčio mėnesį: medaus ėmimas, sukimas, lizdų siaurinimas, maitinimas žiemai. Mažiausia darbo yra lapkričio, gruodžio, sausio mėnesiais. Sakyti, kad bitės tam laikotarpiui yra paliekamos be priežiūros, nenorėčiau, nes turi būti tikrinama, ar gerai pridengtos lakos, reikalui esant nuvalomos mirusios bitės, tikrinamos ir reikalui esant keičiamos pagalvės, pradėjus snigti lakos pridengiamos ir t.t. Be to, šiuo laikotarpiu reikėtų gaminti reikiamą inventorių, įsivielinti ir įklijuoti vaškuolėmis rėmelius bei tobulinti savo žinias. Vasario mėnesį jau reikia tikrinti šeimas, ar jos dar turi pakankamai maisto ir, reikalui esant, papildomai pamaitinti, o atėjus kovui ateina ir pirmi pavasariniai rūpesčiai, ir darbų daugėja.
Geriausi įgūdžiai ateis, jeigu visus tuos darbus darysite su patyrusio bitininko priežūra. Gal turite giminaitį ar draugą bitininką, kodėl nepasisiūlius jam pagalbon valyti rėmelių nuo seno vaško, įvielinti naujai, įklijuoti vaškuolę. Arba padėti patyrusiam bitininkui darbuotis prie avilių, pažvelgti į lizdą, jausti ne tik svaiginantį medaus aromatą, bet pajusti ir bičių gėlimą. Medikų teigimu neturintiems alergijos bičių nuodai stimuliuoja organizmo atsinaujinimą, gerina širdies vaiklą, plečia kraujagysles. Nuodai per nervų sistemą slenka iki smegenų ir stimuliuoja snaudžiančius ar miegančius smegenų centrus.
Šioje vietoje norėčiau duoti dar vieną patarimą. Bitininkystė yra vienas seniausių amatų Lietuvoje, todėl jeigu manote, kad jums patariantis bitininkas yra diletantas, nesiginčykit su juo, bet praktinius patarimus lyginkite su teorija. Kartais senų bitininkų praktiniai patarimai gali nebeatitikti šiuolaikinių bitininkavimo technologijų.
Nuo kiek šeimų pradėti bitininkauti
Bitininkui mėgėjui nekliudo nei užimamos pareigos, nei amžius, nei lytis. Jeigu turite tam noro, laisvo laiko ir laikymo sąlygas - užsiimti bitininkyste nėra jokių kliūčių. Tačiau laikymo sąlygoms yra kai kurie apribojimai, pvz. gyvenant daugiabutyje ir turint didelį norą bitininkauti, bet neturint jokio kito žemės sklypo ploto užsiimti bitininkyste jūs negalėsite. Pagal galiojančias Gyvūnų laikymo savivaldybių teritorijų gyvenamosiose vietovėse taisykles, viename are žemės galima laikyti vieną bičių šeimą. Norint laikyti daugiau, reikia gauti raštišką besiribojančių valdų savininkų sutikimą.
Jeigu jūsų turimos bičių laikymo sąlygos atitinka šiuos reikalavimus, tai galite pradėti mokytis bitininkauti nuo 3-5 bičių šeimų. Turbūt paklausite, kodėl ne nuo 1-2 šeimų. Taip, galite ir nuo 1-2, tačiau, kaip rodo praktika, 3 ar 5 šeimų priežiūra neužims žymiai daugiau laiko. Vienas pasiruošimas, apsirengimas ir laiko skyrimas priežiūrai, tačiau praktiniai įgūdžiai atsiras greičiau. Žinoma, nėra garantijos, kad išvengsite klaidų, tačiau ir sėkmės tikimybė yra didesnė. Neturint jokios praktikos tikrai nerekomenduojama pradėti bitininkauti nuo 10 ar 20 bičių šeimų, nes taip atsiranda daug didesnė nesekmės tikimybė ir žymiai didesni nuostoliai. Palyginimui pateiksiu pavyzdį. Jūs išmokote vairuoti automobilį ten, kur nedidelis eismas. Neturėdami įgūdžių ir tik ką išmokę vairuoti turbūt nerizikuosite iškart važiuoti ten, kur intensyvus eismas. Tačiau, norėdami išmokti jaustis saugiai prie vairo, turite kuo daugiau vairuoti. Taip ir su bitininkavimu - turite brandinti įgūdžius. Įgūdžių reikia ir ruošiant bites žiemai, ir stiprinant šeimas pavasarį, o netinkamai atliekant šį darbą - bitės išmirs. Prasidėjus sezonui teks ne tik tinkamai plėsti šeimas, bet ir proporcingai didinti darbo krūvį. Atlikus šiuos darbus netinkamai ir ne laiku - bitės spies, silpnės šeimos.
Kur ir kada įsigyti bičių šeimų
Pirmiausia turite nuspręsti, kaip ir iš kur įsigyti bičių. Skeptikai pasakytų, kad nieko nėra sudėtingo jas pasiimti iš tuščiaviduriame medyje ar namo plyšyje apsigyvenusių bičių. Tačiau toks metodas ne jums. Kol nėra įgūdžių, apie tokius metodus pamirškite, nes išdraskysite esamą lizdą, o bičių šeimos nepersikelsite. Tada apsvarsykime kitus bičių įsigijimo metodus, tokius kaip natūralūs ar dirbtiniai spiečiai ir bičių šeimų pirkimas. Jeigu turite įsigiję avilius, tinka bet koks iš šių metodų.
Bičių spiečių galite pasigauti patys, tačiau tam reikia spietinės. Kaip vyksta bičių spietimas? Natūraliai bitės dauginasi spiečiais. Spietimuisi besiruošianti šeima blogiau dirba, nesiūna korių, tingiai skrenda į ganyklas ir neša nektarą. Jeigu bičių šeimininkas šių požymių nepastebėjo, dažniausiai po savaitės nuo šių požymių atsiradimo išeina pirmas spiečius, kuris iškrenda kartu su senąja motinėle ir paskui save išsiveda nuo trečdalio iki pusės visų avilio bičių. Išeidamos su spiečiumi bitės kartu su savimi išsineša apie 2-3 kilogramus medaus. Įsigijus natūralų bičių spiečių nežinome bičių rasės, galimo užsikrėtimo varatoze ir pan., todėl šeimai apsipratus naujoje vietoje, kol dar nėra perų, rekomenduojama keisti motinėlę ir gydyti nuo erkių.
Dirbtiną bičių spiečių, arba jų pagrindu suformuotas naujas šeimas galite nusipirkti ieškodami skelbimų internete. Tačiau jeigu turite pažįstamų bitininkų, tuomet turite galimybę bites įsigyti tiesiogiai ir su didesne garantija bičių produktyvumui, o taip pat gausite išsamesnę informaciją apie įsigytų bičių agresyvumą ir sergamumą.
Neturint avilių bičių šeimas galite nusipirkti su aviliais. Perkant sezono metu stipri šeima turi užimti ne mažiau kaip 6 rėmelius, ir iš jų beveik visi turi būti su perais. Tokiu būdu pigiau įsigysite ir meduvę (magaziną) bei lizdinių ir meduvinių rėmelių. Jeigu aviliai reikalauja remonto, o jūs mėgstate meistrauti, nebijokite pirkti su senesniais aviliais. Nauji Dadano tipo aviliai su meduvėmis ir korių rėmeliais kainuoja apie 140 eurų. Tačiau rėmeliai būna be vaškuolių, todėl vienam aviliui dar reiks apie 30-40 eurų vaškuolėms įsigyti. Bičių šeimą su senu aviliu galite įsigyti vidutiniškai už 100-150 eurų.
Nusipirkus bites su aviliais jas pervežkite vėlai vakare arba naktį. Transportavimo metu lakos turėtū būti uždaromos, o rėmeliai lizde - sutvirtinami iš viršaus. Parvežus bites lakos atidaromos, o priekyje avilio ties lakos viduriu rekomenduojama įsmeigti medžio šaką kaip kliūtį, kad ryte išskrisdamos bitės į ją atsitrenktų ir po to legviau rastų naują avilio vietą.
Aviliai bitėms
Bitininkavimo tradicijos Lietuvoje nesikeičia jau daug metų. Ilgus dešimtmečius bitininkai mėgėjai bites laiko klasikiniuose Dadano tipo aviliuose. Tai stačiakampio formos aviliai, kuriuose iš viršaus vertikaliai statomi koriai. Bitės medų kaupia korių viršuje, virš perų, ir į lizdo šonus. Didesni kiekiai medaus iš tokio tipo avilių yra surenkami ant lizdo viršaus dedamose meduvėse (magazinuose). Pas mus dažniausiai naudojami dalinai apšiltinti 16 rėmų aviliai. Pradedantiesiems bitininkauti tokio tipo aviliuose lengviau susipažinti su bičių šeimos gyvenimu, bitės biologija, sukaupti patirtį apie bičių metus ir t.t. Neturint praktikos ir tik susipažinus su bičių priežiūra, rinktis kitus sprendimus būtų per didelis išūkis.
Be Dadano avilių per paskutinius dešimtmečius labai išpopuliarėjo rėminiai (daugiaaukščiai) aviliai. Tai ne naujo tipo aviliai, tačiau mūsų bitininkų labiau buvo mėgiami standartiniai Dadano tipo aviliai.
Daugiaaukščio avilio dugnas yra pagamintas iš rėmo, vielinio tinklo ir ištraukiamo apatinio dugno, kuris vasarai gali būti išimamas. Kai kurie gamintojai šiuo metu tokius avilius gamina ir su ištraukiamu vieliniu tinkleliu. Tai labai patogu, kada reikia išvalyti mirusias bites po žiemos. Vielinis tinklelis yra tokio tankumo, kad pro akutes pralystų erkės ir šiukšlės, tačiau bitės nepralenda. Išvalyti avilio apačią galima bet kuriuo metu - tereikia ištraukti apatinį dugną. Be to, šis dugnas reikalingas pavasarį, kada bičių šeima pradeda intensyviau auginti perus.
Bitės gyvena lizdiniuose korpusuose, kurių gali būti vienas, du, o kartais net ir trijų aukštų, o ant jų dedami meduviniai korpusai, kurių taip pat gali būti tiek, kiek reikia bitininkavimo sezonui. Gryname ore gyvenančios bitės būna geresnės savijautos, mažiau serga ir neša aukštesnės kokybės medų. Rėminiai (daugiaaukščiai) aviliai yra lengvesni, o jų detales galima dėlioti vieną ant kitos, kaip kalades. Kadangi bitės prigimtis medų kaupti viršuje, o ne į šonus, todėl naudojant rėminius avilius bitininkystė tampa našesnė, nes į šiuos avilius bitės sugeba prinešti daug daugiau medaus, negu į Dadano tipo.
Be to, iš korpusinių avilių daug lengviau išimti medų. Tam naudojamas bičių išleistuvas, kurio dėka bitės gali išlysti iš ruošiamo medaus išėmimui korpuso, o atgal į jį įlisti nebegali. Jei bitininkas nesiruošia sukti medaus iš pripildyto korpuso arba neturi tam laiko, medų išsukti galima ir iš kelių korpusų. Tam pilnas medaus korpusas yra dedamas ant viršaus, o po juo statomas tuščiais rėmeliais korpusas. Tokiu būdu per sezoną aukštyn galima sukrauti net iki keletos korpusų ir tik rudeniop iš jų išsukti medų.
Bičių ganyklos
Norėdami iš savo bityno turėti ne tik malonumą, bet ir naudą, neužteks vien supratimo apie bičių gyvenimą, tinkamų avilių, produktyvios motinėlės, tačiau reikės ir gerų ganyklų bitėms. Pradėję bitininkauti su 3-5 bičių šeimomis, tačiau nepasirūpinę, kur bitės turi skristi ir iš kur parsinešti nektaro, nesulausite ir stebuklo. Bitėms nepaduosite mineralinių baltyminių priedų, ar vitaminų - bitėms reikia žiedų. Sveikintina, jeigu bityną įkūrėte netoli miško, nes miško natūralių pievų augalai labai tinka ekologiniam bitininkavimui. Tačiau jeigu neturite tokios galimybės, kelios pavasarinės blindės, žydinčios obelys ar vasaros vyduryje žydinčios liepos - tai tik trumpalaikis medunešis. O iš kur daugiau?
Iš pavieniai žydinčių augalų medaus turėsite labai nedaug, o, esant prastesnei vasarai, bites gali tekti net maitinti. Be to, maisto stygius skatina bites maisto ieškotis kitur, skatina spiesti. Todėl turite pasirūpinti medingais augalais arba vežioti bites prie medingų plotų. Susitarus su ūkininkais yra galimybė pasinaudoti žydinčio rapso ar grikių plotais. Norėdamas didesnio derliaus nei vienas ūkininkas neatsisakys iš jūsų bičių gauti sau naudos. Be įvardytų sukultūrintų medingų augalų plantacijų, dažnai bitininkai savo žemes apsėja lafanto, bandrenio, facelijų, geltonžiedžio barkūno, agurklės, raudonėlių, čiobrelių sėklomis. Įvairių tyrimų duomenimis, bitės iš facelijų prineša 290 kg/ha, iš barkūnų - 250 kg/ha, juozažolių - 300 kg/ha, melisų - 200 kg/ha. Pasėjus medingus augalus į derlingesnes žemes, šie skaičiai yra visai kitokie, pvz. iš barkūno pavyksta surinkti net 500-700 kg/ha medaus. Dar norisi paminėti derlingesnes dirvas mėgstantį anyžinį lafantą. Šis augalas - tai savotiškas biostimuliatorius, ženšenio giminaitis, kuris pasižymi antibakteriniu veikimu, mažina arterinį kraujospūdį, švelnina kosulį, stiprina širdies veiklą, žadina apetitą, gerina organizmo medžiagų apykaitą. Kai kurių šalių medicinoje naudojamas senėjimo procesams sulėtinti, o auginant šį augalą bičių ganykloje yra prirenkama net iki 1000 kg/ha nektaro. Tačiau, kad gauti tokius rezultatus reikalingos palankios oro sąlygos. Jeigų augalų žydėjimo metu dažni lietūs, bitės tokių kiekių nektaro tikrai nesurinks.
Jeigu nuo pat pirmos bitininkavimo dienos savo bitynui sudarysite tokias sąlygas, kad bitės dirbtų taupydamos jėgas, o ne kelių kilometrų spinduliu rinktų nektarą iš pavienių augalų - bitės jums atsilygins medaus gausa.
Be medingųjų plotų bitėms reikalingas vanduo. Esant karštiems orams bitėms darbuotis būna daug sunkiau negu esant vėsiam orui, todėl nuo pat ankstyvo pavasario bitės turi turėti vandens girdyklas.
Bitininko inventorius
Kiekvienas pradedantis bitininkas susiduria su klausimu, ko reikia darbui su bitėmis. Patogiam ir saugiam dabui su bitėmis reikia turėti invetoriaus rinkinį.
Bitininkaujant bus reikalingas ne tik tas inventorius, su kuriuo jūs eisite prie bičių, tačiau ir tinkamos patalpos. Pradėdamas bitininkauti bitininkas turi turėti sausą vietą uždaroje patalpoje, kurioje jis saugos bitininkystės inventorių, įvairias bitininkavinui skirtas medžiagas, remontuos avilius, įklijuos į rėmelius vaškuoles ir atliks kitus bitininkavimui reikalingus darbus. Be to, dar reikės uždaros patalpos, kurioje bus sukamas iš avilių išimtas medus.
Bitininko rūbai - tai apsauginiai drabužiai, vienas iš pirmųjų dalykų, kuriuos turite įsigyti. Jums reikės veido tinklelio, kad bitės nesiveltų į plaukus. Dirbant eilinius bitininko darbus ir norint išlikti švariam, nebūtinas pilnas kostiumas, tinka lengva striukė su prisegtu tinkleliu. Šydas atsitraukia užtrauktuku, todėl galėsite jį nusimesti, kai norėsite atsigerti arba važiuosite į kitą bityną. Pilno kostiumo ir pirštinių reikia tada, kai dirbate sunkesnius darbus, kai nėra labai tinkamas oras ir bitės nelabai gerai nusiteikusios, arba kai jums reikia greitai judėti.
Dūminė tarnauja tam, kad apžiūrint bites būtų galima nukreipti dūmų srautą į jas ir apraminti. Dūminės įdegimui yra naudojamas sausas dulis (sudulėjusi lapuočių medžių mediena), tačiau nepatartina naudoti sausų medžio drožlių, pjuvenų, skudurų, nes nesudulėjęs medis smilksta karštesnėje temperatūroje, todėl gali apdeginti bites, o skudurų kvapas bites erzina.
Bitininko kaltas. Naudojamas avilio korpusų, lizdo rėmelių išjudinimui po to, kai bitės būna juos užpikiavusios. Be to, šiuo kaltu galima nuvalyti pikį, vašką ar pavasarį nuo korių nuvalyti bičių viduriavimo žymes.
Švelni šluotelė naudojama apžiūros metu bičių nušlavimui nuo korių. Be švelnios šluotelės bitininkai naudoja žąsies sparno galinę dalį, kuri taip pat tinka švelniam bičių nušlavimui nuo korių.
Korių atakiavimo įrankiai. Korių atakiavimui reikia turėti atakiavimo vonelę, į kurią atakiavimui įstatomi korai. Vaško nuėmimui nuo akučių reikalingas atakiavimo peilis arba šakutės. Atakiuoti galima ir atakiavimo voleliu.
Medsukis yra naudojamas medaus išėmimui iš korių. Šis įtaisas veikia išcentrinės jėgos principu: atakiuoti koriai su rėmeliais įstatomi į medsukyje tam paruoštas vietas ir pradedamas sukimas. Veikiamas išcentrinės jėgos medus ištaškomas iš korių akučių ir, atsimušęs į medsukio šonus, nuteka žemyn į dugną, kur yra medaus išleidimo čiaupas. Išsukant medų rėmeliai su koriais lieka nepažeisti.
Medsukiai būna rankiniai, rankiniai - elektriniai, elektriniai.
Medaus košimas. Išsuktas medus gali turėti smulkių pikio, vaško nuolaužų, ar kitų neženklių priemaišų, todėl išleidžiamas iš medsukio medus yra košiamas. Košimui naudojami metalinai ir nailoniniai koštuvai.
Pagrindinės bitininkavimo klaidos
Nors ir kaip benorėtumėt, tačiau pradėję bitininkauti neapseisite be klaidų. Laimei, bites gamta aprūpino puikia priminimo priemone (kitaip tariant - geluonimi), kuri „greitai taiso bitininkų klaidas". Tačiau dauguma šiame straipsnyje pateiktos informacijos jums bus naudinga tik po to, kai įgysite tam tikros patirties. Nepaisant to, niekada nėra per anksti galvoti apie galimas klaidas. Lietuvių patarlė sako, kad „gudrus mokosi iš svetimų klaidų, o kvailas iš savo". Kad nereikėtų mokytis iš savo klaidų, pasižymėkite šį skyrių atskirai ir į jį grįžkite dar ne vieną kartą.
Visi bitininko darbai bityne turi būri planuojami. Negalima eiti prie bičių, o nuėjus prisiminti, kad pamiršote dūminę, kepurę su tinkleliu ar reikalingus instrumentus, o ypač nusiviliama, kada dūminę turite, o neturite degtukų ar žiebtuvėlio, arba turite kuo įdegti dulį, tačiau jį pamiršote pasiimti. Geriausia visus reikalingus įrankius ir priemones (bitininko kaltas, šluotelė, replės, duminė, dulis, degtukai, apsauginės pirštinės, kepurė su tinkleliu, užrašų knygutė ir t.t.) turėti bitininko įrankių dėžėje.
Apie dažniausiai pasitaikančias bitininkų klaidas būtina pakalbėti šiek tiek plačiau.
Bitininkavimo žinių trūkumas. Tai pati silpniausia pradedančio bitininko vieta. Norint tapti patyrusiu bitininku, neužteks skaityti įvairią literatūrą apie bitininkystę, bet teks ją taikyti savo bityne. Kaip vieną iš pirmųjų pradedančiojo bitininko klaidų tenka įvardyti bitės biologijos nepažinimą ir netgi nenorą susipažinti su ja. Kalbantis su bitininkais pastebėta, kad skyrius apie bitės biologiją dažniausiai nėra skaitomas, o tie lapai praverčiami. Tai toks pat skyrius, kaip ir apie bičių šeimos gyvenimą ar bičių metus. Nepažįstant bitės kūno sandaros, nesuprantant, per kiek laiko iš kiaušinėlio išsirita bitės, kiek ir kaip jos gyvena, sunkiau ateis pakankamas bitininkavimui supratimas apie bites ir jų šeimos gyvenimą.
Įvairiausių praktinių patarimų galite gauti tiesiogiai bandraudami su bitininkais ar reikiamos informacijos ieškodami internete. Jeigu nesate socialinio tinklo Facebook narys, užsiregistruokite. Šiame socialiniame tinkle yra sukurta ne viena grupė bitininkams. Jose galėsite ne tik užduoti klausimus, tačiau dalyvausite atviruose pokalbiuose su daug metų bitininkaujančiais ir noriai patirtimi besidalinančiais šios grupės nariais. Dar vienas siacialinis tinklas yra vaizdo įrašus tiekiantis tinklas YouTube. Šiame tinkle yra labai daug filmuotos medžiagos apie bitininkystę.
Netinkamas avilių išdėstymas. Ši klaida kyla iš anksčiau įvardytos problemos - bitininkystės teorijos nežinojimo. Neturint supratimo apie bitininkystę galima pagalvoti, kad avilių išdėstymas neturi jokios reikšmės. Statant avilius bityne būtina imtis priemonių, padedančių išvengti bičių klaidžiojimo. Ne tik išdėstymas turi didelę reikšmę, tačiau ir atitinkamos avilių spalvos, augmenija prie avilio, kas leidžia bitėms lengviau rasti savo šeimą. Be to, avilio lakos nukreipimo vieta taip pat turi nemažą reikšmę. Geriausia lakų kryptis yra į pietryčius, kad bitės iš ryto gautų kuo daugiau šilumos ir pradėtų anksčiau dirbti. Jeigu yra galimybė - statykite avilį pavėsyje taip, kad pietų saulės spinduliai jo nekaitintų. Be to, aviliai turi būti statomi lygiai horizontaliai. Nestatykite avilių su pasvyrimu.
Netinkamas bičių paruošimas žiemai. Pradedantieji bitininkai dažnai pamiršta, kad ateinančiam sezonui pradėti ruoštis reikia vasarai baigiantis. Išėmus medų turi būti susiaurinami lizdai paliekant tiek korių, kiek jų bitės tirštai aptupia (6-8 lizdo rėmeliai). Tačiau jeigu bitės aptupia tik 2-3 rėmelius, tokia šeima yra silpna, todėl prieš žiemą ją reikia sujugti su kita panašia šeima, arba rėmeliais prijungti prie kitų šeimų. Šeimų sujungimas reikalauja žinių, todėl neturint patirties, be pagalbos to gali nepavykti padaryti.
Iš bitininkų praktikos galima pažymėti, kad stiprioms bičių šeimoms, žiemojančioms ant 10 rėmelių, žiemai reikėtų palikti apie 23-25 kg maisto, pvz. šeimai, žiemojančiai ant 7 rėmelių, - 16 kg, ant 8 - 18,5 kg. Vienam rėmeliui vidutiniškai 2,3 - 2,5 kg. Atminkit, kad geriau daugiau, negu mažiau. Atkreipkite dėmesį ir nepersistenkite - nereikia viso maisto sumaitinti vienu metu. Maitinimą skirkite per pusę ir kiekvieną dalį dar padalinkite vidutiniškai į tris dalis, pvz. jeigu šeima žiemojimui ruošiama ant 8 rėmelių, tai, kaip minėjau, reikia 18,5 kg maisto. Padalinus per pusę gausite po 9,25 kg, kuriuos išdalinate dar į tris dalis. Pirmam maitinimui per tris kartus atiduodate pirmą dalį (9,25 kg), po to darykite dviejų savaičių pertrauką ir atiduokite likusią dalį. Pertrauka yra daroma tam, kad bitės neužpiltų visų rėmelių sirupu, tačiau galėtų dirbti invertuojant ir užakiuojant susineštą maistą. Be to, dažnai būna, kad rugpjūčio antra pusė ir rugsėjo pradžia dar yra palanki perų auginimui. Šiuo laikotarpiu išsiritusios bitės žiemoja, todėl jos savo organizme turi sukaupti kuo geresnį energijos potencialą. Tuo tarpu užpylus visus rėmelius sirupu, motinėlė nebeturi vietos kiaušinėliams.
Pradėti maitinti bites žiemai rekomenduojama kuo anksčiau, kad senosios vasaros bitės suspėtų sirupą invertuoti į cukrinį medų ir jį užakiuoti. Suvėlinus maitinimą sirupą invertuoti teks jaunoms bitėms, kurios žiemos, todėl jos bus priverstos naudoti fermentus, skirtus pavasariniam perų maisto gaminimui, ko pasekoje bus silpnesnės. Štai todėl vėliau pamaitintos bitės blogiau žiemoja. Laiku pamaitinus rudenį, šeimų žūčių būna mažiau. Aplaidumas ar pasiteisinimas, kad pritrūko laiko ir bitės buvo maitinamos spalio mėnesį, neišvengiamai susilpnina bičių šeimas, o dažnai priveda prie bičių žūties. Net išgyvenusi ir sulaukusi pavasario tokia šeima skurs ir gali sustiprėti tik vasarai įpusėjus.
UAB „Bičių korys" bičių maitinimui siūlo kandi tešlą „Fondabee". Ši tešla paruošta naudojimui tiek žiemą, tiek anksti pavasarį - tereikia ją tiesiog uždėti ant rėmelių. Kai kurie bitininkai šią tešlą naudoja visus metus ir nenaudoja sirupo.
Tuo pačiu maitinimo metu būtina bites gydyti nuo erkių, tačiau vaistų per žiemą negalima palikti. Po gydymo patikrinkite bičių šeimų erkėtumą.
Maisto trūkumas anksti pavasarį. Paskutinių metų šiltos žiemos duoda savo neigiamus rezultatus bičių žiemojimui. Jeigu ruduo buvo šiltas bitės ilgai nesusimeta į kamuolį ir suvartoja daug daugiau žiemai ruošto maisto. Taip pat pastebėta, kad jei minusinė paros temperatūra prasideda tik po Naujų metų, kas tampa būdinga mūsų žiemoms, todėl bitės iki to laiko taip pat žiemoja padrikai ir sunaudoja daug daugiau žiemos atsargų.
Sausio pabaigoje ar vasario mėnesį raskite laiko atidaryti avilių dangčius bei pažiūrėti po apšiltinimu, kur yra susimetęs bičių kamuolys. Jeigu bitės viršuje - žiemos atsargos baigiasi, todėl papildomai būtina pamaitinti kandi tešla be priedų.
Kol bitės neapsiskraidę negalima jų maitinti cukraus sirupu. Esant tokiems orams žiemos bitės intensyviau maitinasi, jų pilveliuose susikaupia daugiau išmatų, todėl būna pasilpusios ir sirupo pakankamai gerai nebeinvertuoja, jo nebeužakiuoja, o galiausiai nuo jo suviduriuoja. Be kandi tešlos ant rėmelių galite uždėti apverstą neišsuktą medaus korį, kurį po kiek laiko apversite kita puse.
Bitės nebijo šalčio, tačiau bijo bado ir drėgmės. Tuo pačiu apžiūros metu patikrinkite, ar nesudrėkusios pagalvės, o, reikalui esant, jas pakeiskite sausomis. Atminkite, kad nereaguojant į maisto trūkumą ir drėgmę tai gali neigiamai arba tragiškai atsiliepti bičių šeimai.
Ankstyvą pavasarį patikrinkite bičių erkėtumą ir kol dar yra nemažai laiko iki medunešio, reikalui esant, galimas papildomas gydymas.
Lizdų plėtimas patamsėjusiais koriais. Prasidėjus pavasariniam perų auginimui bitės gerai siuva korius. Tačiau intensyvus korių siuvimas vyksta tik iki birželio pabaigos, todėl naudokitės proga ir lizdų plėtimui nenaudokite senų, ženkliai patamsėjusių korių. Senuose koriuose yra susiaurėjusios akutės, todėl išsivysto mažesnės bitės. Bitininkavimo sezono metu pradėkite ruoštis kitiems metams, stenkitės rėmelius keisti vietomis taip, kad patamsėję koriai atsirastų lizdo šonuose. Be to, seni koriai dažnai būna užsikrėtę ligomis. Būna atvejų, kad su senu koriu įnešta į avilį liga paplinta šeimoje ir baigiasi tragiškai.
Tranų perų naikinimas - tai dar viena bitininkų daroma klaida. Šeimoje esant darbingai motinėlei reikalingi ir tranai. Nors šeimoje dirbanti motinėlė yra apvaisinta visam likusiam gyvenimui, tačiau pastoviai naikinant tranų perus motinėlė jaučiasi nepilnavertė ir pradeda blaškytis. Būna atvejų, kad šeimose, kuriose pastoviai naikinami visi traniniai perai, motinėlė naujus perus deda nevientisai, o išmėtytus.
Tranų sukurta pilnavertiškumo aplinka apsaugo šeimą nuo spietimo. Gyvendami šeimose tranai suvartoja daug bičių pienelio, todėl matant traninius perus nerekomenduojama jų naikinti. Tačiau žuvus motinėlei, dėl neišsivysčiusių vaisos organų bitės darbininkės gali gausiai pradėti dėti traninius kiaušinėlius. Tai signalas, kad tokią šeimą reikia kuo skubiau gelbėti.
Netinkama bičių rasė. Bičių agresyvumas priklauso nuo motinėlės, todėl prieš renkantis naują motinėlę apsvarstykite visas stipriąsias ir silpnąsias rasės puses.
Tikriausiai ne vienam teko girdėti, kad yra bičių, kurios sugelia gyvulius, agresyviai puola praeinant pro avilius, o medaus ėmimas iš tokių šeimų neimanomas „be šunų dresuotojo" rūbų. Savo agresyvumu pasižymi netinkamai veistos ir išsigimusios mišrūnių bičių motinėlės, kurios greitai susierzina ir puola į ataką. Įsigijus tokią motinėlę sunku būna ją pakeisti. Dažnai pasitaiko, kad naujai parinkta motinėlė neatitinka esamos šeimos bičių įgimtų agresyvumo poreikių, todėl pikta šeima naujos motinėlės nepriima, ją nužudo ir užsiaugina savo. Tik didelės kantrybės dėka tai pavyksta padaryti, bet dažniausiai ne iš karto. Todėl neskubėkite pirkti motinėlių iš bet ko.
Pačios produktyviausios motinėlės išauga ir yra apvaisinamos stambesniuose, nuo kitų bitynų izoliuotuose bitynuose. Tokiuose bitynuose yra geriausiai parenkami tėviniai ir motininiai produktyvumo požymiai.
Nedezifekuojamas bityno inventorius. Norint sukurti sveiką bityną ir gauti aukštos kokybės bitininkystės produktus bitininkai turi reguliariai (bent kartą per metus) savo bitynuose atlikti dezinfekavimo darbus. Dezinfekavimas bityne atliekamas tiek prevenciniu, tiek priverstiniu būdu. Bityno dezinfekcijos objektai yra bičių aviliai, koriai, inventorius, įranga, bitininkų rūbai. Bitininkavimui naudojamos sandėliavimo patalpos, bičių pervežimo priemonės ar kitos priemonės taip pat turi būti dezinfekuojamos.
Dezinfekavimas gali būti atliekamas fiziniu arba cheminiu būdu. Fizinis - tai apdeginimas liepsna, dezinfekavimas virinant, karštu oru arba kvarcuojant. Cheminis dezinfekavimo būdas gali būti atliekamas natrio (NaOH) ar kalio (KOH) šarmu, vandenilio peroksidu (H2O2), geriamąja soda (NaHCO3), etilo spiritu, acto esencija ir kt.
Nenoras analizuoti klaidas. Tik ką pradėję bitininkauti užsiveskite bitininko dienoraštį ar žurnalą, padėsiantį analizuoti bičių šeimų būklę, planuojamus darbus bityne, padarytas klaidas ir jų ištaisymo būdus. Bitininko žurnale fiksuokite visą informaciją apie bet kokį darbą bityne. Šių įrašų pagrindinis tikslas yra individualus kiekvienos šeimos produktyvumo išanalizavimas bei bičių šeimų trukūmų ir sprendimo būdų numatymas.
Žurnale turi atsispindėti visi sezono darbai, pvz. pavasarinis papildomas maitinimas kandi tešla, pirmi perai, lizdų plėtimas, meduvių uždėjimas, medaus sukimas ir t.t Kai kurie bitininkai užsiveda šeimų korteles ir jas saugo po avilio stogu, o sezonui baigiantis šias korteles susega į vieną apskaitos segtuvą. Tai taip pat vienas iš savo bityno analizės rezultatų, leidžiančių peržiūrėti atliktus darbus, analizuoti gautus rezultatus, numatyti darbus ir priemones kitiems sezonams.
Baigiant noriu pažymėti, kad bitės, gyvendamos jūsų avilyje, nektarą nešdamos iš jūsų pasėtų medingų augalų, niekada nelaikys jūsų savo šeimininku, o paklus tik savo instinktams. Bičių nereikės maitinti pagal nustatytas valandas ir nereikės rūpintis teršalų šalinimu iš avilio, tačiau bitės duos daug be galo vertingų savo veiklos produktų - medų, žiedadulkes, pienelį, pikį ir t.t. Sena lietuvių patarlė sako, kad „bitės saldus medelis, bet sunkus darbelis". Todėl suvienijus meilę bitėms, žinias ir kruopštų darbą turėsite ramias, nuostabiai dirbančias, gerai žiemojančias bites, kurios atsilygins gausiais medunešiais.
Algis Mačiukas
Kategorijos: Bitininkystė, Gyvulininkystė, paukštininkystė, žuvininkystė, bitininkystė, Žemės ūkio bendrovės, ūkininkai, bendruomenės, Verslo idėjos kaime
Komentuokite ir vertinkite!
Norėdami komentuoti ir vertinti - prisijunkite arba Registruokitės!
Komentarai
Jonas123
Straipsnio vertinimas: 1
Rašant tokius straipsnius reikia būti bent girdėjus, kad yra Apis mellifera carnica, o ne Krajinos bite. Ar pats autorius bent laikė buckfasto bites, kad jas taip aprašo?! Straipsnis labai pradedantiems - daug netikslumu. Redaktoriai turėtų kritiškai vertinti, konsultuotis su profesionalais, kad neklaidinti skaitančių.
2019-04-04 07:26malgis
Krajinos bitės mokslinis pavadinimas ir yra Apis mellifera carnica, tačiau šis straipsnis nėra mokslinis darbas kuri prieš sudarytą komisiją reikia apsiginti. Čia tik praktiniai pamokymai pradedančiajam bitininkui, kuriuos manau kiekvienas bitininkas šiek tiek skirtingai aprašytu.
2019-04-04 13:06