Danielių auginimo verslas

2023-11-05 15:43 Peržiūros : 43612 Spausdinti

Danielių auginimo verslas

Į dėmėtuosius elnius panašūs ir elninių šeimos žinduoliams priklausantys danieliai savo išvaizda yra tarpinis gyvūnas tarp elnio ir stirnos. Kadaise Lietuvos miškuose jų buvo daugybė, tačiau praėjusio amžiaus viduryje nuo beatodairiškos medžioklės jie buvo išnykę iš mūsų miškų. Sovietmečiu buvo bandoma atnaujinti danielių populiaciją, tačiau natūraliai išplitusių danielių nėra daug, todėl tik kai kuriose giriose galima sutikti nedidelėmis bandomis besiganančių danielių. Po nepriklausomybės atkūrimo danielių populiacijos gausinimu užsiėmė ne tik miškininkai, bet ir kai kurie ūkininkai. Lietuvoje dabar gyvena danieliai, kurių protėviai buvo atvežti iš Vakarų Europos, tačiau mūsų šalies augintojai ženkliai atsilieka nuo kaimyninių augintojų – lenkai ir latviai danielių auginime pažengę gerokai toliau. Šiandien Lietuvoje danieliai daugiausiai veisiami dėl grožio ir medžioklei.

prekyba danieliais

Jaunas danieliaus patinas

Tačiau danielių auginimas gali tapti sėkmingu verslu, galinčiu atnešti nemažą pridėtinę vertę bei duoti pastovų pelną tiems ūkininkams, kurių žemės plotai nėra itin derlingi ir nėra tinkami kitoms ūkinėms veikloms vystyti. Šių gyvūnų mėsa yra itin aukštos maistinės vertės ir laikoma delikatesine. Danielių mėsa gali būti prilyginama lašišinių žuvų mėsai ir vakarų šalyse, lyginant su kitų kanopinių gyvūnų mėsa, parduodama pačia aukščiausia kaina. Be to, lyginant su naminiais gyvūnais elninių šeimos žvėrių skerdienos išeiga yra apie 60 proc., tai yra, jokio kito naminio gyvulio skerdiena nesudaro tokio kiekio. Pastovias pajamas gali duoti ne tik danielių mėsa, savo vertę turi ir kailiai. Be to, labai vertingi yra danielių ragai, o ypatingai jaunų patinų ragai (pandai), iš kurių farmacininkai gamina vaistinį preparatą pantokriną.

Norint danielius auginti mėsai rekomenduojamas patinų ir patelių santykis 1 : 20, tačiau, jeigu ūkininkavimo tikslas – gauti nemažą pelną iš ragų ar pandų, lyčių santykis gali būti 1 : 1. Lyginant su elniais danieliai yra taikesni, sėslesni ir švaresni gyvūnai. Jie labai greitai pripranta prie aptvaro aplinkos, per nedidelį laiko tarpą užsiaugina gerus ragus, gerai perneša žiemos šalčius ir yra pakankamai atsparūs įvairioms ligoms. Verslui danielius rekomenduojama auginti dideliuose aptvaruose, voljeruose ar kituose statiniuose.

Apie šių gyvūnų auginimą pakalbinau danielių auginimo praktiką Petrą Baroną, Anykščių rajone įsikūrusios kaimo turizmo sodybos Barono vila šeimininką, kuris sako, kad šios erdvios sodybos puošmena yra ne tik unikali gamta, bet ir poilsiautojų akį džiuginantys laukiniai žvėrys. Sodybos šeimininkas pirmuosius laukinius žvėris, danielius ir tauriuosius elnius, įsigijo 2008 metais. Šiuo metu netoli sodybos galima išvysti ne tik elnius, bet ir Gotlando avis. Anksčiau banda laikydavosi atokiau nuo svečių apgyvendinimo vietos, tačiau šiuo metu gyvūnai gyvena arčiau sodybos, todėl poilsiautojai turi galimybę pasigrožėti ne tik gamta, bet laukiniais gyvūnais. Iš visų auginamų gyvūnų danieliai išsiskiria savo jaukumu – jie mielai iš rankų ima duoną ir kitus skanėstus.

Danielių šėrimas

Danielių patelė iš rankų ima duoną

Danielių auginimas nelaisvėje

Prieš pradedant danielių auginimą pirmiausia reikėtų susipažinti su laukinių gyvūnų naudojimo taisyklėmis, kurios nustato danielių laikymo nelaisvėje (aptvaruose, voljeruose ar kituose statiniuose) sąlygas ir priežiūros reikalavimus. Šiuose reikalavimuose yra nurodyta, kad laukinių gyvūnų laikymui reikalingas Aplinkos apsaugos agentūros išduotas leidimas įkurti zoologijos sodą. Vadovaujantis taisyklėmis danieliai gali būti laikomi aptvaruose, voljeruose ar kituose specialiai šių gyvūnų laikymui skirtuose statiniuose, įrengtuose atviruose žemės plotuose ar miško teritorijoje. Įrengiant danielių laikymo vietą miške reikalinga savivaldybės vykdomosios institucijos sprendimu apriboti fizinių asmenų lankymąsi toje teritorijoje.

danielių auginimas nelaisvėje

Danielių patelės

Danielių auginimui nemažą reikšmę turi vietos aptvarui parinkimas. Aptvaras ar voljeras turi būti įrengiamas natūraliai sausoje arba drenuotoje teritorijoje. Jame turi būti natūrali vieta užuovėjoms, kad gyvūnai galėtų pasislėpti nuo vasaros karščio ir žiemos šalčio, bei kitų, stresą sukeliančių, dirgiklių. Nesant natūralių užuovėjų gali būti statomos pašiūrės, stoginės, įvairios sienelės ir pan. Danieliams ganytis aptvare turi būti natūralios ar kultūrinės ganyklos, tai pat sudarytos sąlygos numalšinti troškulį. Jeigu aptvare yra stovintis vanduo, siekiant išvengti užsikrėtimo helmintoze ar kitomis ligomis, būtina į pašarus periodiškai įberti antihelmintinių preparatų. Laikant danielius nelaisvėje turi būti užtikrinamas lankytojų saugumas (zoologijos soduose ir lankomuose voljeruose, aptvaruose ir kituose objektuose, kuriuose laikomi danieliai), taip pat būtina užtikrinti, kad gyvūnai neturėtų galimybių ištrūkti į laisvę.

Danielių auginimas nelaisvėje yra skirstomas į intensyvaus, pusiau intensyvaus ir ekstensyvaus ūkininkavimo būdus.

Intensyvus ūkininkavimas – tai toks būdas, kada vienam danieliui yra skiriama ne mažiau kaip 30 m² ploto. Tokiu būdu auginami danieliai yra papildomai šeriami ištisus metus ir jiems reikalinga pastovi veterinarijos gydytojo priežiūra. Auginant danielius šiuo būdu, jie gali būti ganomi elektrinio piemens pagalba atitveriant specialiai tam užsėtų ganyklų plotus. Esant dideliam laukinių danielių tankumui ir nuo stipriai juntamos nelaisvės patinų elgsena būna pakitusi, todėl būtina patinams nupjauti ragai – tad iš parduodamų ragų didelių pajamų nesitikėkite. Intensyviai auginant danielius aptvaruose nėra vykdoma jų medžioklė, todėl tokiu būdu auginami žvėrys dažniausiai yra skirti tik mėsai ir kailiams.

Pusiau intensyvus ūkininkavimo būdas reikalauja mažiau darbo sąnaudų ir išlaidų, tačiau tam reikalingas didesnis žemės ir miško plotas. Auginant danielius šiuo būdu jų tankumas 1 ha yra ne daugiau kaip 20 vnt. Tokiu būdu auginami danieliai apgyvendinami mišrioje teritorijoje, kurios bent pusę užima miškas. Be to, taip besiganantys žvėrys turi erdvesnes ganyklas ir visus metus ganosi panašios struktūros plotuose. Jiems taip pat gali būti įrengiamos pašiūrės, stoginės, o žiemos metu – papildomos šėryklos. Toks ūkininkavimo būdas užgarantuoja pajamas ne tik iš mėsos ir kailių, bet ir iš ragų

Savo natūralumu tikrai gamtai prilygsta ekstensyvus danielių auginimo būdas. Auginant šiuo būdu įmanoma išauginti ne tik mėsai skirtus danielius, bet nemažą pelno dalį gauti iš parduodamų ragų bei pandų. Tačiau tokiam ūkininkavimo būdui reikalingas daug didesnis žemės plotas aptvarui įrengti: vienam aptvarui – ne mažiau kaip 100 ha žemės ploto, gyvūnų tankumas 1 ha – 5 danieliai. Tokiuose aptvaruose auginamų žvėrių elgsena nepakinta. Be to, taip auginant danielius atsiranda galimybė organizuoti komercines medžiokles ir padidinti šio verslo pridėtinę vertę. Tokiu būdu auginami danieliai papildomai šeriami tik žiemą ir tik tam specialiai įrengtose šėryklose.

Danielių dauginimasis

Danielių vidutinė gyvenimo trukmė yra apie 15 - 18 metų, – sako Petras Baronas. Visą ganiavos laikotarpį patelės laikosi grupėmis su jaunikliais, o patinai sudaro atskiras grupes ir iki rujos ganosi atskirai nuo patelių. Seni patinai ganosi vieni. Jau trečiaisiais gyvenimo metais danielių patelės pasiekia lytinę brandą, tačiau danielių patinai subręsta vėliau ir rujoti pradeda tik sulaukę 4 - 5 metų amžiaus. Danielių ruja prasideda rudenį apie spalio - lapkričio mėnesį. Šiuo metų laiku sutemus, vakarais ar net rytais pasigirsta rujojančių patinų riaumojimas, kuris labiau primena užkimusį kosėjimą. Rujojantis patinas išsirausia žemėje nedidelį guolį ir gulėdamas jame riaumoja bei akimis renkasi patelę sueičiai. Nužiūrėjęs pasirinktą patelę šoka iš guolio ir bėga link jos. Patinai vienas prieš kitą dominuoja ragais, todėl tarp jų dažnai vyksta grumtynės, kurių metu iš būrio išvejami silpnesni ir jaunesni patinai, o nugalėjęs patinas su keliomis patelėmis laikosi viename būryje. Apvaisintos danielių patelės nėštumas trunka apie 7,5 - 8 mėnesius. Vasaros pradžioje prieš pat gimdymą vaikinga patelė atsiskiria nuo būrio ir nuošalioje miško vietoje atveda vieną, rečiau - du jauniklius.

Danielių dauginimas

Danieliaus jauniklis

Gimę danieliukai būna silpni, sveriantys 2,5 – 5, 5 kg, todėl motinos prižiūrimi keletą dienų guli pasislėpę žolėje. Apie porą savaičių patelė slepia savo jauniklius, juos pamatyti galima tik tada, kai sustiprėję pradeda vaikščioti paskui motiną. Iki 4 savaičių danielių jaunikliai maitinasi tik motinos pienu. Mėnesio amžiaus jaunikliai pradeda ėsti žolę, tačiau patelė juos žindo iki naujos rujos. Užaugusios patelės sveria apie 50-60 kg, patinėliai gali sverti ir 100 kg.

Papildomas danielių šėrimas

Pašarui danieliai nėra labai reiklūs, jie mėgsta maitintis nedideliuose lapuočių ir mišrių miškų plotuose, kur gausu žolinių augalų ir krūmų. Auginant danielius jiems nereikia papildomos didelės priežiūros. Ūkininkaujant pusiau intensyviu ar ekstensyviu būdu danieliai turi savo ganymosi vietas. Kadangi jie yra gana sėslūs, todėl vasarą laikosi įprastose miško pievose, pamiškėse, žiemą – jaunuolynuose, atželiančiuose kirtimuose, krūmynuose. Tačiau siekiant padidinti savo augintinių populiaciją tam reikalingas papildomas šėrimas.

Danielių auginimas

Danieliai nereiklūs maistui

Per parą vienas danielius vidutiniškai suėda 2 kg stambiųjų pašarų, 0,5 kg sultingųjų ir 0,5 kg koncentruotųjų pašarų. Per didesnius žiemos šalčius racioną rekomenduojama padidinti 50 proc. Balandžio - gegužės mėnesiais vaikingas pateles reikia šerti papildomai, kas ženkliai pagerina patelių sveikatingumą ir padidina jauniklių svorį. Tuo tarpu danielių patinai rujos metu beveik visai neėda, todėl po rujos juos būtina šerti papildomai. Auginant danielius intensyviu būdu papildomas šėrimas reikalingas ir žiemą, ir vasarą. Gerai įmitę, maisto nepritekliaus nejaučiantys danieliai būna stipresni, atsparesni ligoms, o danielių patelės veda stiprius jauniklius.

Danielių papildomam šėrimui gali būti naudojamos trys pašarų rūšys: tai stambieji (vasarą - žolė, žiemą - šienas), sultingieji (obuoliai, pašariniai ir cukriniai runkeliai ir kt.) ir koncentruotieji pašarai (įvairūs grūdai, jų atliekos ir kombinuotieji pašarai). Papildomai danieliai yra šeriami tam specialiai įrengiamose šėryklose. Įrengiant šėryklą rekomenduojama kartu įrengti ir druskos laižyklą. Tačiau šėryklų nerekomenduojama įrengti arti jaunų miško želdinių, nes net paėdę danieliai laupys jaunų medelių žievę ir skabys želdinių ūglius. Geriausia šėryklas įrengti tam skirtuose atviruose plotuose arba pamiškėse. Šiuos plotus pavasarį galima įdirbti apsėjant kultūrine žole, topinambais ar kitais danielių mėgstamais augalais. Labiausia tinkamos yra atskirai įrengtos danielių šėryklos, į kurias žvėrys įleidžiami tik papildomai pasimaitinti. Tokią šėryklą galima kontroliuoti nuo galimų ligų platinimo ir palaikyti pastovią švarą.

Danielių verslo marketingas

Lietuvoje danielių auginama nedaug ir dar gana silpnai išvystytas jų produkcijos marketingas. Didesnis ūkių kiekis turėtų daugiau pajėgumų populiarinti šį verslą ir didinti mėsos paklausą. Atsirastų didesnės galimybės dirbti eksporto rinkose, kuriose danielių mėsa turi didelę paklausą ir didesnę kainą. Tačiau yra būdų populiarintį šią mėsą ir pavieniams ūkiams.

Šiuo metu pagrindiniai danielių mėsos pirkėjai yra pavieniai asmenys ir maitinimo įstaigos. Dažniausiai apie danielių ūkius bei parduodamą mėsą jie sužino iš pažįstamų. Tačiau danielius auginantys ūkininkai turi ir daugiau efektyvių galimybių savo produkcijai pristatyti. Reikėtų skirti dėmesį dviem grupėms: už meniu asakingiems maitinimo įstaigų (restoranų) darbuotojams ir maisto rinkoje nuomonę formuojantiems asmenims.

Yra keli būdai sudominti šiuos žmones ir padaryti juos danielų mėsos „ambasadoriais“, skleidžiančiais žinias apie mėsą ir ūkį.

Pastaraisiais metais efektyviausiu pripažintas turinio marketingas, kai turinys generuojamas renginio pagalba, turėtų būti efektyvus ir šiam verslui. Ūkiui pigiausia būtų surengti renginį ūkyje ar maitinimo įstaigoje Vilniuje ar kitame dideliame mieste. Į renginį reiktų pakviesti kitų restoranų atsakingus asmenis, apie maistą rašančius žurnalistus ir maisto „blogerius“. Pasitelkus keletą papildomų skatinimo priemonių būtų galima tikėtis gana didelio atsiliepimų srauto. Būtinai reikėtų suformuoti ir daug įdomių receptų su danielių mėsa. Efektyviausias būdas sukurti originalius receptus ir plačiausiai juos išplatinti yra receptų konkursai. Reikėtų organizuoti konkursą, kuriame dalyvautų ne tik receptų kūrėjai, bet ir maisto „blogeriai“, kad receptai būtų patalpinti tų blogerių tinklaraščiuose. Receptų konkursui geriausia pasitelkti specializuotus portalus, kurie jau turi tokios patirties. Šie žingsniai leistų suformuoti klientų ratą iš maitinimo įstaigų, renginių organizatorių bei veiktų platesnės visuomenės nuomonę.

Mažesnį poveikį galėtų turėti aktyvus danielių mėsos patiekalų pristatymas per įmonių renginius, bendradarbiavimas su kaimo turizmo sodybomis. Bendradarbiavimas su kulinarijos studijomis leistų pasiekti maisto gurmanus.

Darbui su didmeninkais ir minėtų renginių organizavimui reiktų turėti aktyvų pardavimo vadybininką. Tačiau abejotina, ar stiprų pardavimo vadybininką apsimokėtų išlaikyti vienam ūkiui. Šiam tikslui pasiekti atskiras ūkis galėtų laikinam darbui samdyti aktyvių pardavimų kompaniją. Stiprų pardavimų vadybininką galėtų išlaikyti suburtas danielių augintojų klasteris.

Algis Mačiukas

Kategorijos: Gyvulininkystė, paukštininkystė, žuvininkystė, bitininkystė, Miškotvarka, planavimas, priežiūra, Mėsiniai ir pieno ūkiai, galvijų, paukščių augintojai, Žemės ūkio bendrovės, ūkininkai, bendruomenės, Verslo idėjos kaime