Vaismedžių vėžys

Obelų vėžys – viena pavojingiausių šiuolaikinių ligų, pažeidžianti ne tik žievę, bet ir vaisius, smarkiai trumpinanti medžių amžių bei mažinanti derlių. Nors liga beveik nepagydoma, ją kontroliuoti būtina, o pagrindiniu kovos būdu tampa nuosekli agrotechninė priežiūra ir profilaktinės priemonės.

Obelų vėžio sukėlėjas

Paprastojo obelų vėžio sukėlėjas – grybas Neonectria ditissima (anksčiau žinomas ir kaip Neonectria galligena, Nectria galligena) – plinta lėtai, tačiau yra itin atkaklus. Tai vidutinio klimato juostos patogenas, geriausiai plintantis ilgų drėgnų rudenų, kontrastingų pavasarių ir nešaltų žiemų sąlygomis. Vėžio sporuliacija prasideda anksti pavasarį, kai oro temperatūra pakyla vos virš nulio, todėl ligos protrūkiai gali įvykti dar prieš vegetacijos pradžią.

Spora plinta lietaus lašais, vėju, genėjimo įrankiais ir net vabzdžiais ar skruzdėlėmis, kurie perneša jas ant savo kūnų. Infekcija dažniausiai patenka per žievės pažeidimus: mechanines žaizdas, žaizdų vietas po lapų kritimo ar šalnų įtrūkimus. Nors augalas geba reaguoti į infekciją formuodamas apsauginį kaliusą, tai tik riboja pažeidimą, bet ne visada sustabdo ligą.

Vaismedžių vėžio formos

Pagrindinė Lietuvoje paplitusi ligos forma – paprastasis obelų vėžys, tačiau pasitaiko ir juodojo vėžio atvejų, kurį sukelia grybas Sphaeropsis malorum. Pastarasis sukelia juodąją žievės nekrozę – žievė tampa tamsi, trūkinėja, atsiveria mediena, atsiranda įdubimai. Paprastasis vėžys vystosi lėčiau, bet yra ne mažiau pavojingas: žievė parausta, įdumba, trūkinėja koncentriškais ratais, susidaro gilios, rumbuotos žaizdos. Ant jaunų ūglių žievė skyla rateliais, šakelės nudžiūsta, o kamienuose bei stambesnėse šakose formuojasi gilių žaizdų žiedai.

Liga gali būti atviros arba uždaros formos. Uždaros formos vėžio atveju vietoje žaizdų formuojasi išaugos, kurios ilgainiui tampa sporų kaupimosi vietomis. Obuolių vėžys pažeidžia ne tik žievę – jis sukelia ir vaisių puvinius, kurie pasireiškia tiek prieš, tiek po derliaus nuėmimo.

Obelų vėžio gydymas

Nors veiksmingų specifinių fungicidų nuo vėžio vis dar trūksta, yra įrodyta, kad integruotas požiūris gali veiksmingai sumažinti infekcijos plitimą. Gydymas pradedamas rudenį, kai vaismedžiai jau numetę dalį lapų. Tuomet matomi aiškūs infekcijos židiniai, o sporos dar nespėjusios žiemoti.

Vėžio pažeistas vietas reikia kruopščiai pašalinti – aštriu peiliu ar genėtuvo ašmenimis nuskutama pažeista žievė ir apie 1 cm sveikos medienos. Šias atliekas būtina sudeginti, o darbui naudotus įrankius dezinfekuoti (naudojant  ne mažiau kaip 70 % alkoholio turinčius preparatus). Genėjimą patartina atlikti žiemą ar ankstyvą pavasarį tik sausomis oro sąlygomis, pradėti nuo sveikų medžių, kad nebūtų pernešta infekcija.

Pažeistas vietas rekomenduojama tepti ne tik vario sulfato tirpalu, bet ir papildyti jį smulkiu steriliu molio miltelių mišiniu – tai padeda sukibti su paviršiumi, ilgiau išlaiko veikliąją medžiagą ir neužkemša porų, kaip tai gali nutikti naudojant įprastą sodo tepalą. Vengti reikėtų molio mišinių su mėšlu – nors tokie mišiniai turi biologiškai aktyvių medžiagų, jie taip pat yra puiki terpė patogenams žiemoti.

Obelų vėžio prevencija

Kad vėžys neplistų, būtina užtikrinti profilaktines priemones viso sezono metu. Vienas iš pagrindinių uždavinių – saugoti žievę nuo pažeidimų: atlikti rudeninį kamienų balinimą, kuris apsaugo nuo žiemos–pavasario temperatūrų svyravimų, ir genėti šakas tinkamu kampu, kad jose nesikauptų drėgmė. Itin svarbu rudenį pašalinti visas pažeistas šakas, nukritusius lapus ir vaisius, kad infekcijos židiniai nesiplėstų.

Vaismedžių atsigavimą po žaizdų galima skatinti subalansuotomis trąšomis – svarbu nepertręšti azotu, bet jo minimalus kiekis (ypač pavasarį) gali paskatinti žaizdų užsigijimą, ypač jei derinamas su kaliu ir fosforu.

Fungicidai obelų vėžiui

Vario preparatai – efektyviausi nuo šios ligos, nes vėžio sukėlėjai nesukuria jiems atsparumo. Rudenį soduose, kur infekcija nedidelė, vario fungicidais purškiama du kartus: kai nukrenta 10 % lapų ir vėliau – 50 %. Jei infekcija intensyvi, purškiama tris kartus – esant 10 %, 50 % ir 90 % nukritusių lapų. Vėliau, vegetacijos metu, vėžio kontrolei pasitarnauja ir fungicidai, naudojami nuo rauplių (dodinai, ditianonai, kaptanai) – jie stabdo ir vaisių puvinius, kuriuos sukelia tas pats patogenas.

Obuolių puvinio plitimo rizika priklauso nuo sergančių medžių kiekio sode. Jei jų mažiau nei 5 %, rizika maža. Jei 5–25 %, rizika vidutinė, o kai viršija 25 %, puvinys plinta labai sparčiai. Didelį poveikį turi ir kritulių kiekis nuo žydėjimo iki derliaus nuėmimo.