Miškų atkūrimas, įveisimas ir auginimas

2017-05-21 14:12   Peržiūros : 1701   Spausdinti


Miškas - tai ne tik mediena, grybai ir uogos, tačiau tai - gyvenamoji aplinka, sveikas gyvenimo būdas ir pasaulėžiūra. Miškas visada buvo ir yra svarbi mūsų sąmonės dalis, visais laikais jis mus maitino, šildė, o reikalui esant net gynė. Miškas turi būti puoselėjamas, prižiūrimas, o iškirtus, jei nėra sąlygų atželti, - atsodinamas. Siekiant sukurti sveikesnę aplinką miškas veisiamas naujai. Miškas Lietuvoje veisiamas pirmiausia ten, kur yra daugiau kaip 15 proc. nenašių žemių arba miškingumas nesiekia 20 proc., o ypač skubiai želdinami pažeisti ar apleisti žemės plotai - apleisti karjerai, vandens telkinių pakrantės, kalvotos vietovės ir pan.

Miškų atkūrimas, įveisimas ir auginimas

Nors mūsų šalis nedidelė, tačiau miškų rūšinė sudėtis labai skirtinga. Pavyzdžiui, Rytų Lietuvos smėlio ir priesmėlio dirvožemiuose išplitę pušynai, o Žemaitijos priemoliuose - eglynai. Lietuvos vidurio lygumose vyrauja lapuočiai, tarp jų auga ir kietieji lapuočiai - ąžuolai, uosiai ir klevai. Medžių rūšių išplitimui didžiausią įtaką turi dirvožemis, o mišką veisiant ar jį atkuriant - ir miško paskirtis.

Lietuvoje pagal paskirtį miškai skirstomi į miškų grupes. Pirmos grupės miškai paliekami natūraliai augti, juose nevykdoma jokia veikla. Šiam tikslui skirta 1,2 proc. visų miškų. Antrai miškų grupei priskiriami miškai, skirti ekosistemų ir rekreacinių vertybių apsaugai. Juose miškas auginamas iki medžiai pasiekia gamtinę brandą, t.y. iki natūraliai miršta. Jie užima 12,3 proc. visų miškų. Trečiai grupei priskiriami miškai, kurie atlieka svarbias aplinkosaugines funkcijas, tačiau miško naudojimas juose nestabdomas. Juose medžiai auginami tik 10 metų ilgiau, nei ūkiniuose miškuose. Jie sudaro 15,2 proc. miškų ploto. Ketvirtai grupei priskiriami ūkiniai miškai, kurių pagrindinė paskirtis - medienos auginimas. Paskutiniu metu jau atsiranda naujos miškų paskirties plotai - plantaciniai miškai. Jiems keliami tik minimalūs gamtosauginiai reikalavimai, kadangi jie skirti maksimaliai intensyviam medienos užauginimui.

Miško priskyrimas kuriai nors grupei tvirtinamas Vyriausybės nutarimu. Veisiant naują mišką ten, kur jis neaugo, jis priskiriamas arčiausiai esančiai miškų grupei.

Miško želdinimo projektavimas

Miško auginimas priklausomai nuo gamtinių ir įstatyminių sąlygų trunka iki 200 metų ir ilgiau, todėl miško planavimas ypatingai svarbus ir atliekamas keturiuose matavimuose: ilgis ir plotis apsprendžia miško vietą, aukštis svarbus planuojant medžių tarpusavio sąveiką ir įtaką aplinkai, ketvirtas matavimas - laikas. Todėl miško želdinimo ir žėlimo projektas nėra tik dar vienas privalomas popieriukas. Atliekant projektavimo darbus turi būti įvertinamas dirvožemis, užsakovo norai ir teisinė bazė.

UAB „Miško darbai" yra sukaupusi didelę miškotvarkos patirtį Suvalkijoje - pradedant projektavimo, miško atkūrimo bei priežiūros darbais ir baigiant medžių kirtimu, medienos gamyba bei išvežimu. Pakalbinus bendrovės direktorių Vidmantą Jusą apie tai, kaip šiuo metu yra rengiami miško želdinimo projektai ir kokios numatomas tolimesnės miškotvarkos perspektyvos, jis apgailestavo, kad atliekant miško atkūrimo ir įveisimo projektavimą, kurio sprendiniai atsilieps miškui dešimtmečius, tokį atsakingą dokumentą leista rengti bet kam, net neturinčiam miškininko išsilavinimo. Įveisiant mišką pagal tokį projektą dažnai susiduriama su klaidomis, kurių vėliau nebeįmanoma ištaisyti. Miško projektavimo darbus turėtų atlikti tik patyrę miškininkystės specialistai. Įmonė per savo gyvavimo laikotarpį yra parengusi ir įgyvendinusi virš šimto miško įveisimo projektų. Kai kuriuose įveistuose miškuose ne tik uogaujama, bet jau ir grybaujama.

Miškotvarkos perspektyvos Lietuvos miškininkams yra labai palankios, kadangi šalies miškingumas nėra didelis, todėl didinti miškų plotus yra labai priimtina priemonė. Lietuvoje miškai užima apie 2,2 mln. ha, o šalies miškingumas siekia 33 proc. visos valstybės teritorijos, kiekvienam gyventojui tenka po 0,75 ha miško ir 177 m³ medienos. Lietuvos Respublikos teritorijos bendrajame plane numatoma, kad apželdinus žemės ūkiui netinkamas žemes šalies miškingumas galėtų padidėti iki 38 proc. Manoma, kad gamtinio karkaso funkcionavimui užtikrinti šalies miškingumas turėtų siekti apie 45 proc., todėl Lietuvos kaimo plėtros 2014-2020 m. programos projekte yra numatyta užtikrinti finansavimo priemones naujų miškų įveisimui. Nuo 2004 m. UAB „Miško darbai" taip pat dalyvauja šiame procese ir padeda privatiems savininkams įveisti miškus pasinaudojant  skiriama Valstybės ir ES parama.

Miško želdinimo projektavimas

Miškų gausinimui mūsų gamtinės sąlygos yra itin palankios, todėl per paskutinį dešimtmetį įgyvendinama nemažai priemonių, susijusių su šalies miškingumo didinimu. Šios priemonės labai reikšmingos, nes apsodinami mažo našumo ir netinkami žemės ūkiui plotai. Be miškų plotų didinimo miško želdavietės turi būti atkuriamos visuose sklypuose, kuriuose anksčiau augo miškas. Įstatymai įpareigoja mišką atkurti per tris metus, tačiau to nepadarius per penkis metus - miškas atkuriamas valstybės lėšomis, jas vėliau  išieškant iš savininko.

Miško atkūrimas galimas trimis būdais: žėlimu, želdinimu ir mišriuoju. Miško žėlimas vyksta savaime, be žmogaus įsikišimo, ar taikant skatinamąsias priemones. Miško želdinimas - tai sodmenų sodinimas. Mišrus būdas - tai papildomas želdinimas esant mažam ar netolygiai išsidėsčiusiam savaiminukų  kiekiui kirtavietėse.

Šiame straipsnyje panagrinėsime miško užveisimą, t.y. jo sukūrimą žemėse, kur jis anksčiau neaugo, ir miškų atkūrimą  po miško ruošos darbų.

Pagrindinis norminis dokumentas, kuriuo vadovaujantis miškai atkuriami ir veisiami, yra Miško atkūrimo ir įveisimo nuostatai. Juose reglamentuojami visi darbai, pateikiama terminologija, nustatomi privalomi rodikliai, dokumentų formos. UAB „Miško darbai" direktorius sako, kad nors šie nuostatai yra tvirtinami LR aplinkos ministro įsakymu, tačiau jie nedžiugina, nes kasmet, o kartais ir kelis kartus per metus keičiami. Tačiau supranta, kad tai daroma siekiant apsaugoti miškų auginimo procesą nuo klaidų ar piktnaudžiavimo. Po Nepriklausomybės atkūrimo ir nuosavybės atstatymo miškininkais buvo priversti tapti 247 tūkst. miško savininkų, todėl natūralu, kad didžioji jų dauguma neturi nei patirties, nei teorinių žinių apie miško auginimą bei apie miško aplinką bendrai. Todėl pasitaiko ir labai akis badančių klaidų.

Apie miško atkūrimą reikia pradėti galvoti rengiantis mišką kirsti. Jei rengiamas miškotvarkos projektas, kirtimo būdai parenkami taikantis prie planuojamo atkūrimo būdo. Ekologiniu požiūriu visada geriau kirsti neplynai ir leisti  miškui natūraliai atželti. Tai ypač skatinama apsauginiuose miškuose. Praėjusiame ES paramos laikotarpyje net buvo skiriama parama už kirtimą neplynai, nors buvo galimas ir plynas kirtimas. Tačiau ekonominiu požiūriu kartais naudingiau nukirsti mišką plynai ir jį atkurti pageidaujamomis medžių rūšimis. Šiuo atveju ir miško ruošos darbai pigesni, ir yra sąlygos sodinukams paruošti dirvą, ir galima naudoti selekcinius sodmenis. Kirtimo ir atkūrimo būdas taip pat parenkamas ir tiems pagrindiniams brandaus miško kirtimams, kuriems miškotvarkos projektas neprivalomas (sklypuose iki 3 ha ploto). Pirmu atveju  atkūrimo būdas, medžių rūšys, dirvos paruošimo būdas, sodinimo atstumai, priežiūros ir apsaugos priemonės aprašomi miškotvarkos projekte, o antruoju atveju - miško atkūrimo ir įveisimo projekte. Kadangi miškotvarkos projektas galioja 10-20 m., o miško atkūrimo priemonės ar net atkūrimo būdas (želdinimas arba žėlimas) gali keistis, todėl miškotvarkos projekte suprojektuotas priemones galima keisti, parengiant konkrečiam sklypui miško atkūrimo ir įveisimo projektą.

Mišką veisiant ten, kur jis neaugo anksčiau, miško atkūrimo ir įveisimo projektą turi tvirtinti miškų urėdijos, kurios teritorijoje veisiamas miškas, įgaliotas pareigūnas.

Miško sodinimas

Miško sodinimas prasideda nuo želdavietės paruošimo. Kartais tai tik želdomo ploto ribų pažymėjimas kuoliukais, o kartais ir nemažas darbas iškertant krūmus, nepageidaujamus medžius (pvz., kai pridygę drebulių ne jų augavietėje), prakasant ar nuariant griovius vandeniui nuleisti, naudojant priemones kenkėjų ar ligų žalai sumažinti.

Dirvos paruošimas. Sodinant pavasarį geriausia paruošti dirvą iš rudens. Dirvos paruošimas miško želdiniams priklauso nuo geografinės padėties, o zonos ribose būdo pasirinkimą daugiausia lemia dirvožemio drėgmės režimas. Normalaus drėgnumo dirvose galimi visi trys dirvos ruošimo metodai: aukščiau bendro dirvos paviršiaus, lygiai su juo ar žemiau bendro dirvos paviršiaus. Aukščiau bendro dirvos paviršiaus dirva ruošiama riekėmis, volais, lysvėmis ar kauburėliais; lygiai su juo - juostomis ar aikštelėmis; žemiau bendro dirvos paviršiaus - vagomis ar duobutėmis. Laikinai užmirkstančių dirvožemių sklypuose drėgmės pertekliui sumažinti sodinimo vietoje dirvą reikėtų ruošti tik aukščiau bendro paviršiaus, o sodinant juodalksnį - taip pat lygiai su juo.

Atkuriamas miškas galėtų augti be dirvos paruošimo, nes dabartinės miško ruošos technologijos išsaugo dirvožemio fizines savybes ir drėgmės režimą, tačiau dirvos ruošimu siekiama sudaryti palankesnes sąlygas miško želdinių prigijimui ir tolimesniam augimui bei sumažinti arba išvengti želdinių priežiūros darbų.

 

Miško sodinimas. dirvos paruošimas

Valstybiniuose miškuose dirvos ruošimas privalomas, o privačių miškų savininkams įstatymai leidžia rinktis. Tačiau UAB „Miško darbai" direktorius Vidmantas Jusas nepataria susižavėti vien sutaupytais pinigais už dirbos ruošimą, bet įvertinti ir būsimas išlaidas želdinių priežiūrai, kurios bus ženkliai didesnės neruoštoje dirvoje.

Miško sodmenys. Vadovaujantis Miško atkūrimo ir įveisimo nuostatais įsigyjami miško sodmenys turi atitikti kokybės reikalavimus ir turėti kilmės dokumentus. Pagal šias nuostatas draudžiama želdinti nekokybiškais miško sodmenimis, vienmečiais eglės, ąžuolo sėjinukais ir visų medžių rūšių savaiminukais. Reikia atkreipti dėmesį į kilmės rajoną, kuris nurodytas kilmės sertifikate. Miškotvarkos arba želdinimo projekte turi būti nurodyta, iš kokių kilmės rajonų galima naudoti sodmenis. Kilmės rajonai sutampa su miškų urėdijų ribomis, tačiau urėdija gali parduoti sodmenis, kurių išauginimui sėklos surinktos kitame rajone. Todėl svarbu, kur surinktos sėklos.

Miško sodinimas

Projekte nurodomos medžių rūšys, kurias galima sodinti. Dažnai miško savininkai klausia, ar gali pasisodinti ąžuolą, nors jo projekte nėra. Miško atkūrimo ir įveisimo nuostatai nustato medžių rūšis, kurios gali būti veisiamos konkrečioje augavietėje. Tai ne biurokratų užgaida, o medžių reiklumo dirvožemio derlingumui ir drėgnumui atspindys.  Nuostatai reikalauja, kad tų rūšių būtų ne mažiau pusės. Tad, jei žmogus myli ąžuolus, tačiau dirvožemis jiems netinka, galima iki pusės bendro medžių kiekio sodinti ąžuolų. Bet ąžuolynas bus apgailėtinas. Nebent ąžuolai bus laistomi ir tręšiami. Privataus miško savininkas galbūt ir gali sau tai leisti, juk statistiškai vidutinė valda sudaro tik 3,3 ha. Galima prižiūrėti savo mišką kaip sodą. Todėl jei žmogus tokį norą pareiškia prieš rengiant projektą, paprastai pasistengiama taip ir suprojektuoti.

Įsigyjant sodmenis nereikėtų aklai pasitikėti pardavėjais, kurie paprastai yra pelno siekiančios organizacijos, todėl suinteresuotos parduoti daugiau ir brangiau. Prieš perkant sodmenis reika susipažinti su miško sodmenų kokybės reikalavimais, patvirtintais 2003 m. liepos 8 d. Aplinkos ministro įsakymu Nr. 337.

 

Sodmenys laikomi nekokybiškais, jeigu turi bent vieną iš žemiau išvardytų defektų:

  1. Neužgijusias arba nesurandėjusias žaizdas, išskyrus žaizdas, padarytas šalinant nereikalingus ūglius, taip pat žaizdas ant šakučių;
  2. Nuvytę sodmenys;
  3. Apatinė stiebelių dalis išlinkusi daugiau kaip 30° (išskyrus maumedžio, buko ir ąžuolo);
  4. Sodmenys, turintys daugiau nei 1 stiebelį;
  5. Sodmenys, turintys daugiau nei vieną paskutiniųjų metų viršūninį ūglį (išskyrus ąžuolo);
  6. Nesumedėję ūgliai ir neišsivystę viršūniniai pumpurai (išskyrus maumedžio, buko, ąžuolo);
  7. Spygliuočių medžių rūšių sodmenys be viršūninio pumpuro (išskyrus vegetacijos metu iškastus sodmenis);
  8. Vyresnių nei 1 metų sodmenų stiebeliai be šoninių šakučių;
  9. Dideli, sodmenų gyvybingumui pavojingi, paskutiniųjų  metų ūglio spyglių ir viršūnės pumpuro pažeidimai;
  10. Pažeistas  šaknies  kaklelis (išskyrus iš gyvašakių išaugintus sodmenis);
  11. Labai susisukusi arba užlenkta  pagrindinė šaknis (išskyrus iš gyvašakių išaugintus sodmenis);
  12. Sodmenys be šoninių šaknų arba labai sužalotos šoninės šaknys;
  13. Sodmenys, pažeisti ligų bei kenkėjų (kai spyglių nugraužimai  viršija 20 proc., šaknų ir stiebelio paviršiaus - 10  proc., pagrindinės šaknies ir stiebelio perimetro - 30 proc.);
  14. Sodmenys su pastebimais pažeidimais, atsiradusiais dėl neteisingo saugojimo (perkaitę, surūgę, apipuvę);
  15. Sodmenų šaknų masė turi sudaryti ne mažiau kaip 1/3 antžeminės dalies masės, sodinukų pagrindinė šaknis neturi būti užlenkta.

 

Lietuvoje pradedami auginti sodmenys su vadinama uždara šaknų sistema, t.y. panašiai kaip auginami dekoratyviniai augalai durpių puodeliuose. Tokie sodmenys nedaug brangesni, tačiau mažiau reiklūs persodinimo kokybei, prigyja beveik 100 proc. ir daug greičiau auga (nepatiria persodinimo streso), greičiau perauga žoles bei sumažina želdinių priežiūros išlaidas. UAB „Miško darbai" specialistai pataria sodinti būtent tokiais sodmenimis. Tada ir sodinimo sezonas ilgesnis, nes galima sodinti ir vegetuojančius net sulapojusius sodmenis. Reikia atkreipti dėmesį, kad tokiems jau augantiems medeliams yra pavojus nulaužyti pumpurus. Tik parsivežtus išimtus iš konteinerių sodinukus reikia pastoviai laistyti, kad neišdžiūtų durpės apie šaknis.

Miško sodinimas. Geriausias sodinimo laikas yra pavasaris, iki augalų vegetacijos pradžios, todėl šiuos darbus rekomenduojama pradėti, kai išeina įšalas, o dirva būna drėgna. Jei dirvoje gausu vandens, reikia palaukti, kol nuslūgs, nes sodmenys jautriai reaguoja į vandens perteklių. Anksčiau būdavo daugiau sodinama rudenį, nes rudenį orai vėsesni ir dirva drėgnesnė, o miškų savininkai atsilaisvina nuo žemės ūkio darbų. Tačiau paskutinėmis besniegėmis ir šiltomis žiemomis rudenį pasodinti medeliai nusilpsta ir net žūva. Taip nutinka todėl, kad esant teigiamai temperatūrai medis kvėpuoja ir išnaudoja savo energiją, o pavasarį nebesugeba užsigydyti šaknų žaizdų.

Kad atkuriamas ar veisiamas miškas sužaliuotų, svarbu kokybiškai ir gerai pasodinti sodinukus. Prieš sodinant reikia patrumpinti ilgas pavienes šaknis, o sodinant įsitikinti, kad šaknys neužlenktos ir nedeformuotos. Tai pasiekiama, kai duobutė padaroma gilesnė, nei šaknies ilgis. Pasodinus tokiame gylyje, kokiame prieš tai augo sodinukas, ir žemes gerai apspaudus kojomis drąsiai galima tikėtis, kad jis prigis. Jei klaidų nebuvo išvengta, augalo šaknų sistema netinkamai įterpta į dirvą, sodinukas žus jau pirmaisiais metais

Miško sodmenų priežiūra

Šiuo metu niekam nekyla abejonių, kad pasodinus mišką lengviau atsikvėpti nėra kada. Miškas pats savaime neužaugs, jeigu nieko daugiau nebus daroma. Be abejo, tam tikromis sąlygomis net paliktas gamtos stichijų valiai miškas gali visiškai neblogai išsilaikyti. Tačiau tik tuo atveju, jei jaunų pušaičių neužpuls pušiniai straubliukai, jei nenustelbs žolės ar drebulių, berželių atžalos, jei nenugrauš žvėrys, ir dar daug tokių jei...

Pasodinti medeliai nepakenčia žolinės augmenijos ir kitų medžių bei krūmų stelbimo. Juos būtina pašalinti. Pasodintus miško sodmenis pirmaisiais metais ypač svarbu tinkamai prižiūrėti. Tik ką pasodinti sodinukai išgyvena persodinimo šoką ir yra gijimo stadijoje, kuri gali tęstis ne vienus metus. Šis periodas priklauso nuo to, kokia yra taikoma dirvos agrotechnika, sodinimo būdas ir kokio amžiaus bei dydžio buvo sodinukai. Priežiūros dažnumas priklauso nuo medelio rūšies ir augavietės. Eglaitės pakenčia gana nemažą pavėsinimą, o pušiai ar beržui ir mažiausias užtamsinimas gali būti pražūtingas. Bendra taisyklė tokia: šviesiamėgėms medžių rūšims žoles reikia nupjauti ar bent apmindžioti aplink medelį tada, kai jos susilygina su medelio aukščiu, ūksminėms medžių rūšims žoles reikia pašalinti, kai jos siekia 1,5 medelio aukščio. Šoninis žolių stelbimas nėra gyvybiškai pavojingas, nors medeliui ir tenka konkuruoti dėl maisto medžiagų ir drėgmės. Ten, kur užauga aukšta žolė, iki žiemos ją naudinga nupjauti ir iš tarpueilių, nes žiemą griūdama ji nulanksto ir paguldo medelius. Jei tai nebuvo padaryta, tokiuose plotuose nutirpus sniegui reikia medelius ištraukti iš po žolių.

Miško atkūrimo ir įveisimo nuostatai nurodo, kad želdiniai  ir žėliniai turi būti prižiūrimi ir saugomi, kol susiformuos jaunuolynas ir prasidės ugdymo kirtimai (minkštųjų  lapuočių  -  iki šešerių metų, spygliuočių ir kietųjų lapuočių - iki aštuonerių metų). Privalomas reikalavimas, kad  želdiniai ir žėliniai, kurių rūšinėje sudėtyje yra 50  proc.  ir daugiau ąžuolo, turi būti  aptverti   specialia, apsaugai nuo žvėrių tinkama tvora, ne žemesne kaip 2 m. Taip pat nustatyta, kad individualios medelių apsaugos turi užtikrinti  medelio kamieno iki lajos pradžios ir viršūninio  pumpuro apsaugą, netrukdyti jam augti ir jo nežaloti.

Apsauga nuo žvėrių. Pasodintus miško sodmenis gali pažeisti ar sunaikinti peliniai graužikai, kiškiai, stirnos, elniai ir briedžiai. Peliniai graužikai labai pavojingi žemės ūkio naudmenose įveistiems miškams, jie gali apgraužti sodmenų žievę net prie pat šaknų. Pasitaiko atvejų, kai medeliai visiškai pražudomi. Tokius plotus tena atsodinti ir dėti nedideles tinklines apsaugas. Jaunuolynai natūraliai yra elninių žvėrių maitinimo vietos, todėl be specialių apsaugos priemonių užaugintas norimos rūšinės sudėties miškas būtų visiškas atsitiktinumas.

Nuo elnių ir briedžių pažeidimų želdinius reikia saugoti labai ilgą laiką (ąžuolus - apie 30-35 m., panašiai - klevus, uosius ir kai kuriuos kitus lapuočius, pušis - apie 12-15 m.), todėl geriausia šių medžių rūšių želdinių apsauga - jų aptvėrimas specialia vielos tinklo tvora. Specialių miško tvorų kataloguose nurodoma, kad nuo stirnų apsaugo 1,5 m aukščio tvora, tačiau mūsų stirnos matyt yra sportiškesnės ir tokią tvorą peršoka, ypač jei yra pabaidomos. Tada įšoka į aptvarą ir ten ganosi. Briedžiai gi ir 2,5 m aukštį įveikia, tačiau praktikoje tokią tvorą verta tverti nebent įprastinių briedžių ganyklų vietose. 2 metrų tvora saugo pakankamai patikimai, jei tik pastoviai prižiūrima. Tvoras sugadina griūvantys medžiai, gali nugriauti briedžiai, tvorų tinklas kartais tiesiog pavagiamas, tad net želdinius aptvėrus darbai nesibaigia. Tvorą reikia nuolat tikrinti ir taisyti.

Apsauga nuo žvėrių

Ąžuoliukai, uosiukai, kleveliai taip pat apsaugomi individualiomis plastikinėmis apsaugomis. UAB „Miško darbai" specialistai pataria naudoti specialias tinklo apsaugas. Ištisinio plastiko "vamzdžiuose" susidaro palankus augti mikroklimatas, medelis greitai auga ir suformuoja liauną stiebą. Po kelių metų išaugusį iš apsaugos reikia pririšti, kad nenulinktų. Įdomu tai, kad nuėmus apsaugą tokio medelio augimas aukštyn sulėtėja ir jį pasiveja be apsaugų augę medeliai, žinoma, jei jų nenugraužė. Tačiau kartais žmonės naudoja visai ne tam skirtus tinkliukus, kurie trukdo medeliui augti. Apsaugos turi būti tinkamo aukščio, kad išlindusios viršūnės nenugraužtų žvėrys. Geriausia - ne žemesnės kaip 1,2 m.  Apsaugas kasmet po žiemos reikia patikrinti, pataisyti, atstatyti išvirtusius juos laikančius kuoliukus.

Pušaites ir eglutes tenka saugoti nuo stirnų, danielių, elnių, briedžių. Dažniausiai tam naudojami repelentai, kuriais rudenį nutepamas kiekvieno medelio viršūninis ūglis. Tepti reikia kiekvieną rudenį net ir visai mažus medelius. Mažiems tepamas viršūninis ūglis, o didesniems galima ir šonines šakeles. Tačiau pastarųjų nukandžiojimas medeliui nėra toks pavojingas ir jo augimo nesustabdys.  Kur žvėrių gausiau nei leistina, arba kur miškas pasodintas įprastinių žvėrių ganyklų vietoje, ūgliai nuskabomi ir vasarą. Tokiose vietose rekomenduojama naudoti avies lajaus kvapo repelentus. Kas turi galimybę, gali tiesiog uždėti ant medelių neplautos avies vilnos kuokštelius. Poveikis trunka kelis mėnesius. Yra ir kraujo kvapo repelentų, kurie atbaido kanopinius žvėris ir šernus, kurie kai kur pridaro daug žalos pirmais metais išknisdami sodinukus. Tačiau jais medelius reikia apipurkšti kas kelios savaitės.

Kai medeliai išauga iš vaikystės amžiaus, o pagal įstatymus tai nutinka lapuočiams šeštais metais, spygliuočiams ir kietiems lapuočiams aštuntais metais, prasideda kitas miško auginimo etapas, kuris trunka iki brandos. Iki šio amžiaus vykdytus darbus miškininkai vadina auklėjimu, o vėliau prasideda ugdymas. Ugdymas miške vykdomas su kirviu, o dažniausiai su krūmapjove ar benzopjūklu. Priklausomai nuo jaunuolyno amžiaus visi kirtimai grupuojami į tris grupes: jaunuolynų ugdymas - iki 20 m. amžiaus, retinimas - iki 30 m. lapuočiams ir 40 m. spygliuočiams ir kietiems lapuočiams, vėliau - einamieji kirtimai. Tuo laikotarpiu gali būti vykdomi ir sanitariniai kirtimai, kurių tikslas yra užkirsti kelią ligų ir kenkėjų plitimui. Miškininkystėje paprastai netaikomos priemonės susirgusiam medžiui išgydyti, kadangi tai pernelyg brangu, o siekiama išgydyti medyną pašalinant iš jo ligų ar kenkėjų židinius, kol pastarieji neišplito. Nudžiūvusių medžių kirtimas jau yra pavėluota medyno sveikatos gerinimo priemonė. Sausuoliai netgi naudingi miškui, nes juose apsigyvena vabzdžiai, tarp kurių yra ir medžiams kenkiančių vabzdžių priešų, bei įsikuria paukščiai, kurie taip pat mažina medžių kenkėjų skaičių.

Pats ugdymo kirtimų pavadinimas sako, kad jie skirti suformuoti tokiems medynams, kokių žmogus pageidauja. Priklausomai nuo miško auginimo tikslo skiriasi ir medžių atrinkimo kirtimui rekomendacijos. Jei miškas skirtas poilsiui, bus paliekamas įdomesnės formos medis, kurį reikėtų iškirsti auginant mišką medienos pramonei. Ugdymo kirtimų tvarką reglamentuoja miško kirtimų taisyklės, tačiau jos daugiau pritaikytos pramoninių miškų auginimui, kuriuose turi būti užauginama maksimaliai daug kokybiškos medienos. Jei numatoma mišką skirti tik rekreacijai, tada taikomi kraštovaizdžio formavimo kirtimai. Norintiems juos vykdyti privalomi miškotvarkos projektai.

Miškotvarkos perspektyvos

Ugdomieji miško kirtimai vykdomi visų miškų grupių ir pogrupių miškuose, išskyrus rezervatinius (I grupės) miškus. Ugdomųjų miško kirtimų pagrindiniai tikslai yra šie: formuoti tikslinę medynų rūšių sudėtį, reguliuoti jų struktūrą ir tankį, didinti medynų produktyvumą, gerinti medienos prekingumą, didinti medynų atsparumą vėjovartoms, vėjolaužoms, sniegolaužoms, sniegovartoms ir kitiems nepalankiems aplinkos veiksniams, naudoti  medieną, kuri medyne supūtų jam natūraliai retėjant, taip pat stiprinti miškų estetines, rekreacines ir kitas naudingas funkcijas, sudaryti optimalias sąlygas saugomoms ekosistemoms ir objektams išlikti, palaikyti esamą arba atkurti miškų  biologinę įvairovę II A grupės miškuose.

Grynuose medynuose ugdomieji miško kirtimai projektuojami atsižvelgiant  į vyraujančią medžių rūšį,  augavietės sąlygas, vidutinį  medyno  aukštį,  skalsumą,  vidutinį  medžių stiebų skersmenį. Mišriuose  medynuose  ugdomieji miško kirtimai projektuojami, kai  tikslinių  medžių  rūšių jaunuolynai auga po nepageidaujamų medžių ar krūmų lajomis, arba kai nepageidaujamų rūšių medžiai ar krūmai pradeda stelbti tikslinių rūšių medžius. Tokiais atvejais jaunuolynų  ugdymo kirtimai projektuojami bet kokio skalsumo medynuose.  Miško kirtimų taisyklėse nustatyta, kiek medžių po kirtimo turi likti priklausomai nuo augavietės, medyno sandaros ir paliekamų medžių aukščių.

Šiais normatyvais turėtų aktyviau naudotis miško savininkai, kurie neturi miškininkystės patirties. Baigęs specialius kursus ir pats savininkas gali atrinkti medžius kirtimui savo miške. Tačiau dažnai tai patikima kirtėjams, kurie, deja, ne visi sąžiningi: iškerta daugiau, nei reikia, arba ne tuos medžius. Jei miškas išretinamas per daug, jis tampa neatsparus vėjovartoms ir sniegolaužoms, medžiai blogai nusivalo nuo šakų, auga žemesni, ir ateityje iš tokio miško neverta tikėtis kokybiškos medienos. Labai tankiuose, nusilpusiuose dėl pavėluoto miško ugdymo grynuose medynuose medžių skaičius iki optimalaus  (normatyvinio) kiekio  pasiekiamas ne mažiau, kaip per du kirtimus,  kai pirmu kirtimu paliekama iki 30 proc. daugiau medžių, negu reikalaujama normatyvuose.

Iškirstai medienai paimti miškuose prakertami specialūs takai, vadinami valksmais. Jais leidžiama važinėti ir traktoriais. Važinėti ne valksmais draudžiama, išskyrus avarinio ar technologinio būtinumo atvejus. Nustatyta, kad valksmų plotis negali būti didesnis kaip 4 m, o  valksmams iškertant medžių eiles kultūrinės kilmės jaunuolynuose - ne daugiau kaip  5 m.  Bendras valksmų užimamas plotas negali viršyti 20 proc. viso sklypo ploto. Projektuojant  ugdomųjų  miško  kirtimų intensyvumą, mediena, kuri  bus iškertama iš valksmų, neįskaitoma, tačiau atrėžiant biržę ugdomiesiems miško kirtimams yra įskaitoma į bendrą iškertamą tūrį.

Visi medžiai medyne pagal jų ūkinius ir biologinius požymius, vykdant ugdomuosius miško kirtimus, skirstomi į tris  kategorijas: I  -  geriausieji, II - pagalbiniai (naudingi), III -   kirstini.

Geriausieji medžiai yra miško ugdymo objektas - tai vertingiausių rūšių, sveiki, geros stiebo formos, su gerai išsivysčiusia laja, gerai augantys ir produktyviausi medžiai (A klasės medžiai). Mišriuose medynuose, kur tikslinių  rūšių medžiai yra stelbiami, prie geriausių gali  būti priskiriami  ir silpniau besivystantys (B klasės), o kartais ir užstelbti (C klasės) tikslinių rūšių medžiai. Geriausių medžių požymiai ir jų atrinkimo principai gali kisti priklausomai nuo funkcinės miškų  paskirties. Miško parkuose ir rekreacinės paskirties miškuose prie geriausių  priskiriami ir medžiai, pasižymintys  dideliu dekoratyvumu.

Pagalbiniai - tai tikslinių ir netikslinių  rūšių  medžiai,  kurie  medyne  padeda geriausiems medžiams augti, valytis šakas, formuoti stiebus ir lajas, atlieka dirvos apsaugos ir gerinimo funkcijas, taip pat biologinei įvairovei svarbūs medžiai. Tai B klasės, o kartais ir užstelbti C klasės medžiai, kurie gali pakeisti geriausius medžius, jei pastarieji būtų pažeisti ar dėl kitų  priežasčių  neatitiktų geriausiems  medžiams keliamų reikalavimų. taip pat medžiai, užtamsinantys geriausius  medžius iš šonų ir padedantys jiems formuoti geros kokybės stiebą ir lają (šią funkciją gali atlikti ir krūmai).

Kirstinų medžių grupei priskiriami:

  1. Invazinių rūšių medžiai;
  2. Visų  medžių rūšių džiūstantys, pažeisti grybinių ligų, kenkėjų, žvėrių mechaniškai pažeisti, taip pat vėjo ar sniego išversti,  nulaužti  ir  nulenkti medžiai;
  3. Medžiai ir krūmai, trukdantys geriausiems ir  pagalbiniams augti ir  formuoti normalias lajas. Tai daugiausia stelbiantys  ir čaižantys tikslinių rūšių medžius minkštieji lapuočiai;
  4. Kreivi, su dviem ir daugiau viršūnių, nenormaliai stipriai išsivystę, arba atsilikę augimu medžiai, jeigu jie nėra  naudingi kitais atžvilgiais;
  5. Gerai augantys ir geros kokybės tikslinių rūšių  medžiai, jeigu būtina išretinti tankiai augančias medžių grupes.

Reikėtų atkreipti dėmesį, kad medžiai su uoksais ir drevėmis nėra priskiriami kirstiniems medžiams, juos reikia išsaugoti, kadangi - tai paukščių gyvenamoji vieta.

Medžių klasifikacija

A' - tai stipriai besivystantys medžiai, augantys pirmajame arde. Jie dažniausiai auga erdvėse ir yra visiškai apšviesti. Jų laja ilga, siekia 60-100 proc.  eglių  stiebo ilgio ir daugiau kaip 40  proc.   lapuočių, eglių - paraboloidinė, lapuočių - rutulinė arba ovalinė. Šių medžių stiebai gausiai šakoti, labai nulaibėję, šakos storos.

A - gerai besivystantys medžiai. Eglės - pirmojo, rečiau - antrojo  ardo,  lapuočiai - pirmojo ardo, gerai apšviesti. Jų laja paprastai būna kompaktiška, smailia viršūne, ilga (50-90 proc. eglių   stiebo ilgio ir 30-50 proc. - lapuočių), kūgio, verpstės ar kiaušinio formos. Stiebai aukšti, tiesūs, mažai nulaibėję.

B - silpnai besivystantys pirmojo ir antrojo ardo medžiai nepriklausomai  nuo  rūšies, silpnai apšviesti. Pirmajame arde augančių medžių lajos suspaustos, menkai išsivysčiusios,  retos, vidutinio ilgio (30-50 proc. stiebo ilgio), cilindro arba siauro kūgio  formos, o augančių antrajame arde - retos, plataus kūgio formos, bukomis viršūnėmis, stiebai ploni, mažai nulaibėję, lapuočių - kreivoki, spygliuočių - tiesūs.

C - užstelbti medžiai. Mišriuose medynuose jie auga žemutiniame arde, grynuose - žemutinėje ardo dalyje ir yra užtamsinti. Eglių lajos skėtiškos, plačiai išsišakojusios, trumpos (mažiau kaip 30  proc. stiebo  ilgio),  lapuočių - neišsivysčiusios, šluotos pavidalo, labai trumpos (mažiau kaip 25 proc. stiebo ilgio). Stiebai ploni, ištįsę ir kreivi.

Šiuo metu nuosavybės atstatymui rezervuoti ir niekieno netvarkomi yra 238 tūkst. ha miškų (10,9 proc.). Dėl jau ne vieną dešimtmetį trunkančio nuosavybės atkūrimo proceso kai kur susiformavo menkaverčiai medynai, kuriuose auga augavietei netinkami medžiai, arba plotas apaugęs krūmais ir retais medžiais, kuriuose nei žėlimą skatinančiomis priemonėmis, nei ugdomaisiais miško kirtimais nebegalima suformuoti tikslinių medžių rūšių medynų. Tokiuose plotuose turėtų būti taikomi medyno pertvarkymo, arba rekonstrukciniai, kirtimai. Šiais kirtimais priklausomai nuo konkrečių sąlygų medžiai iškertami grupėmis, koridoriais arba ir visai plynai. Iškirsti plotai atkuriami pagal miško atkūrimo projektą, kurį turi patvirtinti tos teritorijos miškų urėdijos įgaliotas specialistas. Ketvirtos grupės miškuose tokiems kirtimams numatyta ES parama.

UAB „Miško darbai" padeda miško savininkams šia parama pasinaudoti (ne tik parengia dokumentus, bet ir gali atlikti visus darbus). Be to, teikia visas miškininkystės paslaugas, pradedant projektavimo, miško atkūrimo bei priežiūros darbais ir baigiant medžių kirtimu, medienos gamyba bei išvežimu, taip pat atlieka aplinkos tvarkymo darbus. Prieš keletą metų iš menkavertės medienos buvo pradėtas ruošti biokuras. Įmonė bendradarbiauja su miškų ir žemių savininkais, valstybinėmis miškų urėdijomis, kelininkais, kitomis įmonėmis ir privačiais asmenimis.

Pagal UAB „Miško darbai" medžiagą tekstą parengė Algis Mačiukas


Kategorijos: Miškotvarka, planavimas, priežiūra
Jaunas danieliaus patinas

Danielių auginimo verslas

Danielius auginti apsimokės mažo našumo žemese, kur kiti verslai bus nerentabilūs. 

Temą atitinkančios įmonės


1 2 3 4 5 ... 7
Pramoninės staklės metalo, medžio, plastiko apdirbimui, apdorojimui, šlifavimo staklės, malkų skaldytuvai. Medienos smulkintuvai. Miškovežiai, technika ir reikmenys.
Pakruojo g. 22, Šiauliai
Mobilus: +370-615-40270, El. paštas: steffen_jaeger1970@yahoo.de
Prekyba skaldytomis malkomis, rąsteliais. Atvežame Vilniuje, Širvintose, Molėtuose, Trakuose, Ukmergėje
Vilniaus g. 2, Vilnius
Telefonas: +370-604-84848, El. paštas: info@arturomalkos.lt
1 2 3 4 5 ... 7
1 2 3 4
Produktai
Skaldytos malkos Ukmergėje
Skaldytos malkos Ukmergėje

Prekyba beržinėmis, pušinėmis malkomis, kuro briketais Uk...

Beržinės malkos Molėtuose
Skaldytos malkos Molėtuose

Prekyba kapotomis malkomis Molėtų rajone, beržo, juodalks...

Medžiagų, talpų šildytuvai

Šildantys anglies pluošto apklotai

Vandens siurbliai

Sukūriniai siurbliai, siurbliai hidrauliniu varikliu, did...

Medienos smulkintuvai Mus-Max

Mus-Max smulkinimo mašinos

"HORO MECHANIKA" technika miško projektams

Sertifikuotos miško mašinos miškų ūkio modernizavimui

Smulkintuvai medienai

Medžio smulkintuvas

Motorinių pjūklų akcija su „SENU PJŪKLU“

Specialūs pasiūlymai perkant STIHL motorinius pjūklus

Motoriniai grandininiai pjūklai
Motoriniai grandininiai pjūklai

Motorinis grandininis pjūklas

1 2 3 4